Nuo kapų žvakių iki besišypsančių moliūgų: kaip Helovinas ir Vėlinės gali sutarti?

Aurimas Kamantauskas, režisierius, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovas

Šiurpnaktis ir Vėlinės viena kitai neprieštarauja, o tarsi papildo viena kitą: viena skirta pabendrauti su gyvaisiais, kita – prisiminti mirusius. Tai tarsi du skirtingi pasauliai, kurie gali sutarti ir derėti tarpusavyje.

Spalio pabaiga: artėja Helovinas, visų Šventųjų diena ir Vėlinės. Šios minėtinos dienos ir jų tarpusavio santykis Lietuvoje jau ne vienus metus kelia diskusijas viešojoje erdvėje ir socialiniuose tinkluose. Vieni ir vėl rypuos, kaip „amerikoniška“ komercinė šventė naikina lietuviškas tradicijas ir kaip šventvagiška yra vakare šėlti Helovino linksmybėse (o gal turėčiau sakyti „šiurpybėse“), o kitą dieną lankytis kapinėse. Tuo tarpu kiti džiaugsis galimybe praskaidrinti vis trumpėjančias bei darganotas rudens dienas ir kūrybiškai planuos, kokiomis dekoracijomis papuošti savo gyvenamąją vietą ar jos prieigas.

Pats kaip renginių organizatorius, režisierius, trijų vaikų tėtis ir savo gyvenamosios bendruomenės narys, labiau priklausau pastarajai stovyklai. Dar daugiau – kviečiu į Heloviną pažvelgti kitaip: ne kaip į mūsų tradicijų naikintoją, o kaip į naują kūrybiškumo ir bendruomeniškumo formą, kurią verta pagardinti ir tam tikrais lietuviškumo prieskoniais.

Šiurpnaktis, Šmėklinės ar Moliūgadienis? 

Visų pirma, pradėkime nuo šventės pavadinimo. Visai nebūtina vartoti angliškos kilmės pavadinimo „Helovinas“. Beje, jis nieko bendro neturi su pragaru „hell“, kaip kartais klaidingai interpretuojama. Anglų kalba „Halloween“ reiškia „All Hallows’ Eve” – Visų šventųjų išvakares.

Svetimai skambančiam „Helovinui“ galime sugalvoti lietuvišką atitikmenį, taip šventė iškart taps savesnė. Pavyzdžiui, mūsų šeimoje spalio 31 dienos vakarą vadiname Šiurpnakčiu. Egzistuoja ir alternatyvių variantų, iš kurių bene populiariausias yra Šmėklinės, bet teko girdėti ir apie BūūBadienį, Moliūgadienį ar Moliūgines.

Vakaras – kaip improvizuotas spektaklis

Į Šiurpnakčio šventimą, jo laukimą galime pažvelgti kaip į galimybę išlaisvinti fantaziją, pabėgti nuo kasdienybės ir įsitraukti į kūrybinį procesą. Nepalikime jo tik vaikams, jų kostiumams ir elementariam saldainių rinkimui, keliaujant per kaimynus. Galime kartu puošti namus ar kiemus, kurti kostiumus ir net šventės scenarijų. Lietuviškumo prieskoniais čia gali tapti rankų darbo dekoracijos, originalios vaišės, gamtinių elementų simbolika. Pabūkime šios šventės kūrėjais ir režisieriais, paverskime įprastą vakarą improvizuotu spektakliu.

Leiskite pasidalinti mūsų šeimos tradicija. Artėjant Šiurpnakčiui, puošiame namų vidų ir kiemą, gaminame specialias vaišes, persirengiame įspūdingais kostiumais ir visuomet sugalvojame kokį nors pokštą ar staigmeną mus aplankantiems kaimynų vaikams.

Beje, visa mūsų gyvenamųjų namų bendruomenė didelį dėmesį skiria dekoracijoms ir kiemų pasipuošimui: vienur gali rūkti dūmai, o kitur stovėti karstas su išlendančia pabaisa. Vaikams tokios dekoracijos išties daro įspūdį, o dar didesnis įspūdis ir tikras „wow“ išsprūsta, kai užsukę į mūsų namus pamato ir mus, suaugusius, pasipuošusius įspūdingais kostiumais. Būtinai su atvykėliais pabendraujame: sudainuojame kartu kokią nors dainą, paprašome pasakyti pokštų ar patys ką nors iškrečiame.

„Wow“ efektui sukurti nėra būtini brangūs ar sudėtingi sprendimai, jis kyla iš netikėtumo, išradingumo ir bendro žaidimo. Štai pernai mūsų vaikai, aplankę kaimynus, grįžo su supakuotais įspūdingo dydžio saldainiais. Koks netikėtumas vaikus ištiko, kai juos išpakavę, jie rado … morkas. Skanias, sveikas, lietuviškas. Juk suaugusieji irgi gali sau leisti papokštauti.

Matydami, kas įtraukia vaikus ir bendruomenes, galime šią patirtį perkelti ir bandant atgaivinti vis mažiau populiarumo sulaukiančias kitas tradicines mūsų šventes, pavyzdžiui, Užgavėnes. Tikrai labai liūdna stebėti, kai per Šiurpnaktį namuose durys neužsidaro, o štai pernai per Užgavėnes sulaukėme vos vieno būrelio vaikų. Tad ir Užgavėnių proga galime kūrybiškai pasipuošti namus ir kiemus, išsikepti skaniausių blynų, drauge su vaikais kurti kaukes ar kostiumus, pasiruošti smagiausių pokštų ir surengti neužmirštamą šventę savo bendruomenėse.

O kaipgi Vėlinės?

Galite paklausti, o kaip tuomet su Vėlinėmis? Ar garsus, pokštų, šviečiančių moliūgų ir baisių persirengėlių kupinas vakaras neprieštarauja Vėlinių rimčiai ir ramybei?

Vėlinės nėra gedulo diena ar liūdna šventė, tai yra ramus ir šviesus išėjusių prisiminimas. Nors per Vėlines prisimename išėjusius, kartu tai yra bendravimo ir santykių, ryšių palaikymo ar atkūrimo proga. Juk kur kitur jei ne kapinėse per Vėlines gali susitikti ištisus metus nematytus giminaičius. Turime gražią tradiciją po apsilankymo kapinėse kartu susėsti prie bendrų pietų ar vakarienės stalo.

Abi šventės – tiek Šiurpnaktis, tiek Vėlinės – savo esme yra gražios, prasmingos ir bendruomeniškos. Todėl linkiu jums stebinančio bei siautulingo Šiurpnakčio ir šviesių, bendrystės kupinų Vėlinių.