Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus #62 Pokalbis su Aurelija Slapikaite Jurkone

Architektė ir erdvių kūrėja Aurelija Slapikaitė Jurkonė kuria įspūdingus interjerus, kurie ne tik pelno apdovanojimus, bet ir keičia žmonių gyvenimą. Kūrybiškumu spinduliuojanti moteris sako, kad nuo mažens tėvai ją ugdė mąstyti kitaip, atskleisti savo originalumą. Dar vaikystėje Aurelija pradėjo pati sau kurti drabužius, o dabar jos idėjos virsta originaliomis erdvėmis gyvenimui ir darbui. „Aš niekada nesiekiau būti geriausia – siekiau būti kitokia. Jei visi madingi, tai aš rengsiuosi nemadingai. Jei trumpi sijonai, aš ilgus rinksiuosi. Taip ir su interjerais. Jei kažkas yra labai madinga, aš stengiuosi nuo to pabėgti, kad galėčiau sukurti savitumą“, – sako architektė. Svečiuodamasi režisieriaus, renginių organizatoriaus Aurimo Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“, Aurelija papasakojo, kaip sukurti namus, kuriuose gera būti.

A. Slapikaitė Jurkonė taip pat yra asociacijos „Kūrybinės jungtys“ narė, viena iš šeimoms skirto festivalio „Žaltytis“ organizatorių bei daugumos „Architektūros fondo“ iniciatyvų buvusi savanorė.

Svajonių namai – tokie, kuriuose yra viskas

Architektė sako, kad šiuolaikinio svajonių būsto viziją labai pakoregavo prasiautusi COVID-19 pandemija bei karo grėsmė. Karantino patirtis įtikino žmonės, kad namuose verta turėti kuo daugiau skirtingų funkcionalių erdvių.

„Po karantino pradėjom svajoti, kad namuose galėtume viską turėti. Kai kurie mano užsakovai iš namų galėtų neišeiti niekada, nes juose yra ir spa zona, ir darbo kambariai, biblioteka, sporto kambarys. Jie toje oazėje ne tik miega, bet ir valgo. Netgi virtuves darome kartais su dviem indaplovėmis, dviem kriauklėmis. Dvigubiname viską, net šaldytuvus. Žmonės nori daugiau produktų parsinešti į namus, jei reikėtų savaitę ar dvi užsidaryti namuose, kad turėtų maisto. Beveik visiems projektuojame tamsiuosius kambarėlius, sandėliavimo patalpas. Namai tampa tokia oaze, kurioje gali ir kino teatro mini salę įsirengti“, – kalbėdamasi su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu ir tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi Aurimu Kamantausku pasakoja erdvių kūrėja.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

O kaip šiais laikais kuriama prabanga? Architektė sako, jog vienas iš būdų – aukštos lubos. „Aukšta erdvė yra prabangos, kokybės ženklas. Gyvename ganėtinai ekonominiais laikais, kai rangovai labai skaičiuoja aukščius, kubatūras. Aukšta erdvė yra brangi erdvė, todėl retas statytojas pasirenka investuoti į aukštį“, – teigia A. Slapikaitė Jurkonė.

Architektei teko projektuoti būstą, kurio miegamojo aukštis buvo beveik 6 m. Šis miegamasis net pelnė apdovanojimą, nes atrodė iš tiesų išskirtinai.

„Tai buvo milžiniškas komforto pojūtis – visas Vilnius tau po kojom ir beveik šeši metrai aukšto. Ir dar elektra valdomos užuolaidos užsitraukia ir atsitraukia“, – prisimena architektė.

Pasak jos, vis didesnę rinkos dalį šiais laikais užima išmanūs namai. Tačiau architektė abejoja ar visi išmanieji produktai prigis ir taps mūsų kasdienybės dalimi. „Vienuose namuose labai sunku buvo žmonai net įsijungti šviesas. Taip viskas buvo išmanu, kad reikia vyro telefono, pagalbos, nes tualetai nenusileidžia, šviesa neveikia. Vis keliu sau klausimą, ar toks visiškas išmanumas yra ateitis. O gal mes nusispjausime ir sakysime: ne, man kartais reikia ranka atidaryti šaldytuvą ir atverti užuolaidą“,  – sako architektė, pabrėždama, kad išmaniuosius namus labiau mėgsta tie, kurie dirba su technologijomis. Tačiau kai kuriuos kitus žmones nuo to atbaido technologinis perdegimas. Tad gali būti, jog net ir galėdami atrakinti namus telefonu, galbūt vis tiek dar norėsime juos atrakinti raktu.

Natūralios medžiagos – namams, kurie gydo

Savo interjerui erdvių kūrėja renkasi ilgaamžes medžiagas ir sprendimus, kurie nepraras vertės net po šimto metų. „Jei dedu plyteles, iš karto galvoju, po kiek metų jas norėsis kažkam išdaužyti. Jei jos bus iš gero akmens, ilgai išliekančios, po ateis kažkas kitas po manęs ir galvos: čia reikėtų pakeisti, o čia gal reikėtų išlaikyti“, – sako Aurelija.

Ir pati perdarydama senas erdves architektė stengiasi išlaikyti tai, kas ten yra gražaus ir vertingo. Seni laiptų turėklai, sienų apdaila ir net grindų detalės prikeliamos naujam gyvenimui šiuolaikiniame interjere.

Architektė pasakoja, kad buvusiuose jos ir vyro namuose vyravo medis ir nebuvo nei vieno plastikinio elemento. „Labai daug panaudojome tvarių medžiagų. Viską darėme, kad būtų arčiau žmogaus. Kad viskas būtų labai natūralu, žalia, kad tu ten mažiau sirgtum ir net nesuprastum, kad tuose namuose mažiau sergi, geriau išsimiegi. Iš tikrųjų tie namai gydė ir labai sunku buvo juos perleisti kitiems šeimininkams“, – pasakoja A. Slapikaitė Jurkonė.

Savo naujuose namuose architektė pagrindinėmis medžiagomis pasirinko stiklą ir metalą. „Kai sukūriau tuos namus, tik po metų Milano dizaino savaitėje pasirodė metalinės virtuvės ir stikliniai stalai. Buvau tarsi pradininkė ir po to nuvažiavau pažiūrėti atspindžio, kas vyksta Europoje. Iš pradžių visai buvau nemadinga, visi mane bandė perkalbėti, kad tai yra siaubingai nepraktiška. Ką dažniausiai išgirstu iš klientų – kad reikia labai praktiškų namų“, –  sako architektė pabrėždama, kad iš tiesų žmogui namuose reikia ne tik praktiškų sprendimų, bet ir to, kas džiugina akį ir kuria erdvės charakterį. Svariausia, kad žmogui toje erdvėje būtų gera gyventi, kad ji atitiktų jo filosofiją ir vidines gelmes, kurių kartais jis ir pats nemato.

Biurai tampa miela vieta būti

Didelę architektės darbo dalį sudaro projektai viešosiose erdvėse ir valstybiniuose objektuose. Aurelija sako, jog stengiasi šias erdves „sujaukinti“, padaryti priimtinesnes, sveikesnes žmogui. Deja, pirmas įspūdis jose apsilankius dažnai būna nekoks.

„Pirmą kartą pamačiusi kai kurias erdves jaučiuosi kaip ligoninėje ar įstaigoje, kur rankos surištos. Jautiesi, kad tave erdvė slegia, joje labai blogos emocijos kyla. Lubos, sienos slegia, tamsu, nėra šviesos natūralios, jokio gyvo augalo. Kodėl valstybinėje įmonėje negali būti daug augalų arba kodėl negali būti ryškesni baldai? Kodėl jie turi būti pilki visi? Man atrodo, aš ateinu gydyti tuos interjerus, kurie yra pilki“, – sako architektė.

Ji pastebi, kad šioje srityje po truputį vyksta pokyčiai. Vis dažniau atkreipiamas dėmesys į tai, ar darbuotojas darbo erdvėje jaučiasi gerai, kaip erdvė atsiliepia jo emocinei savijautai ir fizinei sveikatai. Tai tampa naujuoju prioritetu įrengiant biurus, konferencijų sales, bendras patalpas.

„Nustebino vienos valstybinės įstaigos vadovas, kuris sako – atverkim erdves, sugalvokim kiekvienam aukšte, kas mano darbuotojams patinka. Ką jie nori veikti: ar skaito knygas, ar žaidžia žaidimus, ar nori miego kambario. Kiekvienas žmogus turės savo augalą prie darbo stalo, savo erdvę, savo spintelę. Kiekvienam turi būti malonu dirbti, turi būti jauku“, – sako A. Kamantausko pašnekovė.

Architektė juokauja dabar esanti tiesiog apgulta valstybinio sektoriaus įstaigų, kurios nori atsinaujinti, atsikratyti sovietinio relikto ir priartinti darbo erdves prie žmogaus. Tad pagaliau ant darbo stalų ima dygti augalai, kambariuose įkurdinamos spalvingos sofos, o šaltus langus uždengia jaukios užuolaidos.