Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus #58 Pokalbis su Indra Marcinkevičiene

Neseniai grįžusios į Lietuvą menininkės Indros Marcinkevičienės ir jos vyro tapytojo, ekspresionisto Vilmanto Italijoje jau laukia antri namai ir draugai, suplanuotos parodos bei projektai. Italiją šeima pasirinko dėl saulėto klimato, o netrukus įvertino ir stebinantį žmonių svetingumą.

Šiuo metu moters akys žiba. „Dabar noriu kurti“, – sako ji. Tačiau menininkė neslepia ne kartą kūrybos kelyje išgyvenusi emocines duobes. Apie savo pakilimus ir nuopuolius, pažeminimų kultūrą Lietuvoje bei svajonių gyvenimą Italijoje Indra pasakoja svečiuodamasi režisieriaus ir renginių organizatoriaus Aurimo Kamantausko tinklalaidėje „Kamantinėjimai“.

Indra kuria ryškių spalvų, išskirtinių formų ir faktūrų meno objektus. Susižavėjusi interjerais ji įkūrė studiją „Interjerai be saiko“. Tačiau, kaip pati sako, tokiam projektui buvo per anksti ir jis žlugo. Kurį laiką menininkė gamino vienetinius rankų darbo baldus, tačiau išskirtiniai darbai pasirodė per brangūs masinei gamybai.

„Man tai buvo labai skausminga. Kritau į liūną, į tylą. Žiūrėjau į vieną tašką ir galvojau, ką aš čia darau, man taip nesiseka, aš tokia lūzerė. O paskui po kiek laiko vėl save susirenki. Kaip Miunhauzenas išsitrauki iš pelkės. Tada draugų pagalba supranti, kad pasaulis yra nepaprasto grožio ir tavo baterija po truputį vėl kyla į viršų. Taip ir vėžinuosi aukštyn-žemyn“, – kalbėdama su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku laidoje atvirauja menininkė.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Nepaisant skausmingų patirčių, baldų ir kilimų kūrimo menininkė neatsisakė, o žiemą Belgijoje, Durbuy miesto Louise galerijoje, bus pristatyta Indros darbų paroda. Menininkės kūrinių bus galima pamatyti ir šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“.

Žiauri kritika – įprasta meno pasaulyje

Nors šiuo metu džiaugiasi gyvenimu ir kūryba, Indra sako ne kartą susidūrusi su nesėkmėmis ir kritika, kurios nublokšdavo žemyn. Anot jos, Lietuvos meno pasaulyje – itin daug pažeminimo ir mažai palaikymo.

Bene skaudžiausi kirtį I. Marcinkevičienė gavo iš Lietuvos kultūros tarybos, kuriai prieš keletą metų pateikė prašymą paremti „Madonų ciklą“. Šia kūrinių serija menininkė norėjo pabrėžti moterų emocinį foną ir joms tenkančią naštą. „Juk ilgą laiką į moteris buvo žiūrima kaip į darbinį arklį“, – sako kūrėja. Tačiau Kultūros taryba šiuos I. Marcinkevičienės kūrinius stipriai sukritikavo.

„Tas pats, kas gauti į snukį, atsiprašant. Buvo toks nemalonus laiškas. Jame buvo parašyta, kad ji kuria interjerus ir baldus, ko ji lenda visai ne į savo sritį, ir iš viso jos meno kūriniai yra ypač menkaverčiai. Ir tas žodelis „ypač“ mane taip įžeidė. Galvoju, Dieve mano, kaip gali ekspertas sau leisti taip žeminti žmogų“, – prisimena menininkė.

Pasak Indros, Lietuvos menininkai nuolat susiduria su pažeminimu ir žiauria kritika. „Maža šalis, maža rinka ir tas vienas kito dergimo dalykas yra labai įprastas. Žmonės galvoja, jeigu tu kitą apkakosi, tai tavo aureolė nušvis. Nenušvis“, – „Kamantinėjimuose“ kalbėjo I. Marcinkevičienė.

Kas nutinka, kai kūrėjas negali kurti…

Vėliau „Madonų ciklas“ sulaukė daug teigiamų žiūrovų vertinimų, o pernai buvo atrinktas dalyvauti trijose parodose Prancūzijoje. Moteris išlaukė savo sėkmės valandos. Ji sako, kad kiekvieną kartą po kritikos strėlių labiausiai atsitiesti padeda vyro palaikymas.

Jos vyras tapytojas Vilmantas Marcinkevičius, pasak menininkės, Lietuvoje taip pat nėra pakankamai įvertintas. „Septyniolikti metai jis daro Jaunojo tapytojo konkursą. Ir tas konkursas daugiausia jam atneša žinote, ką? Apkalbas ir pavydą“, – sako I. Marcinkevičienė.

Ji neslepia, kad kurti Lietuvoje nėra lengva, tačiau ragina kitus nepasiduoti. „Iš pradžių būna labai skaudu. Ne kartą esu kritusi į tą duobę, po to į tylą. O po kiek laiko vėl atsigauni. Po kiekvienos nakties vis tiek aušra ateina. Reikia tiesiog išlaukti tą laiką. Nes jei esi kūrėjas iš prigimties, negali pasiduoti. Pažiūrėkit, kiek jaunų žmonių yra nusižudžiusių. Jie žudosi, nes yra pažeminti, nuvertinti ir neįvertinti. Jie negali išgyventi ir savęs realizuoti. O kai žmogus turi didžiulę energiją ir negali savęs realizuoti, tada tiesiog sudega“, – sako Indra.

Tiems, kurie skuba kritikuoti ir nuvertinti, kūrėja primena, jog vietos po saule yra daug: „Geriau savo darbais konkuruok, o ne pagalius kišk į stipinus“.

Svajonių gyvenimą kuria Italijoje

Galbūt ne veltui sakoma, kad savoje šalyje pranašu nebūsi. Po pasaulį pakeliavusi menininkė sako supratusi, kad sunkiausias „kastingas“ yra čia – Lietuvoje.

Neseniai su šeima namą pietų Italijoje nusipirkusi menininkė su vyru daug laiko praleido ten. Sako, jog naujos pažintys gimsta tiesiog gatvėje – žmonės užkalbina moterį dėl jos originalios išvaizdos.  O ir Indros kūryba sulaukia daugiau dėmesio. Italijoje jau laukia ir suplanuotos parodos, o menininkų pora kviečiama į žymių Italijos žmonių namus.

„Mes esame buvę tokiuose namuose, kad aš kartais turiu sau tiesiog įsižnybti. Negalėjau pagalvoti, kad kažkada bendrausiu su ta garsiąja Giorgia, kuri Italijoje yra kaip Whitney Houston ir priklauso geriausių Italijos atlikėjų penketukui. Ir ji yra mūsų kaimynė“, – šypsosi A. Kamantausko pašnekovė.

Lietuvos menininkų pora įsirengė namus Apulijos regione, nedideliame Galatinos miestelyje. Vos per pusantro mėnesio jie susirado būrį draugų iš Venecijos, Romos, Milano. Tarp naujų pažįstamų – keleto miestų merai ir netoliese gyvenanti garsi Kinijos laidų vedėja, aktorė ir šokėja, visame pasaulyje žinoma Jin Xing, vaidinusi Rimo Tumino paskutiniame spektaklyje. Beje, jau sutarta dėl kelių Indros ir Vilmanto kūrybos parodų surengimo Galatinos muziejuje ir keliose privačiose erdvėse.

Indra sako neatsidžiaugianti italų svetingumu. Galbūt ir spalvoti Indros darbai labiau derės prie saulėto Italijos dangaus nei prie pilko lietuviško peizažo.

Ištikima sau nepaisant nieko

Ryški ir fantazijos nestokojanti menininkė yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos dizaino forumo narė, o jos darbai perkami visame pasaulyje. Nepaisant to, I. Marcinkevičienė sako kartais susidurianti su nuvertinimu, nes nėra baigusi Lietuvos dailės akademijos. Anot jos, požiūris, kad nebaigęs akademijos negali būti profesionalus menininkas – vis dar sušmėžuoja. „Atrodo, jei nesi baigęs, tai tu kaip ir neturi teisės. Bet aš galvoju kitaip“, – sako kūrėja.

Menininkė teigia susidūrusi ir su klausimais, kodėl kuria taip ryškiai bei ekscentriškai. Tačiau sako neketinanti išsižadėti į akį krintančių spalvų ir įmantrių formų. Nors tenka pakelti skaudžius žodžius, menininkė džiaugiasi, kad tiek užsienyje, tiek Lietuvoje yra mylima žiūrovų. Indros ir jos vyro darbai yra trokštami meno pirkėjų, tad iš kūrybos pavyksta gerai išgyventi.

„Gyvenimas yra nepaprastai gražus. Palinkėčiau visiems matyti daugiau pozityvo, o ne negatyvo. Nes dabar pas mus Lietuvoje – gal dėl to, kad vyksta karas Ukrainoje – jaučiasi kažkokia agresija. Ir jos yra labai daug. Reikia daugiau pozityvo, daugiau saulės spindulių, matyti gėles, čiulbančius paukščius išgirsti. Ir nesilyginti vienam su kitu. O menininkams norėčiau palinkėti kuo daugiau keliauti. Kai keliauji, atrandi labai daug įvairių dalykų ir pamatai ir kitokią žmonių nuomonę, kaip kitose šalyse reaguojama į tavo kūrybą. Lietuvą aš labai myliu, čia mano Tėvynė, tik skaudu, kad pas mus tie pilki atspalviai kartais užgožia gražias spalvas, nes mes gyvename tikrai labai gerai“, – sako I. Marcinkevičienė.