Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus #52 Pokalbis su Elena Savukynaite
Artėjant 80-ajam aktorės, režisierės ir legendinės Lietuvos teatro pedagogės Elenos Savukynaitės jubiliejui, žvilgsnis nevaldomai krypsta į didžiausią menininkės palikimą – žmones. Kiek talentų užaugino Lietuvos teatro „mama“ tituluojama pedagogė ir kokias pamokas savyje vis dar nešiojasi jos mokiniai – apie visa tai aktorė kalbasi su tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi, renginių režisieriumi ir savo buvusiu studentu Aurimu Kamantausku.
Plukdoma prisiminimais po įvairiaspalvę Lietuvos teatro sceną, E. Savukynaitė pakeliui atgaivina pirmuosius savo vaidmenis užburiančiuose spektakliuose „Ecce Homo!“ (1967), „Sapnų sapnai“ (1968), „Saugokite peteliškę“ (1969), „Koliažas“ (1971). Čia ji prisimena ir tarptautines gastroles su legendinio Modrio Tenisono pantomimos trupe, ir prasmingais simboliais apipintą spektaklį „XX amžiaus capriccio“ (1970).
„Tai – spektaklis, kuriame buvo ryškiai kalbama apie menininko žlugdymą ir nurodoma, jog tą daro kažkas „iš aukščiau“. Visi suprato, kas „iš aukščiau“ sužlugdo žmogų, jo asmenybę, meninę prigimtį, intelektą, kūrybą. Tiesiog sulaužo žmogų, nukerta jam galvą ir nužudo“, – spektaklį apie sunkią kūrėjo padėtį sovietmečiu prisimena aktorė.
Visą pokalbį apie Lietuvos pantomimos istoriją, šiuolaikinį teatrą, iššūkių kupiną menininkų ir artistų kasdienybę sovietmečiu išgirsti ir pamatyti galima čia:
Vaidmuo, kuris tęsėsi dešimtmečius
Tačiau bene svarbiausias, visą gyvenimą trukęs E. Savukynaitės „vaidmuo“ buvo atliekamas ugdant būsimus Lietuvos menininkus ir scenos žvaigždes, aktorius bei teatro režisierius.
Visi, bent akimirką stebėję E. Savukynaitę mokytojos amplua, galėjo patvirtinti, kad tai – jos pašaukimas. „Visuomet suburdavau į save panašius studentus, todėl man ir sekėsi, – „Kamantinėjimų“ laidoje prisimindama ilgametę dėstytojos karjerą, šypsosi E. Savukynaitė. – Turėjau ir labai stiprią intuiciją, iš kelių detalių suprasdavau, ar tam žmogui galėsiu būti mokytoja.“
O tokių laimingųjų buvo nei daug, nei mažai – maždaug penki šimtai. Būtent šiems studentams E. Savukynaitė atvėrė scenos judesio, fechtuotės, vaidybos ir režisūros paslaptis bei išmokė juos įvaldyti laikui nepavaldžią, ypatingą saviraiškos formą, kuri sovietmečiu menininkams grąžino valdžios prislopintą balsą ir iki šiol išlaiko savo svarbą šiuolaikinėje teatro scenoje.
„Sovietmečiu gyvenome užčiaupti. Kalbėjome apie tokius dalykus, kurie mums dažniausiai visai nepatiko – visas teatras kalbėjo tai, apie ką buvo leista kalbėti. O čia staiga atsiranda pantomima – judesio menas, kuriame nėra žodžių. Kai mūsų klausdavo: ką jūs čia norėjote pasakyti?, mes atsakydavome: o ką jūs supratote? Jei kas nors suprato „ne taip“, tai jau jo problema – vadinasi, jis pats taip galvoja. Tuo metu susidarė keista, net paradoksali situacija: scenoje neištarėme nė vieno žodžio, tačiau darėme tai, kas akivaizdžiai prieštaravo sovietinės kultūros rėmams“, – prisimena aktorė.
Kadaise svajojusi tapti balerina, teatro pedagogė E. Savukynaitė sako anksti perpratusi judesio svarbą ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Jos teigimu, kūno kalba yra tikrasis žmogaus emocijų ir minčių atspindys, leidžiantis išgirsti ir suprasti kitą net tuomet, kai pasaulyje vyrauja triukšmas.
„Dėl to man patinka žiūrėti spektaklius anglų kalba. Aš jos nemoku, tačiau viską suprantu – būna, aktorių kūno kalba žymiai daugiau pasako nei žodžiai, išeinantys iš jų lūpų. Judesys mintimis nuveda iki tokių emocijų, tokio apsinuoginimo, kad man kaifas. Todėl gali būti moderniausias teatras, bet jeigu jis išlaiko emocinę įtampą ir turi emocinę įtaigą, tuomet aš jį labai priimu, sveikinu ir myliu“, – laidoje kalbėdamasi su savo buvusiu studentu, renginių režisieriumi A. Kamantausku sako aktorė.
