Norėdami greitai ir nemokamai išsiaiškinti, ką slepia turimos sveikatos problemos, žmonės vis dažniau „konsultuojasi“ su „Google“ ir „ChatGPT“. Tačiau Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslo ir inovacijų prodekanas, vaikų nefrologas doc. dr. Karolis Ažukaitis naujoje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje tikina, kad tokiu būdu gaunama tik puokštė skirtingų diagnozių, kuri ne tik išgąsdina pacientus, bet ir apsunkina gydytojų darbą.

Pagrindiniai dr. K. Ažukaičio pacientai yra šeimos, kurių tėvai savo vaikams ieško pagalbos dėl įvairių inkstų ir šlapimo takų sutrikimų. Būtent mažiesiems pacientams gydytojas kasdien diagnozuoja pasikartojančias šlapimo takų infekcijas bei šlapimo nelaikymą, tačiau taip pat susiduria ir su atvejais, kuomet reikia gydyti sudėtingas įgimtas anomalijas ir retas ligas, dėl kurių blogėja inkstų funkcija ar vystosi inkstų nepakankamumas.

„Kai žmonių baimė tampa gerokai didesnė už pačią problemą – randa nedidelį pokytį šlapime, o tu matai tėvų akis, sklidinas baimės – tuomet supranti, kad jie prisiskaitė informacijos suaugusiems, pavyzdžiui, apie prostatos vėžį.

Jiems užtenka išvysti sąvoką „vėžys“ – ir nesvarbu, kad čia visai kita situacija ir kad čia yra vaikas – jie vis tiek galvoja, kad jei yra pakitimas, vadinasi, bus ir vėžys“, – kalbėdamasis su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu Aurimu Kamantausku sako dr. K. Ažukaitis.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galima čia:

Gydytojas tikina jau akimirksniu atpažįstantis paciento tėvus, kurie jo kabineto duris atveria su išankstinėmis nuostatomis apie savo vaiko sveikatos būklę ar visą medicinos sistemą. Jo teigimu, tokius žmones išduoda baimingas žvilgsnis, nerimastingos klausimų formuluotės bei jautrios reakcijos į specialisto atsakymus.

„Jei tik pajuntu, kad tėvams nepakanka to, ką sakau, nes jie laukia kito atsakymo, iškart klausiu: gerai, pasakykite atvirai – ką jūs galvojate, ką ir kur skaitėte. Tada galime ramiai pasikalbėti ir judėti ten, kur, mano manymu, reikėtų“, – gydytojo kasdienybe tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ dalinasi dr. K. Ažukaitis.

Dirbtinio intelekto vaidmuo medicinoje tik augs

Nors pacientų tendencija ieškoti sveikatos atsakymų „Google“ ar „ChatGPT“ programėlėse gydytojams išties kelia papildomų iššūkių – nuo klaidingos savidiagnostikos iki nepagrįstų lūkesčių – dr. K. Ažukaitis tai vertina kaip natūralią šiuolaikinės medicinos darbo dalį.

„Ir taip aišku, kad dirbtinis intelektas taps kasdienybe, bet jis jokiu būdu nepakeis gydytojų“, – šypsosi dr. K. Ažukaitis ir priduria, kad dirbtinio intelekto priemonėmis vis dažniau pasitiki ne tik pacientai, bet ir gydytojai.

„Klausimas jau nebėra ar, o kada galėsime visiškai pasikliauti dirbtiniu intelektu kasdieniniame gydytojo darbe. Jau dabar matome, kaip dirbtinis intelektas padeda rinkti paciento anamnezę ar analizuoti radiologinius vaizdus – nuo echoskopijų iki plaučių rentgenogramų.

Tikiu, kad dirbtinis intelektas taps svarbiu pagalbiniu įrankiu, kuris leis greičiau ir tiksliau priimti sprendimus bei padidins visos sveikatos sistemos efektyvumą“, – teigiamą dirbtinio intelekto naudą Lietuvos medicinos sistemai akcentuoja dr. K. Ažukaitis.

Ląstelių terapija ir kitos medicinos inovacijos

Kalbėdamas apie kitas Lietuvos medicinos sistemos inovacijas, dr. K. Ažukaitis be dirbtinio intelekto dar išskiria dvi naujienas: personalizuotos medicinos praktiką bei ląstelių terapiją – gydymo būdą, taikomą gydyti vėžį ir imuninės kilmės ligas.

„Ląstelių terapijoje rodome regioninę lyderystę – esame vieni iš pirmųjų Baltijos šalyse, pradėję taikyti ląstelių terapiją vėžiui gydyti. Taip pat daug dėmesio skiriame personalizuotai medicinai: greta įprastinės vizualinės diagnostikos, kompiuterinės tomografijos tyrimų, Lietuvoje kartu atliekame ir molekulinius tyrimus, kraujo biožymenų analizes, biopsijas, kad kiekvienam pacientui, nepriklausomai nuo vėžio lokalizacijos, galėtume parinkti kuo labiau individualų gydymą“, – naujovėmis tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje dalinasi pašnekovas.

Apie šias ir kitas sveikatos sistemos inovacijas dr. K. Ažukaitis įprastai išgirsta tarptautiniuose renginiuose, kuriuose atstovauja Lietuvą bei Vilniaus universitetą. Dalyvaudamas konferencijose ir skaitydamas pranešimus, jis pabrėžia turintis vieną pagrindinį tikslą – ne tik parvežti žinių apie naujausias medicinos pasaulio inovacijas, bet ir užmegzti tvirtus ryšius su užsienio kolegomis.

„Jeigu negrįžau su bent vienu geru kontaktu, kuris padės Lietuvoje kurti pridėtinę vertę, vadinasi, renginį praleidau netinkamai“, – juokauja dr. K. Ažukaitis.

O naujų tarptautinių kontaktų pridėtinė vertė Lietuvai – tai išgelbėtos gyvybės. Tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje dr. K. Ažukaitis dalinasi savo asmenine patirtimi ir pasakoja glaudžiai bendradarbiaujantis su patyrusiais kolegomis iš Londono ir kitų didžiųjų Europos miestų, su kuriais konsultuojasi, kuomet iškyla papildomų klausimų dėl pacientų gydymo.

„Jie neskaičiuoja savo laiko – tai gydytojai, kurie visada yra pasiruošę pasidalinti savo asmenine patirtimi, atsakyti į elektroninius laiškus ar surengti nuotolinius susitikimus, net jeigu tuo metu intensyviai dirba didžiausioje Londono vaikų ligoninėse. Už tokį papildomą žingsnį jie negauna jokio atlygio, tačiau gauna pasitenkinimą ir prasmę savo darbu – galbūt netgi realizuoja tai, dėl ko pasirinkto tapti gydytojais“, – svarsto dr. K. Ažukaitis.

Įkvėptas kolegų pavyzdžio ir tarptautinio bendradarbiavimo patirties, dr. K. Ažukaitis Lietuvoje taip pat stengiasi ugdyti tokius medicinos specialistus, kurių motyvacija padėti žmonėms būtų grįsta ne tik pragmatiniais veiksniais. „Tikiuosi, kad po manęs liks žmonių, kuriems padėjau tapti gerais gydytojais, lyderiais ar mokslininkais – man tai būtų didžiausias įvertinimas“, – šypsosi dr. K. Ažukaitis.

Profesionalaus sporto fotografo Vytauto Dranginio kolekcijoje – net devynios Dakaro ralio lenktynės, istorinių Lietuvos olimpiečių Mykolo Aleknos ir Rūtos Meilutytės nuotraukos bei pirmojo lietuvio, fotografavusio „Formulės-1“ varžybas, titulas. Kiekvienas įamžintas kadras savyje talpina gilias istorijas, kuriomis jis pirmąkart dalinasi naujausioje renginių režisieriaus Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje.

„Mano darbas yra užfiksuoti emocijas, net jeigu tai – pralaimėjimas“, – kalbėdamasis su renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu ir tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi A. Kamantausku sako žymus Lietuvos sporto fotografas V. Dranginis.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

30 laipsnių šaltis ir kita tamsioji fotografijos pusė

Anot V. Dranginio, sporto fotografo profesija reikalauja begalinės kantrybės ir ištvermės – neretai dėl geresnio kadro į varžybas fotografams tenka atvykti pirmiems, o išvykti patiems paskutiniams.

Vienas tokių kartų, kurį tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje prisimena V. Dranginis, nutiko 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Šioje olimpiadoje dėl aukso medalio kovojo daugybė Lietuvos sportininkų, tačiau visų žvilgsniai buvo nukreipti į Rūtos Meilutytės pasirodymą.

Norėdamas įamžinti jos finišą, V. Dranginis į olimpinį baseiną atvyko likus net dviem valandoms iki varžybų pradžios. Pirmąkart olimpines žaidynes fotografuojantis menininkas pasakoja, kad buvo pasiruošęs viskam, išskyrus Rūtos pralaimėjimą.

„Suvokiau, kad spaudoje bus įvairių žinučių ir man nereikia situacijoje, kuri savaime yra drama, ieškoti papildomos dramos elementų. Turėjau nuotrauką su jos ašaromis, bet atrinkau tokią, kurioje ji yra užsidengusi veidą – tai yra puiki, estetiška nuotrauka, aiškiai įgarsinanti skausmingą pralaimėjimo istoriją“, – sako V. Dranginis ir priduria, kad tai – brangiausia nuotrauka jo karjeroje.

Kalbėdamas tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje, V. Dranginis prisimena ir daugiau nuotykių, pavyzdžiui, kaip 2022 m. Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse varžybų pradžios laukė stovėdamas net 30 laipsnių šaltyje.

„Čia yra tamsioji olimpinės fotografijos pusė: jeigu nesi oficialus organizatorių ar didžiųjų agentūrų fotografas, vadinasi, dirbti nebus paprasta. Ne visada pavyksta patekti į svarbiausius renginius, kartais pritrūksta bilietų net į atidarymo ceremoniją. Apskritai atidarymo ir uždarymo ceremonijos, finalai – ypač tie, kurie sulaukia didelio žiniasklaidos dėmesio – turi labai ribotą fotografų kvotą.

Pamenu, Paryžiuje fotografavau krepšinio finalą. Kadangi Lietuva į jį nepateko, teoriškai neturėjau jokių šansų gauti akreditacijos – visos vietos buvo užimtos JAV, Prancūzijos ir kitų didžiųjų šalių atstovų. Laimė, liko kelios laisvos vietos, tad vis dėlto patekau. Bet ir ten geriausias pozicijas užima televizijos kameros, o fotografams lieka tik labai ribotos pozicijos“, – tikina V. Dranginis.

Fotografas taip pat atskleidžia, kad dėl gero kadro retkarčiais tenka ir surizikuoti: „Kartais tik „žaidimas ne pagal taisykles“ leidžia padaryti istorinius kadrus.“

Smėlynai, karštis ir svylančių padangų kvapas

Profesionalaus sporto bendruomenėje V. Dranginio objektyvas jau seniai tapo neatsiejama varžybų dalimi, tačiau bene stipriausiai jo vardas siejamas su Dakaro lenktynėmis. „Jeigu yra Dakaro nuotrauka, tikriausiai ji – Dranginio“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ juokiasi fotografas.

Iš tikrųjų Dakaro ralio lenktynių fotografu V. Dranginis tapo atsitiktinai. Neturėdamas jokios patirties automobilių sporto fotografijoje, menininkas tiesiogiai kreipėsi į Dakaro ralio lenktynininkus – Saulių Jurgelėną bei Vaidotą Žalą – ir įkalbėjo sportininkus suteikti jam šansą.

„Kai per savo pirmąjį Dakarą pajutau pro mane lekiantį ir riaumojantį didelį automobilį, supratau, kad aš iš tikrųjų jaučiu gyvenimą. Stoviu kopose, bet užuodžiu tepalų, išmetamųjų dujų kvapą, o pro šalį pralėkdamas automobilis sudrebina žemę ir apžeria mane smėliu – apie tai man ir yra gyvenimas. Tik fotografuodamas jaučiuosi gyvas“, – sako V. Dranginis.

Iš kitų Lietuvos sporto fotografų V. Dranginio nuotraukos išsiskiria spalvomis ir išraiškingais kontrastais. Naudodamas plačiakampį objektyvą ir subtiliai žaisdamas šviesa, menininkas sportininkų emocijoms ne tik suteikia papildomą atspalvį, bet ir estetinį patrauklumą.

„Manau, kad sportas ir jo fotografija yra apie veiksmą, judesį, energiją. Viskas, kas tai papildo, yra okay, kol neperspaudi, todėl retušuodamas nuotraukas nesistengiu pakeisti istorijos – pataisau vieną ar kelias detales, tačiau dar prieš fotografuodamas ieškau kampo, kuriame vaizdas iš karto būtų estetiškas, o istorija – aiški. Noriu, kad mano nuotraukose kažką įdomaus atrastų net sportu nesidomintys žmonės“, – sako V. Dranginis.

Gali atrodyti, kad fotografas jau įgyvendino visas savo gyvenimo svajones, tačiau V. Dranginio norų sąraše dar liko viena neįgyvendinta svajonė. „Vienas iš nenufotografuotų renginių – tai Aliaskos šunų kinkinių varžybos. Iš čia atėjęs mano požiūris, idealizuojantis paskutinius bėgikus, jų svarbą varžyboms ir visuomenei. Šunų kinkinių varžybose lyderiai finišuoja per keletą savaičių, o likusieji finišą pasiekia tik per mėnesį, tačiau miestelis entuziastingai laukia visų – net paskutinių“, – šypsosi V. Dranginis.

Artėjant 80-ajam aktorės, režisierės ir legendinės Lietuvos teatro pedagogės Elenos Savukynaitės jubiliejui, žvilgsnis nevaldomai krypsta į didžiausią menininkės palikimą – žmones.  Kiek talentų užaugino Lietuvos teatro „mama“ tituluojama pedagogė ir kokias pamokas savyje vis dar nešiojasi jos mokiniai – apie visa tai aktorė kalbasi su tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi, renginių režisieriumi ir savo buvusiu studentu Aurimu Kamantausku.

Plukdoma prisiminimais po įvairiaspalvę Lietuvos teatro sceną, E. Savukynaitė pakeliui atgaivina pirmuosius savo vaidmenis užburiančiuose spektakliuose „Ecce Homo!“ (1967), „Sapnų sapnai“ (1968), „Saugokite peteliškę“ (1969), „Koliažas“ (1971). Čia ji prisimena ir tarptautines gastroles su legendinio Modrio Tenisono pantomimos trupe, ir prasmingais simboliais apipintą spektaklį „XX amžiaus capriccio“ (1970).

„Tai – spektaklis, kuriame buvo ryškiai kalbama apie menininko žlugdymą ir nurodoma, jog tą daro kažkas „iš aukščiau“. Visi suprato, kas „iš aukščiau“ sužlugdo žmogų, jo asmenybę, meninę prigimtį, intelektą, kūrybą. Tiesiog sulaužo žmogų, nukerta jam galvą ir nužudo“, – spektaklį apie sunkią kūrėjo padėtį sovietmečiu prisimena aktorė.

Visą pokalbį apie Lietuvos pantomimos istoriją, šiuolaikinį teatrą, iššūkių kupiną menininkų ir artistų kasdienybę sovietmečiu išgirsti ir pamatyti galima čia:

Vaidmuo, kuris tęsėsi dešimtmečius

Tačiau bene svarbiausias, visą gyvenimą trukęs E. Savukynaitės „vaidmuo“ buvo atliekamas ugdant būsimus Lietuvos menininkus ir scenos žvaigždes, aktorius bei teatro režisierius.

Visi, bent akimirką stebėję E. Savukynaitę mokytojos amplua, galėjo patvirtinti, kad tai – jos pašaukimas. „Visuomet suburdavau į save panašius studentus, todėl man ir sekėsi, – „Kamantinėjimų“ laidoje prisimindama ilgametę dėstytojos karjerą, šypsosi E. Savukynaitė. – Turėjau ir labai stiprią intuiciją, iš kelių detalių suprasdavau, ar tam žmogui galėsiu būti mokytoja.“

O tokių laimingųjų buvo nei daug, nei mažai – maždaug penki šimtai. Būtent šiems studentams E. Savukynaitė atvėrė scenos judesio, fechtuotės, vaidybos ir režisūros paslaptis bei išmokė juos įvaldyti laikui nepavaldžią, ypatingą saviraiškos formą, kuri sovietmečiu menininkams grąžino valdžios prislopintą balsą ir iki šiol išlaiko savo svarbą šiuolaikinėje teatro scenoje.

„Sovietmečiu gyvenome užčiaupti. Kalbėjome apie tokius dalykus, kurie mums dažniausiai visai nepatiko – visas teatras kalbėjo tai, apie ką buvo leista kalbėti. O čia staiga atsiranda pantomima – judesio menas, kuriame nėra žodžių. Kai mūsų klausdavo: ką jūs čia norėjote pasakyti?, mes atsakydavome: o ką jūs supratote? Jei kas nors suprato „ne taip“, tai jau jo problema – vadinasi, jis pats taip galvoja. Tuo metu susidarė keista, net paradoksali situacija: scenoje neištarėme nė vieno žodžio, tačiau darėme tai, kas akivaizdžiai prieštaravo sovietinės kultūros rėmams“, – prisimena aktorė.

Kadaise svajojusi tapti balerina, teatro pedagogė E. Savukynaitė sako anksti perpratusi judesio svarbą ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Jos teigimu, kūno kalba yra tikrasis žmogaus emocijų ir minčių atspindys, leidžiantis išgirsti ir suprasti kitą net tuomet, kai pasaulyje vyrauja triukšmas.

„Dėl to man patinka žiūrėti spektaklius anglų kalba. Aš jos nemoku, tačiau viską suprantu – būna, aktorių kūno kalba žymiai daugiau pasako nei žodžiai, išeinantys iš jų lūpų. Judesys mintimis nuveda iki tokių emocijų, tokio apsinuoginimo, kad man kaifas. Todėl gali būti moderniausias teatras, bet jeigu jis išlaiko emocinę įtampą ir turi emocinę įtaigą, tuomet aš jį labai priimu, sveikinu ir myliu“, – laidoje kalbėdamasi su savo buvusiu studentu, renginių režisieriumi A. Kamantausku sako aktorė.

Ateidami į pasaulį, kartu su fizinėmis ypatybėmis paveldime ir genetinį polinkį sirgti tam tikromis ligomis. Tai mūsų organizmo „silpnosios vietos“, kurias pažinti ir saugoti padės neseniai įkurtas pirmasis šalyje Lietuvos populiacijos ir retųjų ligų biobankas. Apie tai, kaip pasirūpinti savo šeimos gerove ir išvengti akistatos su rimtais sveikatos iššūkiais, naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje pasakoja Lietuvos populiacijos ir retųjų ligų biobanko direktorė dr. Giedrė Kvedaravičienė.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Kviečia į populiacinį biobanką ateiti ne pavieniui, o šeimomis

Vilniaus universiteto Medicinos fakultete įkurtas Lietuvos populiacijos ir retųjų ligų biobankas turi išskirtinę misiją – kaupti sutikimus davusių gyventojų biologinius mėginius ir susijusią sveikatos informaciją. Sukaupus unikalią mūsų tautos biologinių mėginių kolekciją, biobanko duomenimis lyg biblioteka galės naudotis tyrėjai mokslinių tyrimų tikslais. Duoti mėginius populiaciniam biobankui kviečiami visi Lietuvos gyventojai bei retomis ligomis sergantys asmenys. Esant abiejų tėvų sutikimui, kraujo mėginius biobankui gali duoti ir vaikai.

Kalbėdama naujoje „Kamantinėjimų“ laidoje Lietuvos populiacijos ir retųjų ligų biobanko vadovė dr. G. Kvedaravičienė ypač pabrėžė, kad itin svarbu biobanko dalyviais tapti ne atskiriems asmenims pavieniui, o šeimomis.

Mokslininkės teigimu, aktyvus šeimos narių ir giminaičių įsitraukimas į populiacinio biobanko veiklą ne tik praturtintų mokslinius tyrimus kokybiškais duomenimis, bet ir su laiku suteiktų šeimos nariams vertingų įžvalgų apie savo giminės sveikatos istoriją. O tai leistų sumažinti riziką susirgti ar net gali padėti išvengti tam tikrų paveldimų ligų.

„Nemaža dalis ligų ir fiziologinių ypatumų yra paveldimi, todėl turėdami ne tik vieno individo, bet galbūt ir jo tėvų, senelių biologinius duomenis, mes turėsime didesnes galimybes rasti tikslius atsakymus ir sprendimus. Ypač – prognostinėje dalyje, kuomet dar tik matome vienos ar kitos ligos riziką.

Jei žmogus nuolat sugrįš į biobanką duoti savo mėginių ir pateikti sveikatos informacijos, tuomet mes turėsime dar išsamesnį vaizdą ir žinosime, ko galime tikėtis. Turėdami išsamius duomenis apie Lietuvos populiaciją ir jos genetinius, gyvenimo būdo ar sveikatos ypatumus, gydytojai  galės pasiūlyti priimti vienus ar kitus prevencinius sprendimus, remiantis nebe bendrosiomis teorijomis, bet konkrečiam žmogui, biobanko dalyviui, aktualiais duomenimis. Tokia ir yra personalizuotos medicinos, kurią siekiame vystyti,  esmė“, – kalbėdamasi su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu ir tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi Aurimu Kamantausku sako pirmojo populiacinio biobanko direktorė dr. G. Kvedaravičienė.

G. Kvedaravičienė akcentuoja, kad skirtingais amžiaus tarpsniais surinkti asmens biologiniai duomenys taip pat parodytų, kurie pokyčiai yra natūralaus senėjimo proceso dalis, o kurių pakitimų vis dėlto buvo galima išvengti. Tad vizitas į populiacinį biobanką galėtų tapti kasmetine Lietuvos šeimų tradicija.

„Gydytojai, turėdami išsamią vieno žmogaus biologinių mėginių informaciją, pacientui sutikus galėtų ne tik įvardyti, ką jis galėjo daryti kitaip, bet ir pasiūlyti, kokių veiksmų dar galima imtis. Galbūt kai kuriuos pokyčius pavyktų pristabdyti ar net pasukti atgal“, – svarsto populiacinio biobanko direktorė.

Populiacinis biobankas – greitkelis naujiems vaistams ir ilgo gyvenimo receptui

Prieš tapdama pirmojo Lietuvoje populiacinio biobanko direktore, dr. G. Kvedaravičienė gavo prestižinę Fulbright stipendiją, stažavosi medicinos pasaulio Meka tituluojamame JAV Johns Hopkins universitete bei Izraelio Ben-Guriono universite Negeve.

Tarptautinė patirtis mokslininkei leido iš arčiau pamatyti svarbų biobankų indėlį į efektyvesnės medicinos sistemos kūrimą. Pasak dr. G. Kvedaravičienės, šiuo metu reikšmingos sveikatos problemos lietuviams dažniausiai prasideda nuo 65-erių, tačiau tokią statistiką, mokslininkės teigimu, įmanoma pakeisti.

„Visi norime gyventi kuo ilgiau ir kuo sveikiau, bet tam turime žinoti visą savo istoriją. Kaip ir šeimos istorijoje ieškome šaknų, kas ir kaip buvo, kad geriau suprastume, kodėl šiandien mes esame būtent čia, tai lygiai tas pats yra ir su sveikata. Dėl to labai laukiame biobanke ir vaikų biologinių mėginių“, – kalbėdamasi su „Kamantinėjimų“ autoriumi A. Kamantausku pažymi G. Kvedaravičienė.

Kita problema, kurią netiesiogiai padėtų spręsti įvairiapusė ir išsami populiacinio biobanko duomenų bazė, yra naujų vaistų įvedimo į rinką procesas. Pasak dr. G. Kvedaravičienės, šiuo metu gali prireikti ir 12 metų, kol naujas vaistas bus oficialiai patvirtintas, ir dar ne vienus metus – kol jis pasieks pacientus. Tai yra vienas didžiausių šiuolaikinės farmacijos iššūkių.

„Populiacinio biobanko duomenų kaupimas gali labai reikšmingai sutrumpinti naujų vaistų kūrimo procesą, nes kuo daugiau išsamių duomenų turime, tuo lengviau „išgaudyti“ tam tikras beveik garantuotas, problemines vietas, kurios įprastai yra sutinkamos kuriant naujų vaistų molekules“, – sako tinklalaidės viešnia dr. G. Kvedaravičienė.

Duoti kraują biobankui galima ir sočiai pavalgius, ir išgėrus kavos

Priešingai nei atliekant diagnostinius kraujo tyrimus poliklinikoje, apsilankymas populiaciniame biobanke įvyksta greitai, sklandžiai ir paprastai. Dr. G. Kvedaravičienės teigimu, duodant kraują biobankui nėra taikomi jokie apribojimai, todėl dalyviai gali atvykti ir sočiai pavalgę, ir ką tik išgėrę kavos.

Duodant savo kraujo mėginį, biobanko dalyvių taip pat prašoma užpildyti klausimyną apie mitybos, fizinio aktyvumo ir kitus gyvenimo būdo įpročius. Visa surinkta informacija griežtai naudojama tik moksliniais tikslais, pavyzdžiui, ieškant naujų gydymo būdų ligoms, kurioms efektyvus gydymas dar nėra atrastas.

„Kartais žmonės, pildydami klausimyną, vengia mus informuoti apie savo žalingus įpročius, pavyzdžiui, rūkymą. Tada stengiamės jiems paaiškinti, kad biobanko darbuotojai visiškai nevertina ir nesmerkia asmeninių žmogaus gyvenimo būdo pasirinkimų. Mes tiesiog fiksuojame faktus ir, svarbiausia, surinktus duomenis nuasmeniname“, – teigia dr. G. Kvedaravičienė.

Laidos žiūrovams populiacinio biobanko direktorė primena, kad visa informacija apie biobanko dalyvius yra anonimiška ir konfidenciali, o saugomi ėminiai yra koduojami, laikantis griežčiausių duomenų apsaugos reikalavimų.

Gyventojai, norintys tapti biobanko dalyviais, kviečiami registruotis tinklalapyje https://biobankas.mf.vu.lt/. Duoti kraujo mėginį galima biobanko laboratorijoje VU MF Medicinos mokslo centre, Vilniuje arba „Rezus“ sveikatos priežiūros įstaigose Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose. Populiacinio biobanko veiklai plečiantis, ateityje tai bus galima padaryti ir kituose miestuose bei sveikatos priežiūros įstaigose.

Nuo Vilniaus šviesų festivalio iki projektų Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir neseniai įgyvendintos instaliacijos Naujajame Džersyje – vizualinių istorijų architektas, prodiuseris Linartas Urniežis savo kūrybinėmis vizijomis kadaise prikaustė net Danijos princesės dėmesį. Kalbėdamas naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje, menininkas atvirai dalinasi ryškiausiais karjeros momentais ir pirmąkart pristato brangiausią savo gyvenimo projektą.

„Kai žmonės manęs paklausia, ką aš veikiu gyvenime – atsakau, kad esu prodiuseris. Tai banalus, bet tuo pačiu ir labai gilus žodis. Prodiuseris yra jungtis, klijai, molis, sulipdantis skirtingas dalis ir padarantis skulptūrą, kuri pasakoja istoriją“, – kalbėdamasis su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu ir tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi Aurimu Kamantausku sako audiovizualinių projektų kūrėjas, įmonės „Video architechts“ vadovas L. Urniežis.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Menininko rankose prabyla architektūra

Architekto išsilavinimą turinčio menininko rankose nebylios pastatų sienos virsta drobe, kurioje metai iš metų gimsta magiškos audiovizualinės istorijos.

Vienas žymiausių jo komandos darbų – tai kasmet Vilniaus katedros sienas nušviečianti trimatė „Kalėdinė pasaka“, į šventiškai papuoštą sostinės centrą suburianti tūkstantines žiūrovų minias.

„Kartais net kaimynai paklausia, ar šiemet bus „Kalėdinė pasaka“ – tada suprantu, kad žmonėms ji tapo gražia ir laukiama žiemos tradicija. O man didžiausias įvertinimas yra matyti, kaip žmonės po pasirodymo apsikabina, dalijasi emocijomis. Tą akimirką suprantu, kad vizualinė priemonė veikia – ji sukuria ryšį, o mes, kūrėjai, tampame tų emocijų gaudytojais“, – pasakoja menininkas.

Tautiečių žvilgsnius L. Urniežis drauge su Videoarchitektais prikausto ne tik per Kalėdas: šiemet, įkvėpti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų ir renginių režisieriaus A. Kamantausko vizijos, menininkai „Druskininkų – Lietuvos kultūros sostinės“ atidarymo ceremonijai sukūrė įspūdingą vizualinį pasakojimą „Didysis Čiurlys“.

Tarp kitų jo darbų – vizualinės instaliacijos kasmetiniame Vilniaus šviesų festivalyje, bendri projektai su operos režisiere Dalia Ibelhauptaite, atlikėjais Ten Walls, Linu Adomaičiu, Marijonu Mikutavičiumi bei Lilu ir Innomine.

Tarp gerbėjų – net karališkoji šeima

Užburiančios L. Urniežio audiovizualinės istorijos jau daugiau kaip penkiolika metų rašomos universalia – meno kalba, kurią suprasti gali visų žemynų, kultūrų bei amžiaus žmonės. Dėl šios priežasties išskirtinė videografo kūryba vis dažniau sutinkama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstybėse, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ar Indonezijoje.

„Pirmasis užsienio projektas, žinoma, buvo Latvijoje, – juokiasi L. Urniežis, – bet mums tai buvo pirmas rimtesnis žingsnis į tarptautinę areną, o pirmi kartai atmintyje visuomet palieka gilų įspaudą. Anksčiau Latvija buvo didelis etapas, o šiandien be galo džiaugiamės, kad turėjome galimybę įgyvendinti projektą JAV“, – šypsosi menininkas.

Prisimindamas ryškiausias savo karjeros akimirkas, L. Urniežis tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje taip pat dalinasi nuotykiais iš Skandinavijos šalių. „Danijos nepriklausomybės dienos šventei rengėme projektą, kurio pasižiūrėti atvyko pati Danijos princesė. Buvo nepaprastai gera žinoti, kad karališkosios šeimos atstovai matė projektą, prie kurio dirbai ne tik tu, bet ir tavo komanda“, – sako videografas.

Brangiausias gyvenimo projektas kurtas su tėčiu

Tarptautinis prestižas, karališkosios šeimos dėmesys ir renginiai po visą pasaulį – prieš visa tai, L. Urniežio teigimu, nublanksta tik vienas ypatingas projektas, sukurtas drauge su artimiausiu šeimos nariu – mylimu tėčiu.

„Man brangiausias kūrinys, ko gero, yra tas pirmasis – sukurtas kartu su tėčiu ką tik baigus mokyklą. Pamenu, buvo paskutinė naktis prieš peržiūrą Vilniaus dailės akademijoje, o mes ketvirtą ryto dar klijavome vieno aukšto namo projektą.

Tėtis vairavo iš Klaipėdos į Vilnių, o aš sėdėjau automobilio gale ir pirmajai peržiūrai rašiau filosofinį raštą – tai vis dar yra labiausiai įsimintinas mano gyvenimo projektas. Aš tai vertinu kaip labai didelį indėlį į mano, kaip kūrėjo, architekto ir apskritai kaip sūnaus, išeinančio į platų kūrybinį pasaulį, gyvenimą“, – prisiminimais dalinasi kūrėjas.

Dalį savo talento L. Urniežis, be abejonės, paveldėjo iš tėvų. Menininko mama – muzikantė ir dirigentė, o tėtis – tapytojas. „Gyvenime teko paragauti ir muzikos, ir dailės, bet vis dėlto labiau pasukau tėčio pėdomis“, – pripažįsta videografas.

Panašu, kad iš tėčio menininkas paveldėjo ne tik kūrybinį talentą, bet ir aistrą žvejybai. Žvejoti jis išmoko būdamas šešerių, o šiandien šią veiklą vadina meditacija, sielos apvalymu ir neišsemiamu kūrybos šaltiniu.

„Žvejyba – tai kūrybinių minčių paieškos, savęs analizė ir gera adrenalino dozė. Apskritai esu gamtos žmogus. Man ji – neatsiejama kūrybos dalis. Aš be jos negaliu, tiesiog džiūvu kaip rugiagėlė, jeigu neturiu galimybės pabūti gamtoje su paukščiais. Galbūt tai yra brandos ir senatvės požymis, bet man atrodo, kad kiekvienas medelis ir paukštelis turi prasmę, sėklą kitiems dalykams. Tiesiog lengviau kurti, spręsti dalykus ir priimti sprendimus, kai esi prasivalęs dvasią ir mintis“, – kalbėdamasis su „Kamantinėjimų“ vedėju A. Kamantausku sakė pašnekovas.

Ore sklandančios karo nuojautos ne vienam šiuo metu kelia nerimą. Tačiau dailininkė, keramikė, laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė sako niekada nebijojusi karo. Ne todėl, kad būtų bebaimė, o todėl, kad visada jam ruošėsi. Kaip susidoroti su baime ir kaip apie karą kalbėti su vaikais? Kaip kurti drąsų ir laimingą gyvenimą net ir pavojaus akivaizdoje? Apie tai Nomeda Marčėnaitė pasakoja renginių režisieriaus Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ eteryje.

Bijai karo – ruoškis

Menininkė sako, kad norint susidoroti su karo baime visų pirma reikia jam ruoštis ir turėti planą, ką darysi. Bus jis ar nebus – kitas reikalas. Tačiau pasiruošimas nuima didelę dalį nerimo.

„Aš gyvenime nesu patyrus blogų situacijų, nes visuomet joms ruošiausi. Esu buvusi įkaite ir išsisukau iš tos situacijos. Dėl to, kad buvau derybininkė ir sugebėjau išsiderėti. Kitas dalykas, pas mane visąlaik namuose yra mačetė, kuri yra pagaląsta. Aš visada esu pasiruošusi situacijai, todėl gyvenime nebuvau išsigandusi“, –  kalbėdama su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu Aurimu Kamantausku sako N. Marčėnaitė.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Menininkė sako mokanti ir taikliai šaudyti, jei to prireiktų. O taip pat nuolat domisi, kaip reikėtų elgtis blogiausio scenarijaus atveju.

„Vieną dalyką aš išsiaiškinau – karo atveju nepasiruošę civiliai yra našta kariškiams. Kai žmonės žino, kad tokia galimybė yra ir nieko dėl to nedaro, man atrodo yra nepadoru. Čia yra nesirūpinimas, nemąstymas kažkoks, nebuvimas čia ir dabar“, – sako Nomeda.

Drąsą įskiepijo seneliai

Minėta įkaitų drama vyko Nomedos sodyboje, į kurios langus vieną naktį staiga pradėjo daužyti keli nepažįstami vyrai. Jie reikalavo įleisti, tačiau moteris nesutriko. Ji pažadino buvusį vyrą ir liepė jam laukti su pistoletu, kuris buvo laikomas namuose. O pati nuėjo derėtis su bandančiais įsilaužti ir galiausiai įkalbino juos traukti savo keliais.

Iš kur tokia drąsa? Menininkė sako, kad ji galimai paveldėta iš Lietuvos kariuomenėje kariavusio ir žuvusio senelio bei močiutės, kuri sugebėjo septynis kartus pabėgti nuo tremties į Sibirą.

„Ji turėjo tiek drąsos ir ryžto, kad septynis kartus išspruko jiems iš po nosies. Ir man mažai sakydavo „Nomedėle, būk pilietiška“, – „Kamantinėjimuose“ pasakoja Nomeda.

Karo metu jos seneliai gelbėjo žydus, o vokiečių kariams suėmus ir įkalinus senelį devintojo forto tvirtovėje, močiutei pavyko įkalbinti forto viršininką jį paleisti. Su tokia dvasia per gyvenimą eina ir Nomeda bei skiepija ją savo vaikams. Su jais ji taip pat atvirai kalba apie karą, nes geriau apsidrausti, nei po to gailėtis.

„2022 metų vasario 24 dieną aš pasisodinau vaikus ir sakau: dabar, vaikai, žiūrėkit. Jeigu bus tokia situacija, tai reikės elgtis taip ir taip, važiuoti ten ir ten. Jūs man greičiausiai nebepaskambinsit, gali toks variantas būti. Nebėgti per sieną, o trauktis į gilumą, trauktis iš Vilniaus. Žodžiu, varau tą dainą, o Ula sako: mama, tu mums 2014 metais tą jau papasakojai“, – kalbėdamasi su renginių režisieriumi A. Kamantausku juokiasi N. Marčėnaitė.

Gyvenimas čia ir dabar

Nepaisant aplinkoje sklandančio nerimo, menininkė sako kiekvieną dieną pasitinkanti su smalsumu ir dėkingumu. Ir net naktį nubudusi visų pirma pasidžiaugia, jog yra gyva.

„Pora kartų prabundu naktį tam, kad pasidžiaugčiau, kad esu gyva. Aš net vaikystėj atsikeldavau, vaikščiodavau po namus ir galvodavau: tu gyva, tu matai per langą, matai šešėlius, tu esi gyva, tu čia ir dabar! Ir tada galvoju: užfiksavau, einu miegot. Miegot man labai patinka. Kai atsibundu iš ryto – kava. Bet pirmiausia galvoju: vau, kiek gerų dalykų manęs laukia šiandien”, – teigia Nomeda.

Kaip prisikviesti į savo gyvenimą bent šiek tiek to džiugaus buvimo dabarties momente? N. Marčėnaitė išduoda paprastą būdą – rašykite dienoraščius. „Man labai gražu buvo, kai į Lietuvą atvažiavo lietuvių kilmės mokslininkė iš Amerikos, kuri sakė: rašykite visi dienoraščius, nes tai yra laiko liudijimas. Man atrodo, kad tame yra ir papildoma vertė. Tai yra išliekamąją vertę turintis dalykas, nes jis padeda gyventi ČIA ir DABAR“, – sako menininkė.

O taip pat ji ragina neužsisklęsti savo burbule, bendrauti su skirtingais žmonėmis ir išdrįsti pažinti pasaulį vis kitokiu kampu. „Aš už kiekvieną progą pamatyti pasaulį kitaip. Mes turime labai trumpą laiką šitam dalykui“, – primena menininkė.

Žymus architektas Gintautas Natkevičius, kartu su komanda projektavęs Kauno oro uostą, SEB areną, prezidento Gitano Nausėdos namą ir šimtus kitų objektų, nuolat nustebina originaliomis idėjomis. Kaip gimsta netradiciniai sprendimai? Koks potencialas slypi nebemadingose medžiagose bei formose ir kodėl Kauno oro uosto projekto kritikams tenka graužtis nagus? Į šiuos ir kitus klausimus šiuolaikinės architektūros meistras atsako naujausioje renginių režisieriaus Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje. Beje, ieškantys geriausio sklypo būsimam namui čia ras ir konkretų atsakymą, ko žvalgytis. 

Vaikai nori būti suaugusiais, tai ir aplinką jiems darykime kaip suaugusiems

Visada ieškoti naujų formų ir idėjų, neturėti jokio braižo – toks yra G. Natkevičiaus architektų komandos kūrybos būdas. Netikėta, bet kartais naujas galimybes architektai atranda tame, kas jau išėjo iš mados. Pavyzdžiui, iš mados išėjusios klinkerinės plytelės vėl gali sužibėti iš naujo.

„Jeigu vakar mes projektavome ir šaipėmės iš kokio nors klinkerio, tai esu beveik užtikrintas, kad po dviejų savaičių vėl projektuosime iš klinkerio. Nes jau visi persisotino, vėl atsiranda atstumas. Kadangi visuomenė tą medžiagą ar sprendinį niekina, mums atsiranda galimybė pažvelgti kitaip. Parodyti, kad gal vis dėlto čia yra gerai. Ir visą laiką žaidžiame su tuo. Madingas metalas, po to išėjo metalas iš mados – pabandykim vėl padaryti iš metalo“, – kalbėdamasis su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu ir tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi Aurimu Kamantausku sako architektas G. Natkevičius.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Vienas netradicinių architekto ir jo komandos projektų – mokyklos „Herojus“ Kaune ir „Eruditas“ Vilniuje. Siekiant tvarumo jos įrengtos perkonstravus nebeveikiančią spaustuvę ir buvusį biurų pastatą. Čia taip pat pažvelgta netradiciškai.

„Žmogaus pasąmonėje, jei yra mokykla arba darželis, tai yra šiltos spalvos, medis, mediniai amfiteatrai, drambliukai ant sienų, saulutės, garvežiukai. Aš galvoju, kad yra kitaip. Vaikas nori būti suaugusiu. Vos pradeda protauti, jie jau nori tapti mumis, suaugusiais. Tai ir aplinką jiems darykime kaip suaugusiems“, – teigia G. Natkevičius.

Mados tendencijoms ir galiojantiems standartams nepaklūsta ir paties architekto butas. G. Natkevičius atvirauja, kad jame nėra nei gabalėlio medžio – tik betonas, metalas ir plastiko grindys. Architektas sako, kad nėra blogų medžiagų, kurti galima iš bet ko.

„Vienu metu kažkas pabandė su kortenu kažką daryti, su rūdintu metalu. Dabar aplinka yra persisotinusi ir kartais net jauti tokį blogą prieskonį, nesinori jo naudoti. Tačiau įdomumas tame, kad architektūroje nėra blogų spalvų, kaip ir nėra blogų medžiagų. Gali iš visko viską padaryti“, – „Kamantinėjimuose“ kalbėjo žinomas architektas.

G. Natkevičius apie Nacionalinį stadioną: jo nesėkmės priežastis yra aiški

Kad gimtų gera nauja idėja, būtina pasikankinti, įsitempti, „pagraužti“ save – įsitikinęs architektas. Kauno oro uostą jis įvardina kaip vieną tokių projektų – per kančias išgimdant naujas, anksčiau nebandytas idėjas. „Neturėjome net su kuo pasikonsultuoti. Projektavome šiek tiek iš nuojautos“, – sako jis.

Statant Kauno oro uostą G. Natkevičiaus architektų komanda dalį pamatų paliko po žeme – išplėtimui, kai to prireiks. Architektas sako, kad tuomet jo komandos niekas nesuprato ir laikė tai pinigų švaistymu. Dabar šie pamatai atkasti ir tuoj bus panaudoti.

„Visi nustebę, kaip čia buvo sugalvota, kad šalia padaryti pamatai kitam žingsniui. Sutaupėme ir laiko, ir pinigų“, – pasakoja G. Natkevičius.

O ką architektas mano apie gausiai visuomenės iškritikuotą ir žlugusį kolegų kūrinį – Nacionalinį stadioną? G. Natkevičius sako, kad jo nesėkmės priežastis yra aiški. Buvo per daug užsimota.

„Man visą laiką atrodė, kad jame per daug funkcijų prikrauta. Ar nėra taip, kad jo sudėtingumas ir komplikuotumas yra tose papildomose funkcijose? Pastatyti tiesiog gerą stadioną be daugiafunkcinių dalykų būtų paprasčiau, greičiau, pigiau. O daugiafunkcinius dalykus galima auginti pagal tai, kaip tau sekasi. Man pasirodė, kad idėja per daug apaugo šalutinėmis idėjomis. Kaip laivo apačia kriauklėmis. Ir nebepaplaukia laivas“, – sako architektas.

Paklaustas, kaip galėtų atrodyti nacionalinis stadionas, G. Natkevičius nesiima prognozuoti. Sako, jog galimybių yra daugybė, o tabu tokių objektų projektavime nebeliko.

Kaip išsirinkti gerą sklypą būsimam projektui

Kiekvienas architektūros kūrinys visų pirma prasideda nuo sklypo. Kas svarbiausia žvalgantis sklypo namui? Architektas drąsiai atsako – geografija. O visa kita gali būti išspręsta: „Gali išnaudoti prastą, standartinį sklypą slėpdamas jo gerąsias savybes ir pabrėždamas gerąsias“.

Kalbėdamasis su tinklalaidės autoriumi A. Kamantausku  G. Natkevičius taip pat pataria ieškoti sklypo savitumo, išskirtinumo. „Sklypas, kaip ir žmogus, turi turėti charizmą. Kažkas jame turi būti. Nebūtinai gražaus. Gal jis yra labai ilgas ir siauras – architektūrą visada pritaikysi. Gal jis yra ant skardžio krašto. Patys blogiausi sklypai yra tie, kai sudalina didžiulę pievą į rajoną. Tada yra žiauriai sudėtinga“, – sako G. Natkevičius.

Lietuvoje vis dar yra tokių sklypų, kuriuose lieki vienas su gamta. Nors tame daug romantikos, visiškai nutolti nuo civilizacijos G. Natkevičius nerekomenduoja. „Jeigu tu turėsi unikalų sklypą, kuriame nieko nėra, tu turėsi saugumo problemų. Saugumo tikrąja to žodžio prasme ir psichologinio saugumo, nejaukumo prasme. Patys geriausi sklypai, pavyzdžiui, prie ežerų, yra tie, kur šalia yra gyvenvietė. Tu tada esi bendruomenėje, jautiesi saugus, nes kaimynai tave „seka“. O to unikaliausio sklypo, manau, net neverta ieškoti“, – pataria žymus architektas.

Vos prieš dvejus metus Mindaugas Šatkauskas net nebuvo vienas iškeliavęs iš Lietuvos, o šiandien jis – septintasis lietuvis, įkopęs į Everestą ir pirmasis tuo pačiu kopimu pasiekęs ketvirtąją pasaulio viršukalnę Lhocę. Apie tai, kaip vos per dvejus metus gyvenimas gali pasikeisti neatpažįstamai, į naują ekspediciją išvykęs keliautojas pasakoja naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje.

Mindaugas Šatkauskas neseniai išskrido į naują ekspediciją – šįkart jo laukia trys aukštesnės nei 8 km viršūnės Annapurna, Makalu ir Kangčendženga. Visa ekspedicija turėtų trukti du mėnesius.

Sunku patikėti, kad Mindaugas, kuris dabar vieną po kitos it riešutus gliaudo aukščiausias pasaulio viršūnes, vos prieš dvejus metus neturėjo nieko bendra su kalnais ir net nesvajojo apie tokias keliones. Apie netikėtus gyvenimo pokyčius bei kalnų pamokas Mindaugas pasakojo naujausioje režisieriaus ir renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovo Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Gyvenimas netikėtai virto kino filmu

Nors prieš kelerius metus iki Everesto ir nebuvo jokių minčių apie kalnus, M. Šatkauskas sako, kažkas jo viduje tarsi šaukėsi nepatirtų nuotykių ir pokyčių gyvenime. Tuomet 37-erių būdamas Mindaugas išvyko savanoriauti į Nepalą. Ten iš Alytaus kilusį vyrą pasitiko visiškai nematytas pasaulis.

„Kelionė į Nepalą man tuo metu atrodė kaip į kosmosą nuskristi. Kažkokia nežinoma, nepažįstama, paslaptinga šalis. Iki tol niekada nesavanoriavau ir net nebuvau jokiame žygyje net Lietuvoje. Daug naujų dalykų buvo, naujų pradžių. Kartais negaliu patikėti, kaip ta kelionė mano gyvenimą apsuko. Tada mano  gyvenimas pasivertė lyg filmu. Džiugu, kad esu to filmo pagrindinis veikėjas“, – kalbėdamasis su renginių režisieriumi A. Kamantausku laidos „Kamantinėjimai“ eteryje šypsosi M. Šatkauskas.

Po savanorystės Nepale vyras išėjo į žygį kalnuose. Kaip pats sako, iš ten galėjo ir negrįžti. Po išgyventų grėsmingų patirčių jis pats sau pasakė, kad niekada į kalnus kojos nebekels – tai buvęs pirmas ir paskutinis kartas.

„Panašu, kad labai klydau taip galvodamas. Tuo metu kažkokia sėkla pasisėjo viduje. Po kokio mėnesio pradėjau žiūrėti video, filmus apie kalnus, knygas skaityti. Įsuko mintys apie kalnus. O aš toks žmogus – maksimalistas. Jei į kalnus, tai į aukščiausius”, – juokiasi aukščiausią pasaulio viršukalnę įveikęs vyras.

Ko reikia, norint šturmuoti kalnus?

Jei jau ėmėte svajoti apie kalnus, turbūt svarstote, kokių sąlygų reikia tokiai kelionei. Viena aišku – amžius tam ne kliūtis. Bazinėje Everesto stovykloje Mindaugas buvo vienas jaunesnių. Kaip jis pats sako, dauguma kopiančiųjų – 50-60 metų amžiaus žmonės, atvykę įveikti atšiaurias ir pavojingas trasas.

Kitas svarbus resursas – pinigai. Anot Mindaugo, tokia ekspedicija vidutiniškai kainuoja apie 60 tūkst. Eur.

Na, o galiausiai – kaip ir siekiant bet kurios svajonės – svarbu išdrįsti pradėti.

„Manau, kad daug žmonių turi svajonių, bet dažnai jos ir lieka svajonėmis. Tas pirmas žingsnis yra svarbiausias. Tiesiog reikia pradėti, žengti pirmą žingsnį. Esu įsitikinęs, kad įdomus, prasmingas gyvenimas yra ne komforto zonoje. Jei tavęs gyvenimas neišmetė iš komforto zonos, tu turi pats žengti tą žingsnį“, – sako M. Šatkauskas.

Šiuo metu Mindaugas svajoja apie Antarktidos ir Pietų ašigalio viršukalnes bei kuria planus kuo greičiau įkopti į visas 14 aukščiausių pasaulio viršūnių, kurių aukštis siekia virš 8 km. Kol kas pavyko įkopti į tris, o per ateinančius trejus metus Mindaugas nori įveikti visas. Nors jos žemesnės už Everestą, tai nereiškia, kad įkopti bus lengviau.

„Jau turėjau pamokų, kai kopiau į tokius „apšiliminius“ kalnus. Juokaudamas pasakiau, kad atbulas galėčiau į juos įlipti. Ten buvo tokia šešių kilometrų viršukalnė. Gavau tokią pamoką, kad nežinau, ar į ją buvo sunkiau įkopti, ar į Everestą. Niekada negali nuvertinti jokio kalno“, – sako „Kamantinėjimų“ pašnekovas.

Mes galime daugiau nei manome

Dažnai didelės svajonės atrodo per didelės, kad bandytume jų siekti. Mindaugas sako, kad ir troškimas užkopti į Everestą iš pradžių jam atrodęs nerealistiškas. O pavykus tai įgyvendinti, prasiplėtė ir suvokimo, ir galimybių ribos.

„Everestas man davė suvokimo, kiek daug gali žmogus. Mūsų galimybės yra daug didesnės, nei mes suprantame ir suvokiame. Dabar viskas atrodo kitaip nei iki tol. Per tą kelią sulaužiau daug klaidingų įsitikinimų apie save ir ribų, kurios yra tik mūsų galvoje“, – pasakoja Mindaugas.

Kita svarbi kalnų pamoka, kuria dalinasi Mindaugas – baimė neturi sulaikyti mūsų nuo svajonių. „Aš supratau, kad baimė yra OK. Ji visą laiką šalia. Neįmanoma tapti bebaimiu, tačiau net ir bijant galima kažką daryti. Pavyzdžiui, kopti į kalnus. Aš aukščio kaip bijojau, taip ir bijau. Bet, nepaisant to, kad bijai, tu gali daryti dalykus gyvenime“, – ragina visas aukščiausias pasaulio viršūnes siekiantis įveikti Mindaugas.

Kaip rengtis, kur keliauti, kokį maistą skanauti ir kaip pramogauti – ilgą laiką tendencijas diktavo nuomonės formuotojai, arba taip vadinami influenceriai. Rinkodaros specialistas Mantas Velykis teigia, kad šis formatas po truputį išsisemia ir praranda savo aktualumą, o ateityje mes vis labiau seksime ne influencerius, o interneto kuratorius.

Kas tie interneto kuratoriai, kokias kitas tendencijas atpučia vėjai į reklamos bei rinkodaros pasaulį bei kur jis pats ieško įkvėpimo internete, vienas žinomiausių Lietuvoje reklamos kūrėjų M. Velykis pasakoja naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje.

Influencerius pakeis interneto kuratoriai

Terminas „interneto kuratorius“ daug kam dar yra naujas ir negirdėtas. Kalbėdamasis su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku M. Velykis teigė, kad interneto kuratorius yra asmuo, kuris kalba apie aplinką: tai, ką joje randa arba kas jam įdomu konkrečioje temoje. Tuo tarpu nuomonės formuotojai daugiau kalba apie save („koks aš fainas, aš tą darau, aš aną darau“), o apie aplinką ir jos reiškinius reflektuoja mažai.

M. Velykis prognozuoja, kad netrukus būtent interneto kuratoriai atsidurs visų mūsų dėmesio centre.

„Vienas geras pavyzdys yra tokia mergina, kuri „TikTok‘e“ išgarsėjo per naktį. Ji užsiprenumeravo „New York Times“ sekmadienio numerį. Kas nežino, sekmadienio numeris yra žiauriai storas ir ten skaitymo yra dviem gyvenimams į priekį. Skaityti laikraštį ji nusprendė norėdama geriau suprasti, kas vyksta ją supančioje aplinkoje. Mergina tiesiog pasiima vieną straipsnį, pasakoja, kas jai buvo įdomu ir taip skatina žmones atrasti tą spaudą. Dabar ji užsiprenumeravo daug kitų laikraščių ir jos visos dienos darbas yra tiesiog skaityti laikraščius ir pasakoti, ką gero ten suranda“, – „Kamantinėjimuose“ dalinasi M. Velykis.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Pasak rinkodaros specialisto, internete vis labiau populiarės tie žmonės, kurie kalba siauromis temomis, o ne apie viską. Influencerių asmeninis gyvenimas taps mažiau įdomus, o žmonės domėsis konkrečiomis jiems aktualiomis temomis. Į tokią komunikaciją ima orientuotis ne tik internetas, bet ir prekių ženklai. Pasak M. Velykio, jau pastebima tendencija dirbti su mažesniais segmentais ir siauresne auditorija, o ne bandyti aprėpti viską. Jausti šių tendencijų pulsą padeda ir kai kurios mobiliosios programėlės.

„Net pats prisisiunčiau programėlių, kurios yra apie interneto kuratorystę. Labai įdomi man pasirodė „Arca“, kur žmonės kuriasi folderiukus ir deda tai, kas tinka toje temoje. Gali matyti skaitinius, iliustracijas, paveikslėlius. Toks labiau sofistikuotas „Pinterest“. Tas pats „Cosmos“ kažkuria prasme yra „Pinterest“ atšaka. Tai padėjo man suprasti, kad yra tiek daug nišinių temų, į kurias labai įdomu pasigilinti“, – „Kamantinėjimuose“ pasakoja M. Velykis.

Bendruomeniškumo aukso amžius

Kaip sako pats reklamos kūrėjas, jo kompiuteryje 90 proc. disko užima reklamų archyvas. Tai padeda geriau pajausti tendencijas ir suprasti, kaip ateityje į pirkėjų ir sekėjų širdis bandys prasibrauti sėkmingi prekių ženklai. Pasak M. Velykio, dabar aktualiausia tendencija – bendruomeniškumas ir artimo ryšio kūrimas.

„Tikras ryšys ir artimas santykis yra tai, ko mes matysime vis daugiau. Žiūrint į kitas šalis galime matyti, kad  vis daugiau prekių ženklų kuria savo klubus. Bėgimo klubai dabar visiškai „ant bangos“. Tas pats „Rapha“, dviratininkų prekės ženklas, yra puikiai sukūręs bendrystės jausmą su savo parduotuvėmis, kurios tuo pačiu yra kaip klubai. Juose galima susiburti, rasti patarimų, idėjų ar tiesiog sustoti išgerti alaus ar kavos. Man atrodo, kad tas tikras kontaktas, susitikimo taškai netrukus turėtų išgyventi aukso amžių“, – kalbėdamas A. Kamantausko laidoje prognozuoja reklamos kūrėjas.

M. Velykis neslepia, kad lietuviškų prekių ženklų komunikacija jis nesižavi. Pasak jo, šioje srityje mes nespėjame pasivyti pasaulio.

„Yra keletas prekių ženklų, kurie vejasi bangą. Ji baigia lūžti, o jie dar bando su savo banglente užšokti. Reikia sveikinti, kad jie bando reaguoti į tai, kas vyksta pasaulyje. Bet šiaip vaizdas yra liūdnas. Atrodo, kad viskas yra orientuota į trumpalaikį rezultatą. Niekas negalvoja apie prekės ženklo gylį, norą turėti ryškesnį identitetą. Apie prekės ženklo vertybes apskritai nėra ką kalbėti. To aš pasigendu“, – sako reklamos specialistas.

Įkvėpimo randa „TikTok“ programėlėje

Pasaulio bei Lietuvos aktualijas M. Velykis apžvelgia savo ir kolegės Karolinos tinklalaidėje „Viskas blogai“. Paklaustas, iš kur ateina idėjos epizodams, M. Velykis sako daugybę temų randantis „TikTok“ programėlėje.

„Esu visiškas „TikTok‘o“ fanas, ligonis. Priklausomybė šimtu procentų. Man jis patinka, nes gerokai greičiau gali pajausti, kas svarbu pasaulyje ir apie ką žmonės šneka. Čia daug temų surandame“, – sako M. Velykis.

Kita reklamos specialisto aistra – televizijos serialai. Anot M. Velykio, per juos Lietuva galėtų gerinti savo žinomumą pasaulyje. Tai neišnaudota reklamos galimybė šaliai.

„Galime matyti „Černobylio“ efektą. Manau, jis turėjo labai didžiulę Lietuvai įtaką net ir turizmo prasme“, – sako M. Velykis.

Serialuose reklamos kūrėjas taip pat randa idėjų. Vienas geriausių penkmečio serialų, anot jo, yra ir vieną iš jo tinklalaidžių įkvėpęs „Succesion“. „Geresnio serialo tikrai nėra. Galite įrodinėti, bet prieštarausiu“, – tinklalaidės „Kamantinėjimai“ eteryje juokiasi M. Velykis.

Nuo maištaujančio paauglio iki meistro, žirklėmis formuojančio Lietuvos garsenybių įvaizdį – plaukų meistras Paulius Markeliūnas yra žmogus, kuris rūpinasi daugelio įžymybių plaukais ir įvaizdžiu. Grožio ir pramogų industrijoje beveik trisdešimt metų dirbantis kūrėjas naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje atskleidžia, kodėl pas jį skuba gražintis ryškiausios šalies žvaigždės.

Prieš keturiolika metų P. Markeliūnas su žmona Vilniaus centre atvėrė grožio salono „Salionas“ duris, pro kurias į svečius atvyksta tokios Lietuvos scenos žvaigždės, kaip Juozas Statkevičius, Dalia Ibelhauptaitė, Justinas Jarutis, Saulius Prūsaitis, Saulius Urbonavičius-Samas bei kitos garsenybės.

„Gyvenime viską turi prasimušti savomis alkūnėmis“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėdamasis su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku sako plaukų meistras P. Markeliūnas.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Nuo paauglystės skutimosi mašinėlę tvirtai rankoje laikantis P. Markeliūnas tikina supratęs, kad kirpėjo amatas – tai aukštasis mokslas, kuriame žinios gilinamos visą gyvenimą. Tačiau sėkmingai karjerai sukurti vien įgūdžių nepakanka – kartais reikia ir švelnaus, „pankiško“ įžūlumo.

„Daliai žvaigždžių aš pats parašiau, mandagiai prisistačiau ir tiesiai šviesiai išrėžiau, kad jos blogai atrodo. Tiems žmonėms labai patiko, nes viską pasakiau teisingai, tiksliai, konkrečiai ir su aiškiu pasiūlymu, kaip galėtume sukurti tikrai gerą rezultatą. Juk šie žmonės ne šiaip sau yra žvaigždės: jiems patinka drąsūs, pankiški iššūkiai, kai kas nors drąsiai parašo, kad čia šūdas, pabandom kitaip“, – pasakoja  P. Markeliūnas.

Jo supergalia – tai gebėjimas įžvelgti, kokios įvaizdžio detalės paryškina kliento veido bruožus ir autentišką asmenybę, o ką vis dėlto reikėtų nedelsiant pašalinti.

„Pirmąkart sutikęs žmogų gali pamatyti niuansus, kuriuos iškart pakeistum. Bet jeigu su tuo žmogumi dirbi ir nieko nepakeiti – praėjo vieni metai ir daugiau – tuomet prie tų detalių pripranti ir jos tavęs arba nebeerzina, arba jų visai nebesinori pakeisti“, – pabrėžia plaukų meistras P. Markeliūnas.

Nuo „X faktoriaus“ iki J. Statkevičiaus madų šou

Kasmet gaunami kvietimai dirbti prestižinių renginių užkulisiuose, P. Markeliūno akimis, yra labai svarbus jo kūrybos įvertinimas. Plaukų meistras džiaugiasi, kad drauge su savo komanda jau daug metų puošia garsaus Lietuvos drabužių dizainerio J. Statkevičiaus modelius bei intensyviai darbuojasi televizijos projektuose, pavyzdžiui, gražina laidos „X faktorius“ vedėjus ir dalyvius.

„Ne kartą girdėjau, kaip muzikinių projektų vedėjai apsidžiaugia išgirdę, kad dirbs mūsų komanda. Žinau, kad jiems tuomet pasidaro ramu dėl sceninio įvaizdžio, punktualumo bei kokybės“, – įsitikinęs A. Kamantausko laidos „Kamantinėjimai“ pašnekovas. Jis, beje, yra ir laidos „Kamantinėjimai“ autoriaus A. Kamantausko ilgametis kirpėjas.

Nors scena ir prožektorių šviesos yra neatsiejama P. Markeliūno kūrybos dalis, pats kūrėjas vis dar geriau jaučiasi šešėlyje. „Aš toks, žinai, nuolankus tarnas. Atstovauju pozicijai, kad šviesa – į modelį, o aš mieliau liksiu už kadro. Kai už nuopelnus vis bando išstumti į dienos šviesą, man pasidaro nejauku. Aš toje šviesoje mažiausiai noriu būti“, – atvirauja P. Markeliūnas.

Valanda meistro kėdėje gali kainuoti ir 100 eurų

Kiekviena valanda, praleista P. Markeliūno kėdėje, grožio salono klientams kainuoja nuo 80 iki 100 eurų. Kirpėjas juokauja, kad dalis pas jį atvykusių klientų už šią kainą ne tik apsikerpa, bet ir išvyksta lyg po gero psichoterapijos seanso.

„Aš parduodu savo laiką. Jeigu tu jį nusipirkai, bandau per jį padaryti viską, kas įmanoma. Galime ir nesikirpti, o nueiti po kebabą suvalgyti. Noriu pasakyti, kad žmogaus laikas gyvenime yra labai ribotas, mes jo daugiau nenusipirksime, todėl stengiuosi jį branginti“, – sako P. Markeliūnas.

Nors jo darbo diena kartais tęsiasi ir 14 valandų, P. Markeliūnas tikina, kad prasminga veikla sunkaus nuovargio neatneša. Jis žino, kad eilinis apsilankymas grožio salone kai kam gali reikšti ir naujo gyvenimo pradžią.

„Vienai klientei plaukus dažiau iki vidurnakčio, niekaip neužsidažė žili plaukai. Pasakiau, kad čia aš bejėgis – arba antibiotikai, arba nėštumas. Kitą rytą atvažiavo, susimokėjo ir pasakė ką tik sužinojusi, kad iš tikrųjų laukiasi“, – tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje prisiminimais dalinasi kirpėjas.

O atgauti po darbo prarastas jėgas P. Markeliūnui visuomet padeda kokybiškas poilsis gamtoje, o ypač – ramios atostogos Norvegijoje. Laukinėje gamtoje žvejodamas menkes ir lašišas, plaukų meistras visiškai „atsijungia“ nuo prabangios kasdienybės ir didmiesčio šurmulio.

„Dirbu su žmonėmis, todėl man patinka būti ten, kur jų mažiau. Dirbu mieste, todėl laisvalaikį praleidžiu miške. Kasdien važinėju asfaltu, todėl savaitgaliais juo keliauti vengiu. Visa tai yra mano atsvara kasdienybei“, – šypsosi P. Markeliūnas.