Nuo Vilniaus šviesų festivalio iki projektų Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir neseniai įgyvendintos instaliacijos Naujajame Džersyje – vizualinių istorijų architektas, prodiuseris Linartas Urniežis savo kūrybinėmis vizijomis kadaise prikaustė net Danijos princesės dėmesį. Kalbėdamas naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje, menininkas atvirai dalinasi ryškiausiais karjeros momentais ir pirmąkart pristato brangiausią savo gyvenimo projektą.

„Kai žmonės manęs paklausia, ką aš veikiu gyvenime – atsakau, kad esu prodiuseris. Tai banalus, bet tuo pačiu ir labai gilus žodis. Prodiuseris yra jungtis, klijai, molis, sulipdantis skirtingas dalis ir padarantis skulptūrą, kuri pasakoja istoriją“, – kalbėdamasis su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu ir tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi Aurimu Kamantausku sako audiovizualinių projektų kūrėjas, įmonės „Video architechts“ vadovas L. Urniežis.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Menininko rankose prabyla architektūra

Architekto išsilavinimą turinčio menininko rankose nebylios pastatų sienos virsta drobe, kurioje metai iš metų gimsta magiškos audiovizualinės istorijos.

Vienas žymiausių jo komandos darbų – tai kasmet Vilniaus katedros sienas nušviečianti trimatė „Kalėdinė pasaka“, į šventiškai papuoštą sostinės centrą suburianti tūkstantines žiūrovų minias.

„Kartais net kaimynai paklausia, ar šiemet bus „Kalėdinė pasaka“ – tada suprantu, kad žmonėms ji tapo gražia ir laukiama žiemos tradicija. O man didžiausias įvertinimas yra matyti, kaip žmonės po pasirodymo apsikabina, dalijasi emocijomis. Tą akimirką suprantu, kad vizualinė priemonė veikia – ji sukuria ryšį, o mes, kūrėjai, tampame tų emocijų gaudytojais“, – pasakoja menininkas.

Tautiečių žvilgsnius L. Urniežis drauge su Videoarchitektais prikausto ne tik per Kalėdas: šiemet, įkvėpti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų ir renginių režisieriaus A. Kamantausko vizijos, menininkai „Druskininkų – Lietuvos kultūros sostinės“ atidarymo ceremonijai sukūrė įspūdingą vizualinį pasakojimą „Didysis Čiurlys“.

Tarp kitų jo darbų – vizualinės instaliacijos kasmetiniame Vilniaus šviesų festivalyje, bendri projektai su operos režisiere Dalia Ibelhauptaite, atlikėjais Ten Walls, Linu Adomaičiu, Marijonu Mikutavičiumi bei Lilu ir Innomine.

Tarp gerbėjų – net karališkoji šeima

Užburiančios L. Urniežio audiovizualinės istorijos jau daugiau kaip penkiolika metų rašomos universalia – meno kalba, kurią suprasti gali visų žemynų, kultūrų bei amžiaus žmonės. Dėl šios priežasties išskirtinė videografo kūryba vis dažniau sutinkama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstybėse, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ar Indonezijoje.

„Pirmasis užsienio projektas, žinoma, buvo Latvijoje, – juokiasi L. Urniežis, – bet mums tai buvo pirmas rimtesnis žingsnis į tarptautinę areną, o pirmi kartai atmintyje visuomet palieka gilų įspaudą. Anksčiau Latvija buvo didelis etapas, o šiandien be galo džiaugiamės, kad turėjome galimybę įgyvendinti projektą JAV“, – šypsosi menininkas.

Prisimindamas ryškiausias savo karjeros akimirkas, L. Urniežis tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje taip pat dalinasi nuotykiais iš Skandinavijos šalių. „Danijos nepriklausomybės dienos šventei rengėme projektą, kurio pasižiūrėti atvyko pati Danijos princesė. Buvo nepaprastai gera žinoti, kad karališkosios šeimos atstovai matė projektą, prie kurio dirbai ne tik tu, bet ir tavo komanda“, – sako videografas.

Brangiausias gyvenimo projektas kurtas su tėčiu

Tarptautinis prestižas, karališkosios šeimos dėmesys ir renginiai po visą pasaulį – prieš visa tai, L. Urniežio teigimu, nublanksta tik vienas ypatingas projektas, sukurtas drauge su artimiausiu šeimos nariu – mylimu tėčiu.

„Man brangiausias kūrinys, ko gero, yra tas pirmasis – sukurtas kartu su tėčiu ką tik baigus mokyklą. Pamenu, buvo paskutinė naktis prieš peržiūrą Vilniaus dailės akademijoje, o mes ketvirtą ryto dar klijavome vieno aukšto namo projektą.

Tėtis vairavo iš Klaipėdos į Vilnių, o aš sėdėjau automobilio gale ir pirmajai peržiūrai rašiau filosofinį raštą – tai vis dar yra labiausiai įsimintinas mano gyvenimo projektas. Aš tai vertinu kaip labai didelį indėlį į mano, kaip kūrėjo, architekto ir apskritai kaip sūnaus, išeinančio į platų kūrybinį pasaulį, gyvenimą“, – prisiminimais dalinasi kūrėjas.

Dalį savo talento L. Urniežis, be abejonės, paveldėjo iš tėvų. Menininko mama – muzikantė ir dirigentė, o tėtis – tapytojas. „Gyvenime teko paragauti ir muzikos, ir dailės, bet vis dėlto labiau pasukau tėčio pėdomis“, – pripažįsta videografas.

Panašu, kad iš tėčio menininkas paveldėjo ne tik kūrybinį talentą, bet ir aistrą žvejybai. Žvejoti jis išmoko būdamas šešerių, o šiandien šią veiklą vadina meditacija, sielos apvalymu ir neišsemiamu kūrybos šaltiniu.

„Žvejyba – tai kūrybinių minčių paieškos, savęs analizė ir gera adrenalino dozė. Apskritai esu gamtos žmogus. Man ji – neatsiejama kūrybos dalis. Aš be jos negaliu, tiesiog džiūvu kaip rugiagėlė, jeigu neturiu galimybės pabūti gamtoje su paukščiais. Galbūt tai yra brandos ir senatvės požymis, bet man atrodo, kad kiekvienas medelis ir paukštelis turi prasmę, sėklą kitiems dalykams. Tiesiog lengviau kurti, spręsti dalykus ir priimti sprendimus, kai esi prasivalęs dvasią ir mintis“, – kalbėdamasis su „Kamantinėjimų“ vedėju A. Kamantausku sakė pašnekovas.

Ore sklandančios karo nuojautos ne vienam šiuo metu kelia nerimą. Tačiau dailininkė, keramikė, laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė sako niekada nebijojusi karo. Ne todėl, kad būtų bebaimė, o todėl, kad visada jam ruošėsi. Kaip susidoroti su baime ir kaip apie karą kalbėti su vaikais? Kaip kurti drąsų ir laimingą gyvenimą net ir pavojaus akivaizdoje? Apie tai Nomeda Marčėnaitė pasakoja renginių režisieriaus Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ eteryje.

Bijai karo – ruoškis

Menininkė sako, kad norint susidoroti su karo baime visų pirma reikia jam ruoštis ir turėti planą, ką darysi. Bus jis ar nebus – kitas reikalas. Tačiau pasiruošimas nuima didelę dalį nerimo.

„Aš gyvenime nesu patyrus blogų situacijų, nes visuomet joms ruošiausi. Esu buvusi įkaite ir išsisukau iš tos situacijos. Dėl to, kad buvau derybininkė ir sugebėjau išsiderėti. Kitas dalykas, pas mane visąlaik namuose yra mačetė, kuri yra pagaląsta. Aš visada esu pasiruošusi situacijai, todėl gyvenime nebuvau išsigandusi“, –  kalbėdama su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu Aurimu Kamantausku sako N. Marčėnaitė.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Menininkė sako mokanti ir taikliai šaudyti, jei to prireiktų. O taip pat nuolat domisi, kaip reikėtų elgtis blogiausio scenarijaus atveju.

„Vieną dalyką aš išsiaiškinau – karo atveju nepasiruošę civiliai yra našta kariškiams. Kai žmonės žino, kad tokia galimybė yra ir nieko dėl to nedaro, man atrodo yra nepadoru. Čia yra nesirūpinimas, nemąstymas kažkoks, nebuvimas čia ir dabar“, – sako Nomeda.

Drąsą įskiepijo seneliai

Minėta įkaitų drama vyko Nomedos sodyboje, į kurios langus vieną naktį staiga pradėjo daužyti keli nepažįstami vyrai. Jie reikalavo įleisti, tačiau moteris nesutriko. Ji pažadino buvusį vyrą ir liepė jam laukti su pistoletu, kuris buvo laikomas namuose. O pati nuėjo derėtis su bandančiais įsilaužti ir galiausiai įkalbino juos traukti savo keliais.

Iš kur tokia drąsa? Menininkė sako, kad ji galimai paveldėta iš Lietuvos kariuomenėje kariavusio ir žuvusio senelio bei močiutės, kuri sugebėjo septynis kartus pabėgti nuo tremties į Sibirą.

„Ji turėjo tiek drąsos ir ryžto, kad septynis kartus išspruko jiems iš po nosies. Ir man mažai sakydavo „Nomedėle, būk pilietiška“, – „Kamantinėjimuose“ pasakoja Nomeda.

Karo metu jos seneliai gelbėjo žydus, o vokiečių kariams suėmus ir įkalinus senelį devintojo forto tvirtovėje, močiutei pavyko įkalbinti forto viršininką jį paleisti. Su tokia dvasia per gyvenimą eina ir Nomeda bei skiepija ją savo vaikams. Su jais ji taip pat atvirai kalba apie karą, nes geriau apsidrausti, nei po to gailėtis.

„2022 metų vasario 24 dieną aš pasisodinau vaikus ir sakau: dabar, vaikai, žiūrėkit. Jeigu bus tokia situacija, tai reikės elgtis taip ir taip, važiuoti ten ir ten. Jūs man greičiausiai nebepaskambinsit, gali toks variantas būti. Nebėgti per sieną, o trauktis į gilumą, trauktis iš Vilniaus. Žodžiu, varau tą dainą, o Ula sako: mama, tu mums 2014 metais tą jau papasakojai“, – kalbėdamasi su renginių režisieriumi A. Kamantausku juokiasi N. Marčėnaitė.

Gyvenimas čia ir dabar

Nepaisant aplinkoje sklandančio nerimo, menininkė sako kiekvieną dieną pasitinkanti su smalsumu ir dėkingumu. Ir net naktį nubudusi visų pirma pasidžiaugia, jog yra gyva.

„Pora kartų prabundu naktį tam, kad pasidžiaugčiau, kad esu gyva. Aš net vaikystėj atsikeldavau, vaikščiodavau po namus ir galvodavau: tu gyva, tu matai per langą, matai šešėlius, tu esi gyva, tu čia ir dabar! Ir tada galvoju: užfiksavau, einu miegot. Miegot man labai patinka. Kai atsibundu iš ryto – kava. Bet pirmiausia galvoju: vau, kiek gerų dalykų manęs laukia šiandien”, – teigia Nomeda.

Kaip prisikviesti į savo gyvenimą bent šiek tiek to džiugaus buvimo dabarties momente? N. Marčėnaitė išduoda paprastą būdą – rašykite dienoraščius. „Man labai gražu buvo, kai į Lietuvą atvažiavo lietuvių kilmės mokslininkė iš Amerikos, kuri sakė: rašykite visi dienoraščius, nes tai yra laiko liudijimas. Man atrodo, kad tame yra ir papildoma vertė. Tai yra išliekamąją vertę turintis dalykas, nes jis padeda gyventi ČIA ir DABAR“, – sako menininkė.

O taip pat ji ragina neužsisklęsti savo burbule, bendrauti su skirtingais žmonėmis ir išdrįsti pažinti pasaulį vis kitokiu kampu. „Aš už kiekvieną progą pamatyti pasaulį kitaip. Mes turime labai trumpą laiką šitam dalykui“, – primena menininkė.

Žymus architektas Gintautas Natkevičius, kartu su komanda projektavęs Kauno oro uostą, SEB areną, prezidento Gitano Nausėdos namą ir šimtus kitų objektų, nuolat nustebina originaliomis idėjomis. Kaip gimsta netradiciniai sprendimai? Koks potencialas slypi nebemadingose medžiagose bei formose ir kodėl Kauno oro uosto projekto kritikams tenka graužtis nagus? Į šiuos ir kitus klausimus šiuolaikinės architektūros meistras atsako naujausioje renginių režisieriaus Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje. Beje, ieškantys geriausio sklypo būsimam namui čia ras ir konkretų atsakymą, ko žvalgytis. 

Vaikai nori būti suaugusiais, tai ir aplinką jiems darykime kaip suaugusiems

Visada ieškoti naujų formų ir idėjų, neturėti jokio braižo – toks yra G. Natkevičiaus architektų komandos kūrybos būdas. Netikėta, bet kartais naujas galimybes architektai atranda tame, kas jau išėjo iš mados. Pavyzdžiui, iš mados išėjusios klinkerinės plytelės vėl gali sužibėti iš naujo.

„Jeigu vakar mes projektavome ir šaipėmės iš kokio nors klinkerio, tai esu beveik užtikrintas, kad po dviejų savaičių vėl projektuosime iš klinkerio. Nes jau visi persisotino, vėl atsiranda atstumas. Kadangi visuomenė tą medžiagą ar sprendinį niekina, mums atsiranda galimybė pažvelgti kitaip. Parodyti, kad gal vis dėlto čia yra gerai. Ir visą laiką žaidžiame su tuo. Madingas metalas, po to išėjo metalas iš mados – pabandykim vėl padaryti iš metalo“, – kalbėdamasis su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu ir tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi Aurimu Kamantausku sako architektas G. Natkevičius.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Vienas netradicinių architekto ir jo komandos projektų – mokyklos „Herojus“ Kaune ir „Eruditas“ Vilniuje. Siekiant tvarumo jos įrengtos perkonstravus nebeveikiančią spaustuvę ir buvusį biurų pastatą. Čia taip pat pažvelgta netradiciškai.

„Žmogaus pasąmonėje, jei yra mokykla arba darželis, tai yra šiltos spalvos, medis, mediniai amfiteatrai, drambliukai ant sienų, saulutės, garvežiukai. Aš galvoju, kad yra kitaip. Vaikas nori būti suaugusiu. Vos pradeda protauti, jie jau nori tapti mumis, suaugusiais. Tai ir aplinką jiems darykime kaip suaugusiems“, – teigia G. Natkevičius.

Mados tendencijoms ir galiojantiems standartams nepaklūsta ir paties architekto butas. G. Natkevičius atvirauja, kad jame nėra nei gabalėlio medžio – tik betonas, metalas ir plastiko grindys. Architektas sako, kad nėra blogų medžiagų, kurti galima iš bet ko.

„Vienu metu kažkas pabandė su kortenu kažką daryti, su rūdintu metalu. Dabar aplinka yra persisotinusi ir kartais net jauti tokį blogą prieskonį, nesinori jo naudoti. Tačiau įdomumas tame, kad architektūroje nėra blogų spalvų, kaip ir nėra blogų medžiagų. Gali iš visko viską padaryti“, – „Kamantinėjimuose“ kalbėjo žinomas architektas.

G. Natkevičius apie Nacionalinį stadioną: jo nesėkmės priežastis yra aiški

Kad gimtų gera nauja idėja, būtina pasikankinti, įsitempti, „pagraužti“ save – įsitikinęs architektas. Kauno oro uostą jis įvardina kaip vieną tokių projektų – per kančias išgimdant naujas, anksčiau nebandytas idėjas. „Neturėjome net su kuo pasikonsultuoti. Projektavome šiek tiek iš nuojautos“, – sako jis.

Statant Kauno oro uostą G. Natkevičiaus architektų komanda dalį pamatų paliko po žeme – išplėtimui, kai to prireiks. Architektas sako, kad tuomet jo komandos niekas nesuprato ir laikė tai pinigų švaistymu. Dabar šie pamatai atkasti ir tuoj bus panaudoti.

„Visi nustebę, kaip čia buvo sugalvota, kad šalia padaryti pamatai kitam žingsniui. Sutaupėme ir laiko, ir pinigų“, – pasakoja G. Natkevičius.

O ką architektas mano apie gausiai visuomenės iškritikuotą ir žlugusį kolegų kūrinį – Nacionalinį stadioną? G. Natkevičius sako, kad jo nesėkmės priežastis yra aiški. Buvo per daug užsimota.

„Man visą laiką atrodė, kad jame per daug funkcijų prikrauta. Ar nėra taip, kad jo sudėtingumas ir komplikuotumas yra tose papildomose funkcijose? Pastatyti tiesiog gerą stadioną be daugiafunkcinių dalykų būtų paprasčiau, greičiau, pigiau. O daugiafunkcinius dalykus galima auginti pagal tai, kaip tau sekasi. Man pasirodė, kad idėja per daug apaugo šalutinėmis idėjomis. Kaip laivo apačia kriauklėmis. Ir nebepaplaukia laivas“, – sako architektas.

Paklaustas, kaip galėtų atrodyti nacionalinis stadionas, G. Natkevičius nesiima prognozuoti. Sako, jog galimybių yra daugybė, o tabu tokių objektų projektavime nebeliko.

Kaip išsirinkti gerą sklypą būsimam projektui

Kiekvienas architektūros kūrinys visų pirma prasideda nuo sklypo. Kas svarbiausia žvalgantis sklypo namui? Architektas drąsiai atsako – geografija. O visa kita gali būti išspręsta: „Gali išnaudoti prastą, standartinį sklypą slėpdamas jo gerąsias savybes ir pabrėždamas gerąsias“.

Kalbėdamasis su tinklalaidės autoriumi A. Kamantausku  G. Natkevičius taip pat pataria ieškoti sklypo savitumo, išskirtinumo. „Sklypas, kaip ir žmogus, turi turėti charizmą. Kažkas jame turi būti. Nebūtinai gražaus. Gal jis yra labai ilgas ir siauras – architektūrą visada pritaikysi. Gal jis yra ant skardžio krašto. Patys blogiausi sklypai yra tie, kai sudalina didžiulę pievą į rajoną. Tada yra žiauriai sudėtinga“, – sako G. Natkevičius.

Lietuvoje vis dar yra tokių sklypų, kuriuose lieki vienas su gamta. Nors tame daug romantikos, visiškai nutolti nuo civilizacijos G. Natkevičius nerekomenduoja. „Jeigu tu turėsi unikalų sklypą, kuriame nieko nėra, tu turėsi saugumo problemų. Saugumo tikrąja to žodžio prasme ir psichologinio saugumo, nejaukumo prasme. Patys geriausi sklypai, pavyzdžiui, prie ežerų, yra tie, kur šalia yra gyvenvietė. Tu tada esi bendruomenėje, jautiesi saugus, nes kaimynai tave „seka“. O to unikaliausio sklypo, manau, net neverta ieškoti“, – pataria žymus architektas.

Vos prieš dvejus metus Mindaugas Šatkauskas net nebuvo vienas iškeliavęs iš Lietuvos, o šiandien jis – septintasis lietuvis, įkopęs į Everestą ir pirmasis tuo pačiu kopimu pasiekęs ketvirtąją pasaulio viršukalnę Lhocę. Apie tai, kaip vos per dvejus metus gyvenimas gali pasikeisti neatpažįstamai, į naują ekspediciją išvykęs keliautojas pasakoja naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje.

Mindaugas Šatkauskas neseniai išskrido į naują ekspediciją – šįkart jo laukia trys aukštesnės nei 8 km viršūnės Annapurna, Makalu ir Kangčendženga. Visa ekspedicija turėtų trukti du mėnesius.

Sunku patikėti, kad Mindaugas, kuris dabar vieną po kitos it riešutus gliaudo aukščiausias pasaulio viršūnes, vos prieš dvejus metus neturėjo nieko bendra su kalnais ir net nesvajojo apie tokias keliones. Apie netikėtus gyvenimo pokyčius bei kalnų pamokas Mindaugas pasakojo naujausioje režisieriaus ir renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovo Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Gyvenimas netikėtai virto kino filmu

Nors prieš kelerius metus iki Everesto ir nebuvo jokių minčių apie kalnus, M. Šatkauskas sako, kažkas jo viduje tarsi šaukėsi nepatirtų nuotykių ir pokyčių gyvenime. Tuomet 37-erių būdamas Mindaugas išvyko savanoriauti į Nepalą. Ten iš Alytaus kilusį vyrą pasitiko visiškai nematytas pasaulis.

„Kelionė į Nepalą man tuo metu atrodė kaip į kosmosą nuskristi. Kažkokia nežinoma, nepažįstama, paslaptinga šalis. Iki tol niekada nesavanoriavau ir net nebuvau jokiame žygyje net Lietuvoje. Daug naujų dalykų buvo, naujų pradžių. Kartais negaliu patikėti, kaip ta kelionė mano gyvenimą apsuko. Tada mano  gyvenimas pasivertė lyg filmu. Džiugu, kad esu to filmo pagrindinis veikėjas“, – kalbėdamasis su renginių režisieriumi A. Kamantausku laidos „Kamantinėjimai“ eteryje šypsosi M. Šatkauskas.

Po savanorystės Nepale vyras išėjo į žygį kalnuose. Kaip pats sako, iš ten galėjo ir negrįžti. Po išgyventų grėsmingų patirčių jis pats sau pasakė, kad niekada į kalnus kojos nebekels – tai buvęs pirmas ir paskutinis kartas.

„Panašu, kad labai klydau taip galvodamas. Tuo metu kažkokia sėkla pasisėjo viduje. Po kokio mėnesio pradėjau žiūrėti video, filmus apie kalnus, knygas skaityti. Įsuko mintys apie kalnus. O aš toks žmogus – maksimalistas. Jei į kalnus, tai į aukščiausius”, – juokiasi aukščiausią pasaulio viršukalnę įveikęs vyras.

Ko reikia, norint šturmuoti kalnus?

Jei jau ėmėte svajoti apie kalnus, turbūt svarstote, kokių sąlygų reikia tokiai kelionei. Viena aišku – amžius tam ne kliūtis. Bazinėje Everesto stovykloje Mindaugas buvo vienas jaunesnių. Kaip jis pats sako, dauguma kopiančiųjų – 50-60 metų amžiaus žmonės, atvykę įveikti atšiaurias ir pavojingas trasas.

Kitas svarbus resursas – pinigai. Anot Mindaugo, tokia ekspedicija vidutiniškai kainuoja apie 60 tūkst. Eur.

Na, o galiausiai – kaip ir siekiant bet kurios svajonės – svarbu išdrįsti pradėti.

„Manau, kad daug žmonių turi svajonių, bet dažnai jos ir lieka svajonėmis. Tas pirmas žingsnis yra svarbiausias. Tiesiog reikia pradėti, žengti pirmą žingsnį. Esu įsitikinęs, kad įdomus, prasmingas gyvenimas yra ne komforto zonoje. Jei tavęs gyvenimas neišmetė iš komforto zonos, tu turi pats žengti tą žingsnį“, – sako M. Šatkauskas.

Šiuo metu Mindaugas svajoja apie Antarktidos ir Pietų ašigalio viršukalnes bei kuria planus kuo greičiau įkopti į visas 14 aukščiausių pasaulio viršūnių, kurių aukštis siekia virš 8 km. Kol kas pavyko įkopti į tris, o per ateinančius trejus metus Mindaugas nori įveikti visas. Nors jos žemesnės už Everestą, tai nereiškia, kad įkopti bus lengviau.

„Jau turėjau pamokų, kai kopiau į tokius „apšiliminius“ kalnus. Juokaudamas pasakiau, kad atbulas galėčiau į juos įlipti. Ten buvo tokia šešių kilometrų viršukalnė. Gavau tokią pamoką, kad nežinau, ar į ją buvo sunkiau įkopti, ar į Everestą. Niekada negali nuvertinti jokio kalno“, – sako „Kamantinėjimų“ pašnekovas.

Mes galime daugiau nei manome

Dažnai didelės svajonės atrodo per didelės, kad bandytume jų siekti. Mindaugas sako, kad ir troškimas užkopti į Everestą iš pradžių jam atrodęs nerealistiškas. O pavykus tai įgyvendinti, prasiplėtė ir suvokimo, ir galimybių ribos.

„Everestas man davė suvokimo, kiek daug gali žmogus. Mūsų galimybės yra daug didesnės, nei mes suprantame ir suvokiame. Dabar viskas atrodo kitaip nei iki tol. Per tą kelią sulaužiau daug klaidingų įsitikinimų apie save ir ribų, kurios yra tik mūsų galvoje“, – pasakoja Mindaugas.

Kita svarbi kalnų pamoka, kuria dalinasi Mindaugas – baimė neturi sulaikyti mūsų nuo svajonių. „Aš supratau, kad baimė yra OK. Ji visą laiką šalia. Neįmanoma tapti bebaimiu, tačiau net ir bijant galima kažką daryti. Pavyzdžiui, kopti į kalnus. Aš aukščio kaip bijojau, taip ir bijau. Bet, nepaisant to, kad bijai, tu gali daryti dalykus gyvenime“, – ragina visas aukščiausias pasaulio viršūnes siekiantis įveikti Mindaugas.

Kaip rengtis, kur keliauti, kokį maistą skanauti ir kaip pramogauti – ilgą laiką tendencijas diktavo nuomonės formuotojai, arba taip vadinami influenceriai. Rinkodaros specialistas Mantas Velykis teigia, kad šis formatas po truputį išsisemia ir praranda savo aktualumą, o ateityje mes vis labiau seksime ne influencerius, o interneto kuratorius.

Kas tie interneto kuratoriai, kokias kitas tendencijas atpučia vėjai į reklamos bei rinkodaros pasaulį bei kur jis pats ieško įkvėpimo internete, vienas žinomiausių Lietuvoje reklamos kūrėjų M. Velykis pasakoja naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje.

Influencerius pakeis interneto kuratoriai

Terminas „interneto kuratorius“ daug kam dar yra naujas ir negirdėtas. Kalbėdamasis su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku M. Velykis teigė, kad interneto kuratorius yra asmuo, kuris kalba apie aplinką: tai, ką joje randa arba kas jam įdomu konkrečioje temoje. Tuo tarpu nuomonės formuotojai daugiau kalba apie save („koks aš fainas, aš tą darau, aš aną darau“), o apie aplinką ir jos reiškinius reflektuoja mažai.

M. Velykis prognozuoja, kad netrukus būtent interneto kuratoriai atsidurs visų mūsų dėmesio centre.

„Vienas geras pavyzdys yra tokia mergina, kuri „TikTok‘e“ išgarsėjo per naktį. Ji užsiprenumeravo „New York Times“ sekmadienio numerį. Kas nežino, sekmadienio numeris yra žiauriai storas ir ten skaitymo yra dviem gyvenimams į priekį. Skaityti laikraštį ji nusprendė norėdama geriau suprasti, kas vyksta ją supančioje aplinkoje. Mergina tiesiog pasiima vieną straipsnį, pasakoja, kas jai buvo įdomu ir taip skatina žmones atrasti tą spaudą. Dabar ji užsiprenumeravo daug kitų laikraščių ir jos visos dienos darbas yra tiesiog skaityti laikraščius ir pasakoti, ką gero ten suranda“, – „Kamantinėjimuose“ dalinasi M. Velykis.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Pasak rinkodaros specialisto, internete vis labiau populiarės tie žmonės, kurie kalba siauromis temomis, o ne apie viską. Influencerių asmeninis gyvenimas taps mažiau įdomus, o žmonės domėsis konkrečiomis jiems aktualiomis temomis. Į tokią komunikaciją ima orientuotis ne tik internetas, bet ir prekių ženklai. Pasak M. Velykio, jau pastebima tendencija dirbti su mažesniais segmentais ir siauresne auditorija, o ne bandyti aprėpti viską. Jausti šių tendencijų pulsą padeda ir kai kurios mobiliosios programėlės.

„Net pats prisisiunčiau programėlių, kurios yra apie interneto kuratorystę. Labai įdomi man pasirodė „Arca“, kur žmonės kuriasi folderiukus ir deda tai, kas tinka toje temoje. Gali matyti skaitinius, iliustracijas, paveikslėlius. Toks labiau sofistikuotas „Pinterest“. Tas pats „Cosmos“ kažkuria prasme yra „Pinterest“ atšaka. Tai padėjo man suprasti, kad yra tiek daug nišinių temų, į kurias labai įdomu pasigilinti“, – „Kamantinėjimuose“ pasakoja M. Velykis.

Bendruomeniškumo aukso amžius

Kaip sako pats reklamos kūrėjas, jo kompiuteryje 90 proc. disko užima reklamų archyvas. Tai padeda geriau pajausti tendencijas ir suprasti, kaip ateityje į pirkėjų ir sekėjų širdis bandys prasibrauti sėkmingi prekių ženklai. Pasak M. Velykio, dabar aktualiausia tendencija – bendruomeniškumas ir artimo ryšio kūrimas.

„Tikras ryšys ir artimas santykis yra tai, ko mes matysime vis daugiau. Žiūrint į kitas šalis galime matyti, kad  vis daugiau prekių ženklų kuria savo klubus. Bėgimo klubai dabar visiškai „ant bangos“. Tas pats „Rapha“, dviratininkų prekės ženklas, yra puikiai sukūręs bendrystės jausmą su savo parduotuvėmis, kurios tuo pačiu yra kaip klubai. Juose galima susiburti, rasti patarimų, idėjų ar tiesiog sustoti išgerti alaus ar kavos. Man atrodo, kad tas tikras kontaktas, susitikimo taškai netrukus turėtų išgyventi aukso amžių“, – kalbėdamas A. Kamantausko laidoje prognozuoja reklamos kūrėjas.

M. Velykis neslepia, kad lietuviškų prekių ženklų komunikacija jis nesižavi. Pasak jo, šioje srityje mes nespėjame pasivyti pasaulio.

„Yra keletas prekių ženklų, kurie vejasi bangą. Ji baigia lūžti, o jie dar bando su savo banglente užšokti. Reikia sveikinti, kad jie bando reaguoti į tai, kas vyksta pasaulyje. Bet šiaip vaizdas yra liūdnas. Atrodo, kad viskas yra orientuota į trumpalaikį rezultatą. Niekas negalvoja apie prekės ženklo gylį, norą turėti ryškesnį identitetą. Apie prekės ženklo vertybes apskritai nėra ką kalbėti. To aš pasigendu“, – sako reklamos specialistas.

Įkvėpimo randa „TikTok“ programėlėje

Pasaulio bei Lietuvos aktualijas M. Velykis apžvelgia savo ir kolegės Karolinos tinklalaidėje „Viskas blogai“. Paklaustas, iš kur ateina idėjos epizodams, M. Velykis sako daugybę temų randantis „TikTok“ programėlėje.

„Esu visiškas „TikTok‘o“ fanas, ligonis. Priklausomybė šimtu procentų. Man jis patinka, nes gerokai greičiau gali pajausti, kas svarbu pasaulyje ir apie ką žmonės šneka. Čia daug temų surandame“, – sako M. Velykis.

Kita reklamos specialisto aistra – televizijos serialai. Anot M. Velykio, per juos Lietuva galėtų gerinti savo žinomumą pasaulyje. Tai neišnaudota reklamos galimybė šaliai.

„Galime matyti „Černobylio“ efektą. Manau, jis turėjo labai didžiulę Lietuvai įtaką net ir turizmo prasme“, – sako M. Velykis.

Serialuose reklamos kūrėjas taip pat randa idėjų. Vienas geriausių penkmečio serialų, anot jo, yra ir vieną iš jo tinklalaidžių įkvėpęs „Succesion“. „Geresnio serialo tikrai nėra. Galite įrodinėti, bet prieštarausiu“, – tinklalaidės „Kamantinėjimai“ eteryje juokiasi M. Velykis.

Nuo maištaujančio paauglio iki meistro, žirklėmis formuojančio Lietuvos garsenybių įvaizdį – plaukų meistras Paulius Markeliūnas yra žmogus, kuris rūpinasi daugelio įžymybių plaukais ir įvaizdžiu. Grožio ir pramogų industrijoje beveik trisdešimt metų dirbantis kūrėjas naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje atskleidžia, kodėl pas jį skuba gražintis ryškiausios šalies žvaigždės.

Prieš keturiolika metų P. Markeliūnas su žmona Vilniaus centre atvėrė grožio salono „Salionas“ duris, pro kurias į svečius atvyksta tokios Lietuvos scenos žvaigždės, kaip Juozas Statkevičius, Dalia Ibelhauptaitė, Justinas Jarutis, Saulius Prūsaitis, Saulius Urbonavičius-Samas bei kitos garsenybės.

„Gyvenime viską turi prasimušti savomis alkūnėmis“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėdamasis su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku sako plaukų meistras P. Markeliūnas.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Nuo paauglystės skutimosi mašinėlę tvirtai rankoje laikantis P. Markeliūnas tikina supratęs, kad kirpėjo amatas – tai aukštasis mokslas, kuriame žinios gilinamos visą gyvenimą. Tačiau sėkmingai karjerai sukurti vien įgūdžių nepakanka – kartais reikia ir švelnaus, „pankiško“ įžūlumo.

„Daliai žvaigždžių aš pats parašiau, mandagiai prisistačiau ir tiesiai šviesiai išrėžiau, kad jos blogai atrodo. Tiems žmonėms labai patiko, nes viską pasakiau teisingai, tiksliai, konkrečiai ir su aiškiu pasiūlymu, kaip galėtume sukurti tikrai gerą rezultatą. Juk šie žmonės ne šiaip sau yra žvaigždės: jiems patinka drąsūs, pankiški iššūkiai, kai kas nors drąsiai parašo, kad čia šūdas, pabandom kitaip“, – pasakoja  P. Markeliūnas.

Jo supergalia – tai gebėjimas įžvelgti, kokios įvaizdžio detalės paryškina kliento veido bruožus ir autentišką asmenybę, o ką vis dėlto reikėtų nedelsiant pašalinti.

„Pirmąkart sutikęs žmogų gali pamatyti niuansus, kuriuos iškart pakeistum. Bet jeigu su tuo žmogumi dirbi ir nieko nepakeiti – praėjo vieni metai ir daugiau – tuomet prie tų detalių pripranti ir jos tavęs arba nebeerzina, arba jų visai nebesinori pakeisti“, – pabrėžia plaukų meistras P. Markeliūnas.

Nuo „X faktoriaus“ iki J. Statkevičiaus madų šou

Kasmet gaunami kvietimai dirbti prestižinių renginių užkulisiuose, P. Markeliūno akimis, yra labai svarbus jo kūrybos įvertinimas. Plaukų meistras džiaugiasi, kad drauge su savo komanda jau daug metų puošia garsaus Lietuvos drabužių dizainerio J. Statkevičiaus modelius bei intensyviai darbuojasi televizijos projektuose, pavyzdžiui, gražina laidos „X faktorius“ vedėjus ir dalyvius.

„Ne kartą girdėjau, kaip muzikinių projektų vedėjai apsidžiaugia išgirdę, kad dirbs mūsų komanda. Žinau, kad jiems tuomet pasidaro ramu dėl sceninio įvaizdžio, punktualumo bei kokybės“, – įsitikinęs A. Kamantausko laidos „Kamantinėjimai“ pašnekovas. Jis, beje, yra ir laidos „Kamantinėjimai“ autoriaus A. Kamantausko ilgametis kirpėjas.

Nors scena ir prožektorių šviesos yra neatsiejama P. Markeliūno kūrybos dalis, pats kūrėjas vis dar geriau jaučiasi šešėlyje. „Aš toks, žinai, nuolankus tarnas. Atstovauju pozicijai, kad šviesa – į modelį, o aš mieliau liksiu už kadro. Kai už nuopelnus vis bando išstumti į dienos šviesą, man pasidaro nejauku. Aš toje šviesoje mažiausiai noriu būti“, – atvirauja P. Markeliūnas.

Valanda meistro kėdėje gali kainuoti ir 100 eurų

Kiekviena valanda, praleista P. Markeliūno kėdėje, grožio salono klientams kainuoja nuo 80 iki 100 eurų. Kirpėjas juokauja, kad dalis pas jį atvykusių klientų už šią kainą ne tik apsikerpa, bet ir išvyksta lyg po gero psichoterapijos seanso.

„Aš parduodu savo laiką. Jeigu tu jį nusipirkai, bandau per jį padaryti viską, kas įmanoma. Galime ir nesikirpti, o nueiti po kebabą suvalgyti. Noriu pasakyti, kad žmogaus laikas gyvenime yra labai ribotas, mes jo daugiau nenusipirksime, todėl stengiuosi jį branginti“, – sako P. Markeliūnas.

Nors jo darbo diena kartais tęsiasi ir 14 valandų, P. Markeliūnas tikina, kad prasminga veikla sunkaus nuovargio neatneša. Jis žino, kad eilinis apsilankymas grožio salone kai kam gali reikšti ir naujo gyvenimo pradžią.

„Vienai klientei plaukus dažiau iki vidurnakčio, niekaip neužsidažė žili plaukai. Pasakiau, kad čia aš bejėgis – arba antibiotikai, arba nėštumas. Kitą rytą atvažiavo, susimokėjo ir pasakė ką tik sužinojusi, kad iš tikrųjų laukiasi“, – tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje prisiminimais dalinasi kirpėjas.

O atgauti po darbo prarastas jėgas P. Markeliūnui visuomet padeda kokybiškas poilsis gamtoje, o ypač – ramios atostogos Norvegijoje. Laukinėje gamtoje žvejodamas menkes ir lašišas, plaukų meistras visiškai „atsijungia“ nuo prabangios kasdienybės ir didmiesčio šurmulio.

„Dirbu su žmonėmis, todėl man patinka būti ten, kur jų mažiau. Dirbu mieste, todėl laisvalaikį praleidžiu miške. Kasdien važinėju asfaltu, todėl savaitgaliais juo keliauti vengiu. Visa tai yra mano atsvara kasdienybei“, – šypsosi P. Markeliūnas.

Druskininkų – 2025-ųjų Lietuvos kultūros sostinės atidarymo renginiui „Didysis Čiurlys“ choreografiją kūręs prancūzų choreografas Sadeckas Berrabahas naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje neslėpė: lietuvių santūrumas iš pradžių jį kiek trikdė ir kėlė abejonę, ar tai nesutrukdys sėkmingai pasiruošti renginiui. Tačiau galutinis rezultatas galiausiai nustebino net ir patį choreografą, dirbusį ir su tokiomis pasaulinėmis žvaigždėmis, kaip Shakira.

Žymaus prancūzų choreografo, garsėjančio „šokančių rankų“ kuriamais geometriniais sprendimais pasirodymuose, sukurtą choreografiją Druskininkų – Lietuvos kultūros sostinės atidarymo renginio metu atliko specialiai projektui suburta 122 Lietuvos šokėjų komanda.

S. Berrabahas kurti choreografiją Lietuvos kultūros sostinei atvyko teatro ir renginių režisieriaus Aurimo Kamantausko, pernai įtraukto į įtakingiausių asmenybių pasaulio renginių industrijoje sąrašą, kvietimu. Renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovas, tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autorius A. Kamantauskas buvo Druskininkų – Lietuvos kultūros sostinės metus atidariusios teatralizuotos choreografinės simfonijos „Didysis Čiurlys“ režisierius.

Likus vos valandai iki „Didžiojo Čiurlio“ renginio Druskininkuose prancūzų choreografas sudalyvavo A. Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje, kurioje kalbėjo apie savo kūrybos kelią, šeimą, įkvėpimo šaltinius, pirmojo projekto iki tol nepažintoje Lietuvoje užkulisius bei pasidalino viešnagės mūsų šalyje įspūdžiais.

S. Berrabahas neslėpė: didžiausią nuostabą jam paliko santūrus lietuvių charakteris.

„Kai kuriose šalyse dar neužėjęs į kambarį už durų girdi juoką ir muziką – visi šoka, džiaugiasi. Lietuvoje gi mane pasitiko tyla, susikaupimas. Tarsi visi kažko lauktų“, – apie pirmus savo įspūdžius tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėjo pasaulinio garso choreografas S. Berrabahas.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Šokėjai projektui atidavė visas savo jėgas

Prisimindamas „Didžiojo Čiurlio“ repeticijų akimirkas, S. Berrabahas pripažįsta pirmiausia atkreipęs dėmesį į rūškanus lietuvių veidus. Prie tokio santūrumo nepratusiam choreografui tai netgi sukėlė abejonę, ar tai nesutrukdys tinkamai pasiruošti projektui: juk specialiai renginiui suburta 122 Lietuvos šokėjų komanda turėjo per trumpą laiką išmokti sudėtingą choreografiją bei gebėti susidoroti su vienu didžiausių iššūkių – suvaldyti jaudulį per televiziją tiesiogiai transliuojamo pasirodymo metu.

„Reikėjo daug praktikos ir intensyvių repeticijų, bet galiausiai mums pavyko: per labai trumpą laiką šokėjai išmoko atlikti sudėtingas judesių kombinacijas. Žinau, kad projekte dalyvavę šokėjai atidavė šiam darbui visas savo jėgas, todėl esu labai laimingas“, – pripažįsta „Didžiojo Čiurlio“ choreografas.

Jis sako, kad pradėjus dirbti kartu su lietuviais galiausiai nebeliko nei santūrumo, nei rūškanų veidų, o emocijos tapo daug pakilesnės ir šiltesnės.

Darbštumas ir kūrybiškumas – tai dvi lietuviams būdingos savybės, kurios ypač sužavėjo prancūzų choreografą bei kartu atvykusius jo komandos narius. Intensyvios repeticijos truko vos septynias dienas, o galutinis projekto rezultatas galiausiai nustebino ne tik renginio žiūrovus, bet net ir patį S. Berrabahą.

„Buvau šokiruotas, kai į paskutinę repeticiją šokėjai atvyko su dovanomis. Jie verkė ir dalinosi emocijomis. Nustebau, nes pirmosiomis dienomis atrodė, kad jiems čia būti visai nepatinka“, – laidoje „Kamantinėjimai“ juokėsi S. Berrabahas.

Svajoja apkeliauti visą pasaulį

Naujausioje A. Kamantausko tinklalaidės laidoje prancūzų choreografas įvardijo ir didžiausią savo gyvenimo svajonę.

„Man labai patinka keliauti. Mano svajonė ir gyvenimo tikslas – aplankyti visą pasaulį. Todėl esu labai tau dėkingas, Aurimai, kad pakvietei mane pasirodyti Lietuvoje – man čia labai patinka“, – kalbėdamasis su laidos autoriumi ir Druskininkų – Lietuvos kultūros sostinės režisieriumi A. Kamantausku sakė S. Berrabahas.

Garsus prancūzų choreografas yra dirbęs su tokiomis žvaigždėmis, kaip Shakira, Chris Brown ir „Black Eyed Peas“. Jo kūrybą buvo galima išvysti ir prestižiniuose renginiuose, pavyzdžiui, „Grammy“ apdovanojimuose, Paryžiaus olimpinėse žaidynėse bei 2023-iųjų Paryžiaus madų savaitėje.

„Be galo džiaugiuosi, kad turėjau galimybę prisidėti prie dar vieno šaunaus projekto – renginio „Didysis Čiurlys“. Vos išgirdęs idėją supratau, kad tai bus įspūdingas renginys, bet tikrai neįsivaizdavau, kad jis bus TOKS įspūdingas“, – komplimentus Lietuvos kūrėjams laidoje perdavė choreografas.

Kauniečiams gyvenamąsias erdves kuriantis verslininkas ir nekilnojamojo turto įmonės „Optina“ vadovas Edvinas Mamedovas tapo naujos Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ pašnekovu ir, atvėręs savo namų duris laidos klausytojams, pakvietė susipažinti su šiuolaikinių Lietuvos verslininkų kasdienybe.

Garaže – įspūdinga „Porsche“ kolekcija

„Čia – mūsų žaislai“, – pristatydamas „Porsche“ automobilių kolekciją juokauja E. Mamedovas. Nuo 1996 m. su „Porsche“ važinėjantis verslininkas pripažįsta, kad šio prekinio ženklo automobiliai kadaise ir jam atrodė kaip nepasiekiama svajonė, tačiau dabar jo namų garaže tokių automobilių stovi net šeši.

„Mano tikslas nebuvo turėti ypatingą kolekciją, bet gavosi taip, kad kiekvienas automobilis, kurį aš turiu, man kažką reiškia. Šiai dienai tikrai mėgaujuosi, kad automobiliai visąlaik yra šalia manęs. Man smagu juos matyti, smagu su jais važiuoti ir smagu, kad jie vis dar mane džiugina“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėdamasi su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku sakė garsus Kauno verslininkas E. Mamedovas.

Išvysti autentiškos architektūros verslininko namus su įspūdingo dydžio apvaliais langais, pro kurių langus šviečia Kauno Prisikėlimo bažnyčios bokštas ir kurie atspindi tarpukario architektūros braižą, pamatyti jo „Porsche“ automobilių kolekciją bei išgirsti visą pokalbį su žymiu Kauno verslininku galite čia:

Išskirtinį E. Mamedovo namą projektavusiam architektų „G. Natkevičius ir partneriai“ biurui didžiausias iššūkis buvo paveldo teritorijoje, kurioje dominuoja tarpukario architektūra, pastatyti modernų namą ir jame įrengti požeminį garažą, kuriame lengvai tilptų bent dešimt automobilių. Tai – nestandartinis sprendimas, tačiau verslininkas pabrėžia, kad jam automobiliai yra daugiau negu tik transporto priemonė ar estetinė atgaiva. Jo teigimu, „Porsche“ – tai dar viena investicijos forma.

„Vieni perka paveikslus, kiti – automobilius. O klasikiniai „Porsche“ automobiliai praktiškai nepraranda savo vertės, nesvarbu, su jais važiuoji ar nevažiuoji, jų kaina tik auga. Tai – didžiulė investicija. Labai smagu, kad didžiąja dalimi mano automobiliai yra seni, klasikiniai „Porsche“ modeliai, turintys grakščias ir nesenstančias formas, kurios nepraranda vertės ir, be to, mane labai žavi“, – abipuse nauda džiaugiasi verslininkas.

Kartu su „Porsche“ verte kinta ir šio prekinio ženklo vartotojas. Daugybę metų Lietuvos „Porsche“ klubo prezidentu buvęs E. Mamedovas tikina pastebėjęs naują tendenciją: prabangius automobilius vis dažniau įsigyja jauni žmonės, kurie galbūt ne visada supranta tikrosios prekės vertės.

„Dabar yra labai daug jaunų žmonių, kurie greitai uždirba ir nenori nieko laukti: jie nori staigiai pirkti gerą automobilį, prabangų namą ir brangius laikrodžius. Aš manau, kad tai – dalinai atsitiktiniai žmonės. Jiems svarbiausia, kad atkreiptų į save dėmesį ir turėtų kažkokį statusą. Šiandien – „Porsche“, rytoj jau gali būti ir „Lamborghini“ ar „Ferrari“. Vairuotojas ne tai, kad yra pasimetęs, bet jis gali visai neatitikti to automobilio filosofijos“, – pastebi verslininkas.

Tuo tarpu jauniausiai E. Mamedovo dukrai, penkerių metukų Emai, prieš visus tėčio „Porche“ nublanksta paprastas kelioninis autobusiukas. „Jos akyse – tai geriausias automobilis, kuriame galima ir pažaisti, ir pamiegoti“, – pripažįsta verslininkas naujausioje A. Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje.

Pažintinės kelionės – nenutrūkstantis gyvenimo projektas

Per savo gyvenimą E. Mamedovas aplankė keliasdešimt pasaulio šalių – galbūt jau būtų apkeliavęs ir visą pasaulį, tačiau verslininkas užaugo Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje ir pirmąkart už Atlanto nuvyko tik 1996-aisiais.

„Atsimenu, kai skridome į Ameriką, aš vis galvojau – negi mes tikrai esame Amerikoje? Atrodė, kad tai – nepasiekiama šalis. Po to aplankiau Meksiką, ir prasidėjo… Aišku, čia buvo tokios turistinės kelionės, o 2000-aisiais pirmąsyk išvažiavau į mėnesio trukmės kelionę po Indiją ir Nepalą – tai man buvo visai neatrastas pasaulis, visiška egzotika“, – prisiminimais A. Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“ dalinasi verslininkas.

Būtent Nepale E. Mamedovas apturėjo vieną įsimintiniausių savo gyvenimo akimirkų – tai 10 dienų trukmės kelionė į Everesto viršukalnę, kurią jam ir pirmajai jo žmonai suorganizavo keliautojas Vytautas Bukauskas. Tiesa, nors ši kelionė verslininko šeimai padovanojo ryškius atsiminimus, ne visi iš jų buvo šilti ir šviesūs.

„Kiekvieną dieną buvo vis baisiau, sudėtingiau ir šalčiau, maistas buvo kažkas baisaus, visur nešvara ir šaltis. Tu eini ir tiesiog galvoji apie tai, kad kelionė greičiau pasibaigtų. Kai mes lipome aukštyn, sąlygos darėsi vis atšiauresnės ir iš 9 žmonių komandos tikslą pasiekėme tik trys – aš, mano žmona ir alpinistas iš Vilniaus“, – sako E. Mamedovas.

Verslininkas pasakoja, kad temperatūrą kalnų apačioje ir viršuje skyrė 50 laipsnių, todėl tik lipdamas žemyn E. Mamedovas pradėjo matyti kalnų gyvenimą ir vertinti jų grožį: vienuolynus, kalnų upes, vietinius gyventojus bei kraštovaizdį.

„Mano žmona, lipdama į priekį, dar sugalvojo nusiprausti, bet kai suprato, kokios ten sąlygos – iš skardos gabaliukų sukalta dėžė, ant ledo paklotas celofanas, vietinis užlipa ant kėdės ir tau ant galvos pila iš kibiro karštą vandenį, o paskui turi lauke apsirengti sausus drabužius – tai vienąkart pabandė ir suprato, kad to neįmanoma daryti. Tokios buvo sąlygos“, – pasakoja verslininkas.

Naujausioje A. Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje E. Mamedovas taip pat atskleidžia, kad daugybę metų svajoja aplankyti Japoniją.

„Japonija yra mano ateities kelionė: aš ten dar nesu buvęs. Mes važiuodavome į tas šalis, kuriose iš tikrųjų buvo virsmas – į kai kurias iš jų nuvažiuoti jau nebegali, nes jos yra subombarduotos, sugriautos. Džiaugiamės, kad jas pamatėme, nes dabar to padaryti negalėtume, o Japonija yra civilizuota šalis, į kurią galime bet kada nuvažiuoti“, – sako E. Mamedovas.

Savo gyvenime verslininkas griežtai vadovaujasi įsitikinimu, kad joks sprendimas yra blogiausias sprendimas. Būtent dėl to laidos „Kamantinėjimai“ žiūrovams Naujaisiais metais E. Mamedovas linki išpildyti savo ilgai brandintas svajones.

„Aš manau, kad kiekvienas žmogus turi svajonių, todėl geriausia būtų jų kiek įmanoma neatidėlioti, nes pasaulis labai keičiasi ir mes labai artimame laike pamatėme dalykų, kurie mus įpareigoja gyventi kiekviena diena – tai Covid-19 pandemija ir karas Ukrainoje. Tu gali būti pasiruošęs, bet iš tiesų tu pasidarai bejėgis, nes šie dalykai nuo tavęs visiškai nepriklauso“, – sako E. Mamedovas.

Garsiausio šalies dizainerio Juozo Statkevičiaus mamą ponią Vandą galima vadinti populiariausia mama Lietuvoje. Savo socialiniuose tinkluose dizaineris dažnai giria puikų mamos maistą, pasakoja apie darnius jų santykius ir laiką kartu. Ar lengva būti šalies garsenybės mama? Kaip užauginti tokį dėmesingą ir mylintį vaiką? Ką labiausiai mėgsta veikti laisvalaikiu elegantiškoji ponia Vanda? Šias ir kitas įdomias gyvenimo detales Juozo Statkevičiaus mama atskleidė naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje.

Sunki vaikystė ir draugystė su Adamkų šeima

Tokio gyvenimo poniai Vandai galima pavydėti – pasaulinio pripažinimo sulaukęs sūnus, lankymasis prabangiuose renginiuose ir draugystė su šviesaus atminimo Alma Adamkiene bei prezidentu Valdu Adamkumi.

Tačiau ponios Vandos gyvenimas toks buvo ne visada. Moters vaikystė buvo sunki – būdama trejų metų ji liko be mamos, o dvylikos neteko ir tėvelio. Su giminėmis augusi mergina vos 16 metų pradėjo dirbti Kauno šilko kombinate. Ten sutiko ir savo vyrą, su kuriuo susilaukė sūnaus. Ponia Vanda sako, kad gyvenimas nelepino, tačiau ji pati niekada nenuleido rankų. Pati įgijo ir gerų manierų, ir stiliaus pojūtį.

„Stengdavausi būti su gerais žmonėmis, iš gerų žmonių mokytis, kaip elgtis. Juk galėjau ir paklysti. Likau vaikas, niekam nepriklausomas. Bet pati iš savęs stengiausi“, – kalbėdamasi su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku sakė J. Statkevičiaus mama. Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Sėkminga sūnaus karjera moteriai atvėrė visai kitokį gyvenimą. Nuo prabangių Paryžiaus podiumų iki pažinties su žymiais ir svarbiais žmonėmis. Bene labiausiai ponia Vanda džiaugiasi pažintimi su Anapilin iškeliavusia Alma Adamkiene.

„Kai ponia Alma buvo gyva, mes labai bendravome, kelis kartus buvome pas juos namuose. Dalyvaudavome kartu renginiuose, sėdėdavome šalia. Visada abi aptardavome, kurios ji suknelės norėtų, kurios – aš. Buvo labai šiltas žmogus, paprastas, labai nuoširdus“, – prisimena ponia Vanda.

Prezidento Valdo Adamkaus namai dizaineriui ir jo mamai atviri ir dabar. J. Statkevičiaus mama sako, kad ir prieš šias šventes būtinai jį aplankys bei nuveš savo firminį keksą.

Kaip užauginti laimingą vaiką?

J. Statkevičiaus socialinių tinklų sekėjai žino, kad dizaineris mamai skiria daug nuoširdaus dėmesio. Tinklalaidės „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ autorius A. Kamantauskas pasidomėjo, kaip užauginti laimingą vaiką, kuris taip rūpintųsi savo tėvais?

„Namuose turi būti gera priežiūra, sugyvenimas šeimoje, vaikas neturi matyti jokių barnių, pykčių. Vaikas mato, kaip eina gyvenimas, toks jis ir auga. Kaip obuolys nuo obels toli nekrenta, taip ir šeimoje. Jeigu mato, kad viskas tvarkingai, niekur nepalieki, jį gerbi, visur pasiimi. Vaikas taip mato, taip auga ir pats taip nori gyventi“, – sako ponia Vanda.

Ji teigia, kad Juozo nelepino. Tačiau niekada ilgam nepalikdavo vieno – vesdavosi ir pas drauges, ir į renginius. Moteriai siaubą kelia šiuolaikiniai tėvai, kurie įduoda vaikui planšetę į rankas ir nekreipia į jį dėmesio. Laimingą vaikystę patyręs dizaineris dabar atsimoka tokiu pat dėmesiu savo mamai.

„Tikrai laimingesnės mamos būti turbūt negali. Kiekvieną kartą pasiteirauja, ar turi pinigų, ar tu pavalgiusi, gal eik pailsėk, ar tu pavargai, per daug lakstai. Didžiausia laimė, kada vaikas rūpinasi tavim“, – sako ponia Vanda.

Lova yra priešas

Ponią Vanda sutiksite kiekviename sūnaus mados kolekcijų pristatyme. Ji dažnai lydį Juozą kelionėse, renginiuose bei susitikimuose. Moteris visus sužavi ne tik išpuoselėtu stiliumi, bet ir trykštančia jaunatviška energija. Kaip jai tai pavyksta ir kaip to pasiekti kitiems garbingo amžiaus žmonėms?

„Savo draugėms palinkėčiau, kad kuo daugiau judėtų, nežiūrėtų tų serialų, geriau išeitų į gamtą, į miestą. Yra gi Kaune kur pavaikščioti. Ir į Ąžuolyną, ir į parką, visur. Man tai lova yra priešas. Aš tik vakare įvertinu lovą, dienos metu tikrai ne. Žmonės labai sustingę, mažai senatvėje kur eina. Aš einu, kur mane kviečia – ar į knygos pristatymą, ar šiaip į kokį koncertą, ar į filharmoniją bilietą nusiperku. Labai mėgstu“, – pasakoja aktyvi moteris.

Visi J. Statkevičiaus sekėjai žino, jog jo mamos aistra – maisto gaminimas. Sūnus ragina ją išleisti kulinarijos knygą, tačiau ponia Vanda sako to daryti nesiruošianti. Užtenka, kad patiekalais gali pamaloninti mylimą sūnų. O jam po viešnagės pas mamą tenka daryti iškrovos dienas.

„Sako, aš prisivalgau tas tris dienas, o paskui tris dienas darau iškrovą. Paskui vos ne badauja, kad numestų svorį“, – juokiasi ponia Vanda.

Didžiausia svajonė – platesni horizontai Juozui

Nepaisant stipraus ryšio su sūnumi, didžiausia ponios Vandos svajonė – kad jis išvažiuotų iš Lietuvos.

„Juozui turbūt per maža šita šalis. Seniai galėjo išvažiuoti. Sakau, Juozai, važiuok. O jis – mama, kaip aš tave paliksiu. Seniai galėjo išvažiuoti ir seniai būtų buvęs milijonieriumi. O čia murkdosi, murkdosi. Jam per maža šita šalis, vis trūksta pinigėlių. Didžiausia mano svajonė, kad jis greičiau važiuotų į Paryžių ir įsikurtų ten. Ir jis svajoja taip. Sakė, mama, tavęs nebus – aš tikrai išvažiuosiu. Bet sakau, aš ilgai gyvensiu, ilgaamžė esu – tai tu pasensi ir neišvažiuosi“, – A. Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“ kalbėjo V. Statkevičienė.

J. Statkevičiaus aistra Paryžiui užkoduota net genuose. Dizainerio mama pasakoja, kad jos proprosenelis – prancūzas, per karą atsidūręs ir likęs Lietuvoje.

Kas žino, gal vieną dieną garsiausias Lietuvos dizaineris paklausys mamos ir apsigyvens ten, kur siekia jo šaknys. Tačiau aišku viena – tokiu atveju visi J. Statkevičiaus gerbėjai labai pasiilgtų šiltų jo ir mamos istorijų.

Labai dažnai turtingų tėvų šeimose vaikai apipilami dovanomis todėl, kad tėvai nori kompensuoti kartu su jais nepraleistą laiką, – teigia šokėjas, aktorius ir choreografas, „Auksinio scenos kryžiaus“ ir „Sidabrinės gervės“ laureatas bei 4 vaikų tėtis Petras Lisauskas, kuris jau 14 metų prieš didžiąsias žiemos šventes tampa Seneliu Kalėda.

„Didžiausias mano tikslas bet kuriame renginyje – parodyti, kad geriausia dovana, kurią galite padovanoti kitam ar pasidovanoti sau, yra laikas“, – naujoje tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje kalbėdamasis su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu Aurimu Kamantausku sakė Senelis Kalėda-P. Lisauskas. Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Aktoriaus P. Lisausko vaikai užaugo matydami, kaip į vonią įeina Kalėdų Senelis, o išeina tėtis. Tačiau iki pat vėlyvo amžiaus jie tikėjo, kad jų tėtis dirba Laplandijoje gyvenančio Kalėdų Senelio kolega ir atlieka stebuklingą jam pavestą misiją.

P. Lisauskas sako, kad per 14 „seneliavimo“ metų jam teko pamatyti ir šilto, ir šalto. O ši patirtis atvėrė svarbų supratimą – kad laiko su šeima jokiais pinigais nenupirksi.

„Pirmais metais padariau klaidą per Kūčias eidamas į programas. Tuomet supratau – neverta jokių pinigų, kad manęs šeimyna lauktų, kol grįšiu. Dabar per Kūčias nedirbu. Nesu labai tikintis, bet Kūčios yra šeimos laikas. Vienas žmogus kartą paprašė Kalėdų pirmą dieną pabūti Kalėdų Seneliu. Sako man: „sakyk sumą“, o aš jam: „penki tūkstančiai litų“.

Tais laikais tai buvo žiauriai daug. Galiausiai sutarėme dėl Kalėdų antrosios dienos, taip pat už didžiulę sumą. Žmogus atitempė milžinišką maišą dovanų. Vos pakėliau tas dovanas ir visa tai – vienam vaikui. Dovanoju, kraunu, o tam vaikui tai – visiškai dzin. Grįžau į mašiną, sėdžiu ir jaučiuosi kaip koks dovanų kurjeris, jaučiuosi purvinas. Supratau, kas yra iš tiesų vertingiau – laikas su šeima ar dovanos“, – laidoje „Kamantinėjimai“ atviravo P. Lisauskas.

Ar apsimoka būti Kalėdų Seneliu?

Šventinį sezoną Senelis Kalėda vadina tikru maratono bėgimu. Tuomet jis prašo šeimynykščių nuimti nuo jo buities rūpesčius ir turėti daugiau kantrybės, nes įtemptas laikas kainuoja daugybę jėgų.

„Mano rekordas – 11 programų per dieną. Praeitais metais buvo trys dienos iš eilės po 9 išėjimus. Yra įtampos, streso ir išėjimo į sceną baimės. Tai kainuoja daug. Vaikai duoda daug energijos, bet daug reikia ir jiems atiduoti“, – kalbėdamasis su renginių režisieriumi A. Kamantausku pasakojo profesionalus Kalėdų Senelis.

O kaip finansinė „seneliavimo“ pusė?  P. Lisauskas sako, kad ši profesija yra pelninga, tačiau kartu ir kupina kuriozų.

„Aš esu prie brangesnių senių. Per kalėdinį sezoną žiemą galiu gyventi ramiai, išlaikyti vaikus ir taip toliau. Bet pernai vien į savo kalėdomobilį supyliau kuro už 700 Eur. O kartą vieno miesto – nesakysiu, kokio – policijos komisariatas paskambino ir paprašė programos. Klausia, o gal galima pigiau? Sako, mes jums grynais sumokėsime. Policijos komisariatas!” – nustebinusį pokalbį prisimena Senelis Kalėda.

Jei ką sužavėtų toks darbas, P. Lisauskas primena, kad jam reikia atitinkamų duomenų. Ypač gerai, jei gamta davė tvirtą stotą ir vešlią barzdą. Nes, anot Senelio Kalėdos, dirbtinė barzda niekada nepadarys tokio įspūdžio, kaip tikra.

Taip pat kuriant Kalėdų Senelio įvaizdį aktorius ragina nebijoti improvizuoti ir žiūrėti šiuolaikiškai. Vietoje sunkių sintetinių kostiumų aktorius renkasi lininius marškinius su raudona liemene. Svarbiausia – jaustis patogiai, nes darbas išspaus ne vieną prakaito lašą.

Keičiasi laikai – keičiasi vaikai

Pasak Senelio Kalėdos, yra požymių, kad mažųjų publika keičiasi. Iki praeitų metų aktorius yra paprašęs tėvelių išsivesti keturis programos metu nevaldomai šėlstančius vaikus. Tačiau pernai keturi neklaužados pasitaikė vos per vieną sezoną.

„Analizavau, kodėl. Ir dar kol kas nesupratau. Galbūt todėl, kad esu nusistatęs prieš TikTok‘ą, o pas mus dabar auga TikTok‘o karta. Gali būti, kad tuos vaikus, kurie jau gyvena skaitmeninėje erdvėje, tampa sunku sudominti“, – nuogąstauja P. Lisauskas.

Jis sako, kad skaitmeniniame amžiuje augantiems vaikams ne tik sunkiau išlikti ramiems ir dėmesingiems. Trumpėja ir jų programos, skirtos pasirodyti seneliui. O kartais jose pasitaiko itin šiuolaikiškų netikėtumų.

Senelis Kalėda pasakoja, kaip vienam vaikui į kalėdinę programą atėjus be šventinės kaukės, kiti ėmė iš jo tyčiotis. Senelis nutildė bendraklasius ir paklausė, ką vaikas gali padeklamuoti. Vietoje eilėraštuko jis sulaukė žymaus humoristo Šventinio Bankucheno kūrinio „Lietuvos istorijos repas“. Prie klasioko netruko prisijungti visa klasė. Taip vaikas tapo klasės herojumi. „Tereikėjo pasakyti: „Dabar jūs šuš – aš noriu tave išgirsti“, – pasakoja P. Lisauskas.

Yra vaikų, kurie užaugo su aktoriaus įkūnytu Kalėdų Seneliu. Su viena klase šiemet jis susitiks jau dvyliktąjį – paskutinį – kartą.

„Kartą atvykstu, matau, kaip jie murkdosi sniege, o aš stoviu ir žinau, kad kažkada jie mane pamatys. Ir tik girdžiu: žiūrėkit, ten MŪSŲ senis! Kai išgirdau tą frazę, net ašaros bėgti pradėjo“, – sako Senelis Kalėda.

Senelis Kalėda, paprašytas tinklalaidės autoriaus A. Kamantausko, laidoje pasidalino ir savo kalėdiniu palinkėjimu visiems mažiems ir dideliems vaikams. Koks jis – išgirsite laidoje A. Kamantausko „Youtube“ kanale.