Kamantinėjimai #32 Pokalbis su Milda Metlovaite

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2024 05 13

Artėjant prezidento rinkimams, stilistė Milda Metlovaitė prabyla apie šalies politikų įvaizdį ir atskleidžia priežastis, kodėl su jais daugiau dirbti nebenorėtų. Apie tai stilistė pasisakė kalbėdama naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje.

Įvaizdį LR prezidentui Gitanui Nausėdai ir užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui kūrusi stilistė M. Metlovaitė sako, kad pirmoji darbo patirtis su svarbiausiais valstybės asmenimis kuriam laikui atbaidė jos norą dirbti su politikais. Pasak stilistės, dirbant su politikais laisvę kurti autentišką įvaizdį stipriai apriboja taisyklės.

„Prisipažįstu, kad norėjau juos aprengti dėl jų vardo – ačiū, man užteko šių žmonių, daugiau su jais nebedirbu. Ne dėl to, kad kažkas blogai, bet kūrybos čia nerasi. Įdomu pabandyti dirbti su tokiais žmonėmis, bet man svarbiausia kūryba ir galimybė save realizuoti, o politikoje to nėra“, –  tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėdamasi su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku svarstė stilistė M. Metlovaitė.

Išgirsti visą laidą, kurioje stilistė M. Metlovaitė ne tik kalba apie politikų stilių, bet ir dalijasi patarimais, kaip sukurti įvaizdį „plus size“ moterims ir atlaikyti darbą su jaunaisiais Lietuvos atlikėjais, matant jų ašaras bei girdint durų trenksmus, išgirsti ir pamatyti galite čia:

Stiliaus ikona politikoje – prezidento žmona

Kalbėdama naujausioje „Kamantinėjimų“ laidoje stilistė pripažįsta, kad visas taisykles įmanoma apžaisti, jeigu patys politikai išreikštų norą ir suteiktų leidimą stiliaus detalėmis atskleisti jų autentišką asmenybę. Pasak M. Metlovaitės, estetišką stiliaus pojūtį politiniame gyvenime visuomet išlaikydavo buvusio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus žmona.

„Amžinatilsį Alma Adamkienė buvo moteris, iš kurios visi turėtume imti pavyzdį – ir aš, ir tu, ir visi kiti, ieškantys estetinio matymo, to nuostabaus savęs pateikimo ir savęs išjautimo“, – laidos vedėjui A. Kamantauskui sako M. Metlovaitė.

Nors prezidento žmonos įvaizdį taip pat riboja taisyklės, M. Metlovaitės teigimu, moterys iš tiesų palieka daugiau erdvės kūrybiniams sprendimams nei vyrai. Būtent dėl šios priežasties tik darbas su pirmosiomis poniomis dar galėtų sugundyti stilistę sugrįžti į politinę aikštelę.

„Labai svarbu, kad pirmoji ponia jaustųsi savimi, nes ji reprezentuoja ir savo šalį, ir savo šeimą. Žinoma, norėtųsi, kad ji kartu būtų ir tarp stilingiausių Europos moterų“, – šypsosi M. Metlovaitė.

Ryškiausia stiliaus detalė slypi asmenybėje

Politikams įvaizdį kuriantys stilistai – tai neišnaudota, tačiau daug potencialo turinti darbo sritis Lietuvoje. M. Metlovaitės nuomone, savo talentą čia galėtų atskleisti jaunieji šalies kūrėjai, pasiryžę žongliruoti kūryba bei taisyklių gausa.

„Kiekvienas stilistas turi savo kryptis, kuriose geriausiai jaučiasi ir geriausiai nardo. Mano vandenys turbūt yra televizija, teatras, kinas ir mados žurnalai. Man įdomiau kurti personažą negu eiti padėti sutvarkyti spintą ir, tiesą pasakius, aš nenoriu taip apsikrauti žmonių psichologinėmis problemomis“, – laidoje atvirauja M. Metlovaitė.

Vis dėlto stilistė yra įsitikinusi, kad žmogų labiausiai puošia charizma – ji yra svarbiausia įvaizdžio detalė, kuri net banaliausiems drabužių deriniams sukuria išskirtinai stilingo įvaizdžio įspūdį. „Žmogus gali juodais džinsais ir juodu golfu sėdėti, o tu tiesiog negali atitraukti nuo jo akių ir sakai: wow, koks jis stilingas“, – apie charizmos svarbą tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ pasakoja stilistė M. Metlovaitė.

 

 

Kamantinėjimai #31 Pokalbis su Rūta Pulkauninkaite-Macike

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2024 04 29

Istorinės Pacų rūmų sienos saugo slaptas garsenybių istorijas, kurių nuotrupomis dalinasi viešbučio „Pacai“ generalinė direktorė Rūta Pulkauninkaitė-Macikė. Naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje penkių žvaigždučių viešbučio vadovė prabyla apie tapatybę slepiančias garsenybes, Holivudo žvaigždes ir pasaulinio garso atlikėjus, kurie poilsį ir ramybę vis dažniau atranda Baltijos šalyse.

„Garsenybės apsistoja kitomis pavardėmis, atvažiuoja prisidengę kapišonais, be grimo. Tiesą pasakius, aš taip pat dalies jų neatpažįstu: atvykę į viešbutį žymūs žmonės atrodo visai kitaip, nei esame įpratę matyti“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėdamasi su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku pasakoja R. Pulkauninkaitė-Macikė.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Tais atvejais, kada svečiai apie savo vizitą nori nutylėti, viešbučio „Pacai“ personalas garantuoja absoliutų konfidencialumą – atsakymo, kas šiuo metu apsistojo viešbutyje, nesulauktų net svečio sutuoktinis.

„Viešbutyje būna visko, bet tas istorijas mes, žinoma, nutylime. Tikrai teko daug matyti ir patirti, bet viskas pasilieka už šių sienų – istorijos jokiais būdais nepatenka į viešumą, nes mes jų nepasakojame net savo artimiesiems“, – tikina R. Pulkauninkaitė-Macikė.

Tiesa, „viešumo skydą“ dėvi ne visos garsenybės – kai kurios įžymybės pačios neslepia gyvenančios viešbutyje, viešai fotografuojasi ar kitaip dalinasi viešbutyje praleistomis akimirkomis. Apie pastarąsias A. Kamantausko tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ ir pasakoja R. Pulkauninkaitė-Macikė, paminėdama ir keletą žymių svečių pavardžių.

Nuo salierų iki kisieliaus – išpildys kiekvieną norą

Prabangaus viešbučio vadovė neslepia, kad daugiausia reikalavimų pateikiantys svečiai – tai roko žvaigždės.

„Nuo salierų sulčių išspaudimo ir jų palikimo prie durų 9 valandą ryto iki prašymo suorganizuoti plaukų persodinimo operaciją – reikalavimų būna įvairių ir jų sulaukiame nebūtinai iš labai garsių svečių. Pavyzdžiui, viena viešnia, kuri dirbdavo filmavimuose ir labai sušaldavo, turėjo prašymą kiekvieną vakarą sugrįžusi į kambarį rasti šiltą spanguolių kisielių. Mes tokio produkto neturėjome, todėl specialiai jai virdavome spanguolių kisielių“, – sako R. Pulkauninkaitė-Macikė.

Praėjusių metų vasarą audringą koncertą Lietuvoje suorganizavusi grupė „Rammstein“ taip pat buvo apsistojusi viešbučio „Pacai“ apartamentuose. Svečiavosi čia ir grupės „Imagine Dragons“ vokalistas Danas Reynoldsas, menininkė Marina Abramovič, Danijos karalienė Margarita II ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas.

„Ne per seniausiai pas mus viešėjusi Marina Abramovič užsiregistravo į SPA procedūrą, kurioje mūsų terapeutė ją taip gerai išmasažavo, užbūrė – nežinau, ką padarė, bet iš procedūros Marina išėjo be savo lazdelės, visiškai ją pamiršo. Atėjusi į registratūrą sakė, kad masažas buvo toks geras, jog pamiršo ir savo kambario numerį“, – prisiminusi pažintį su garsia artiste laidoje „Kamantinėjimai“ juokiasi R. Pulkauninkaitė-Macikė.

Privatūs žvaigždžių pusryčiai

Pokalbio su laidos „Kamantinėjimai“ autoriumi A. Kamantausku metu R. Pulkauninkaitė-Macikė tikina pastebėjusi ryškią tendenciją. Nors viešbutyje gyvena labai skirtingos asmenybės – nuo scenos legendų iki aukščiausio lygio diplomatų – visos jos dažniausiai renkasi valgyti pusryčius tik savo viešbučio kambaryje.

„Dažniausiai tokio lygio pareigūnai ir didesnės žvaigždės vengia viešumo, bet mes prie to jau esame įpratę – jokių problemų suorganizuoti pusryčius kambaryje“, – šypsosi viešbučio „Pacai“ generalinė direktorė.

Turėdama galimybę savo viešbutyje apgyvendinti dar vieną garsenybę, R. Pulkauninkaitė-Macikė yra tvirtai įsitikinusi, kad į svečius pasikviestų JAV prezidentą Joe Bideną. Jos teigimu, diplomatai yra kuklūs, paprasti ir visiškai nereiklūs viešbučio gyventojai.

Kamantinėjimai #30 Pokalbis su Giedre Selenyte

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2024 04 16

Jungtinių Tautų sukurta projekcija rodo, kad 2030 metais žmonių populiacija pasieks 8,5 milijardo. Prognozuojama, kad tais pačiais metais susidursime ir su perpildytų kapinių problema. Kaip atrodys ateities kapinės ir kur laidosime savo artimuosius, naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje pristatė prekių ženklų ir ateities kapinių strategijos kūrėja Giedrė Selenytė.

„Žmonių daugėja, o žemės ploto mažėja. Turime pradėti integruoti kapines į mūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, jeigu miestas planuoja naują rajoną, o šalia jo – parką, tai tas parkas turi būti integralus, tinkamas poilsiui tiek išėjusiems, tiek vis dar esantiems šiame pasaulyje asmenims. Senąsias kapines taip pat norėtųsi paversti parkais“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėdamasi su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku pasakoja G. Selenytė.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Novatoriška idėja kurti naujo formato kapines gimė keturių Lietuvos architektų galvose, o prekių ženklų kūrėja G. Selenytė prisijungė kaip jų idėjos vystymo ir strategijos kūrėja. Komandos narė sako, kad darbai vyksta intensyviai, tačiau rezultatą pamatysime dar negreitai.

„Ateities kapinių prekės ženklas vis dar yra kuriamas, nes jo atsiradimą iš tikrųjų labai stabdo sudėtingi biurokratiniai procesai. Manau, kad galutinį rezultatą pamatysime netolimoje ateityje, tačiau tikrai ne šiais metais – galbūt 2025 metų pabaigoje“, – darbų pabaigą prognozuoja G. Selenytė.

Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“ G. Selenytė priduria, kad ateityje Lietuvos kapinėse galimai veiks ir dirbtinio intelekto paslauga, pavyzdžiui, artimiesiems bus suteikta galimybė užmegzti pokalbį su išėjusiais draugais ar giminaičiais.

„Man labai patinka tas integralumo momentas – manau, kad tai yra ne niūru, o ramu. Kai suvoki tą atėjimą ir išėjimą, tada tu taip nebesusireikšmini gyvenime. Man atrodo, į gyvenimo cikliškumą reikia žiūrėti natūraliai – nereikia per daug liūdėti“, – įsitikinusi G. Selenytė.

Beje, Honkongo architektai dar 2012 m. buvo parengę „Plūduriuojančios amžinybės“ projektą – jūroje plaukiojančias kapines, kuriomis būtų siekiama sumažinti spaudimą mieste esančioms laidojimo įstaigoms. Tiesa, šis projektas taip ir nebuvo įgyvendintas.

Bažnyčioje įvyks „Paskutinė vakarienė“

Pokalbio su laidos „Kamantinėjimai“ autoriumi A. Kamantausku metu G. Selenytė pasidalino ir dar vienu svarbiu projektu, prie kurio šiuo metu intensyviai dirba drauge su maisto dizaineriu Tauru Stalnioniu bei maisto gaminimo įmonės „Taurakalnis“ įkūrėja Monika Čereškaite. Menininkai kuria maisto choreografijos performansą „Paskutinė vakarienė“, kuris jau gegužės 22-24 dienomis įvyks vienoje iš Vilniaus bažnyčių. Šis renginys – tai idėjų ir tendencijų festivalio „Revolution“ programos dalis.

„Kartu su Tauru žvelgiame į maistą kaip į mediją, kurią pasitelkę galime kūrybiškai ištransliuoti norimą žinią, sužadinti pojūčius. Maisto ir meno integracijos labiau yra apie tai, kad ne vien ateini ir smagiai pavalgai, bet truputį sužadini mintis ir jausmus, pažadini empatiją ir kritinį, kūrybinį mąstymą, kartu pasimėgauji absoliučiai kūrybišku natiurmortu. Įtraukiant maisto choreografiją supranti, kaip šakutė ir šaukštas valdo mus arba kaip jų atsisakę mes pradedame kitaip judėti ir ragauti“, – apie būsimą renginį pasakoja G. Selenytė.

Kamantinėjimai #28 Pokalbis su Laura Vagone

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2024 03 29

Jau balandį Lietuvoje įvyks istorinės vestuvės, kurių metu amžiną meilę vienas kitam prisieks 52 metus drauge gyvenimą kurianti vienos lyties pora. Dviejų vyrų vestuves organizuojanti vestuvių planuotoja Laura Vagonė sako, kad tokios simbolinės ceremonijos Lietuvoje buvo rengiamos ir anksčiau, bet jos visada vykdavo slapta. Kalbėdama naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje L. Vagonė apgailestavo, kad daugiau kaip pusę savo gyvenimo kartu praleidusi senjorų pora vis dar neturi galimybės Lietuvoje savo meilės įteisinti oficialiai.

„Palyginti su kitomis Europos šalimis, šioje srityje mes esame atsilikėliai. Neleisti tos pačios lyties asmenims turėti galimybės susituokti yra mažų mažiausiai antžmogiška, nehumaniška, nes tai reiškia, kad tu nepripažįsti, jog žmonės yra įvairūs, kad jų yra visokių“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėdamasi su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku sakė vestuvių planuotoja L. Vagonė.

Visą pokalbį apie balandį mūsų šalyje įvyksiančias dviejų vyrų vestuves, brangiausias pasaulio ir Lietuvos vestuvių šventes, nesėkmes ir klaidas, kurias dažnai padaro renginių organizatorių karjeros siekiantys žmonės, išgirsti ir pamatyti galite čia:

Nors vestuvių planuotojos karjerą L. Vagonė pradėjo daugiau kaip prieš 19 metų, tačiau tik šiemet ji pirmąkart surengs tos pačios lyties poros vestuves.

„Jaučiu dėl to kažkokią neteisybę, kurią norisi ištaisyti“, – greitai priimtą sprendimą prisijungti prie komandos rengiant tos pačios lyties asmenų vestuvių ceremoniją prisimena L. Vagonė.

Jautri vyrų meilės istorija išties suvienijo daugybę Lietuvos dekoratorių, stilistų ir kitų LGBTQ+ bendruomenę palaikančių kūrėjų įgyvendinti ilgametę poros svajonę ir paskatino nemokamai surengti jiems įsimintinas vestuves.

„Tokio gražaus santykio, tokios inteligencijos žmonių nesutiksi kiekvieną dieną, todėl kai humanistinių ceremonijų organizatorė manęs paklausė, ar aš sutikčiau neatlygintinai organizuoti jiems vestuves, aš atsakiau, kad esu 100 procentų už. Labai džiaugiuosi, kad ir daug kitų savo srities profesionalų taip pat neatlygintinai prisideda prie šios gražios šventės organizavimo“, – teigia L. Vagonė.

Naujoje A. Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“ vestuvių planuotoja L. Vagonė atskleidžia, kad poros vestuvės įvyks Lietuvoje, tačiau tikslią jų vietą vis dar išlaiko paslaptyje – tai bus intymi, uždara ir labai ilgai laukta šventė bei viena įsimintiniausių šios poros bendro gyvenimo akimirkų.

„Visuomenė tikrai galės ne tik pamatyti vaizdų iš šio įvykio, bet ir išreikšti savo pilietinę valią – suteiksime galimybę visiems pasirašyti ant simbolinio santuokos liudijimo“, – šypsosi vestuvių planuotoja L. Vagonė.

Ji atvirai palaiko visą LGBTQ+ bendruomenę ir sako esanti labai nusivylusi, kad tos pačios lyties asmenys vis dar neturi galimybės oficialiai sudaryti santuokos. „Kiek susitinku su pora, kaskart susigraudinu. Paverkiu iš tos neteisybės“ – laidoje kalbėjo L. Vagonė.

Laisvę meilei palaikančius Lietuvos kūrėjus L. Vagonė taip pat kviečia neatlygintinai prisidėti prie šiuo metu rengiamų vienos lyties poros vestuvių: „Jeigu palaikote ir matote, kur čia galėtumėte prisijungti, parašykite ar paskambinkite – ką nors sugalvosime. Ta vienybė, kaip visi entuziastingai prisideda, tikrai teikia vilties sulaukti pokyčių“, – šypsosi vedybų planuotoja.

Kamantinėjimai #25 Pokalbis su Ramūnu Zilniu

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2024 02 01

Kurios lietuviškos žvaigždės – ryškiausios? Kas trukdo lietuviams užkopti į pasaulines pop muzikos viršūnes? Į šiuos ir kitus klausimus apie muziką naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ dalyje atsako muzikos apžvalgininkas, LRT popmuzikos redaktorius, neatsiejamas „Eurovizijos“ veidas ir balsas Ramūnas Zilnys. Nuotaikingame pokalbyje taip pat sužinosite, apie kokį atlikėją R. Zilnys apskritai nenori kalbėti ir kokios muzikos pats klauso namuose.

Pasaulinės šlovės Lietuvos pop atlikėjams nežada

Turbūt daugumai knieti sužinoti, kada pagaliau turėsime lietuvišką Beyoncę ar panašaus lygio atlikėją. Gal kuri nors mūsų žvaigždė jau dabar pakeliui į pasaulinį šlovės Olimpą? Muzikos apžvalgininkas R. Zilnys šiuo klausimu nėra optimistiškas.

„Tikimybių teorija sako, kad jei pasaulis nesibaigs, kažkada turėsime savo gigantišką pasaulinio lygio žvaigždę. Bet būkim atviri, nei latviai, nei estai, nei lenkai kol kas tokios neturi. Mes labai neblogai galime konkuruoti nišinėse muzikos erdvėse. Tačiau ar mums lengva turėti Lietuvoje pop dainininkę, kuri rungtųsi su Ariana Grande? Labai sudėtinga. Visų pirma tai yra ne tik talentas dainuoti, bet ir labai didelis dainų rašymo talentas. Su juo, mano nuomone, Lietuvoje turime problemą. Be to veikia labai didelė reklaminė mašina, kuri yra ne Vilniuje, o Los Andžele, Londone, Niujorke ir kituose megapoliuose“, – kalbėdamasis su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku sakė R. Zilnys.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

R. Zilnys sako kiekvieną savaitę susiduriantis su artistais, kurie kalba apie planus užsienio rinkoje. Tokių šnekų muzikos apžvalgininkas sako girdėjęs ir iš Eurovizijos atrankoje pernai efektingai pasirodžiusios Rūtos Mur. Tačiau, anot R. Zilnio, kol kas niekam iš lietuvių tai neišsipildė.

„Ambiciją būti pirmuoju, kuris bus didelė tarptautinė žvaigždė, prieš 20 metų turėjo dainininkas Amberlife. Ambiciją turėjo Jazzu, kuri buvo pasirašiusi kontraktą su Švedijos kompanija. Visos tos ambicijos yra gerai, nesakau, kad jos nesveikintinos. Tik sakau, kad tas kelias – super sudėtingas. Kontraktas su didele įrašų leidykla, stiprus koncertas užsienyje, stiprus viešųjų ryšių agentas Londone, Paryžiuje ar kitur – visa tai atrodo labai paprasta „ant popieriaus“, bet ne faktas, kad iš to kažkas gausis“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėjo R. Zilnys.

Grupės „The Roop“ lyderio kažkada išsakytas ambicijas gauti „Grammy“ apdovanojimą, muzikos apžvalgininkas lygina su ketinimu du kartus per dieną įkopti į Everestą arba išskristi į kosmosą – kelias kol kas labai tolimas. „Net jei „The Roop“ sukurta daina būtų šimtąkart geresnė ir pagaulesnė nei pasaulinės žvaigždės daina, bet kas ją pateiktų, išneštų ir išsuktų?“, – retoriškai klausia R. Zilnys.

Šie muzikantai ir prodiuseriai turės darbo ir po 30 metų

O kas ryškiausiai šviečia Lietuvos muzikos padangėje? Ką tebegarbinsime ir po 20-30 metų?

„Andrius Mamontovas, kai jam bus 85-eri, jei tik norės, klube „Tamsta“ galės daryti savo koncertą. O gal net arenose atsisėdęs ant kėdutės galės dainuoti savo dainas. Marijono Mikutavičiaus po 30 metų bus, kas klausosi. Jazzu, manau, lygiai taip pat. Dabar Edmundas Kučinskas važiuoja per Lietuvos arenas. Saulius Prūsaitis kažkada lygiai taip pat važiuos. Jis labai gerai estrados žanro rėmuose nardo. BA. labai potencialiai po 30 metų bus tai, kas dabar yra „BIX“. Kiekvienas iš tų atlikėjų bus nostalgijos atlikėjai, kurie gali surinkti areną. O „Solo ansamblis“ gal bus kaip „Kraftwerk““, – prognozuoja muzikos apžvalgininkas.

O kaip arenas renkantis Egidijus Dragūnas? „Apie Egidijų Dragūną šiandien nešnekam – aš nenoriu apie jį šnekėti“, – paslaptingai nukerta R. Zilnys.

Pasak jo, darbo iki gyvenimo galo turės ir tokie muzikos prodiuseriai kaip Deivydas Zvonkus, Vytautas Bikus ar Stano. O štai dėl savo profesijos R. Zilnys nėra toks optimistiškas. Jis sako, kad muzikos apžvalgininkai – nykstanti „rūšis“.

„Jų beveik ir nebėra. Stebint pasaulines tendencijas, muzikos žurnalus, interneto svetaines, kurios diktuodavo tam tikrą madą ir skonį, matosi, kad visa tai traukiasi, daug kas užsidaro. Tai darosi užsiėmimas, kuris vis labiau neperspektyvus“, – sako R. Zilnys.

Pasak jo, žmonės dabar patys susidaro savo nuomonę ir kritikai bei apžvalgininkai tampa vis mažiau reikalingi. Labai pasikeitė ir reikalavimai muzikantams. Jei anksčiau buvo svarbiausia muzika, dabar ne mažiau svarbus  įvaizdis.

„Anksčiau buvo svarbiausia padaryti labai gerą kūrinį ir labai gerai jį įrašyti, o dabar ne mažiau svarbu turėti geras nuotraukas, padarytas su geru fotografu, kurias pateiksi Instagrame“, – įsitikinęs R. Zilnys.

Eurovizijos nugalėtojų „Måneskin“ koncertą iškeitė į žmonos pasirodymą

O kaip atrodo paties R. Zilnio muzikiniai pasirinkimai? Muzikos apžvalgininkui labai patinka džiazas, melodinga elektronika. „Galiu valandų valandas klausytis norvegų „Röyksopp“ pirmo albumo ar kažko panašaus. Man taip pat patinka nekvailai parašyti pop dainų tekstai. Lady Gaga patinka. Su kuo nejaučiu ryšio, tai su didele dalimi dabartinės hip-hopo muzikos, kai septynias minutes žmogus ta pačia intonacija vograuja apie tai, kaip jam viskas liūdna ir pasaulis neteisingas“, – atvirauja R. Zilnys.

Vis dėlto, muzikos apžvalgininkui nėra svarbesnės muzikos už tą, kurią groja jo žmona. Dėl jos koncerto R. Zilnys sako praleidęs net populiariųjų „Måneskin“ pasirodymą Rygoje.

„Man svarbiausias koncertas visada yra, kai dainuoja mano žmona. Ji dainuoja džiazą ir kartais pasirodo festivaliuose ar džiazo klube Vilniuje. Man tai visada yra pats geriausias koncertas. Dėl to, kad ji dainavo Vilniuje, praeitais metais aš nevažiavau į „Måneskin“ koncertą Rygoje, į kurį turėjau bilietą ir pakvietimą į vakarėlį. Bet pagalvojau, ei, aš jau su jais „Eurovizijoje“ pasitryniau. O jei žmona dainuoja, reikia nueit ir paklausyt“, – šypsosi R. Zilnys.

Kamantinėjimai #24 Pokalbis su Giedriumi Savicku

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2023 12 27

Aktorius Giedrius Savickas – scenos meistras, lengvai paleidžiantis žiūrovų ašaras. Juoko ašaras, dažniausiai. O kaip atrodo jo gyvenimas už rampų šviesų? Naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ dalyje Giedrius atvirai dalijasi mintimis apie meną, šeimą, tikėjimą ir… animacinius filmukus.

Vietoj Tarkovskio renkasi Tomą ir Džerį

„Kažkada manęs paklausė: koks geriausias tavo dailininkas? Dali, dar kažkas? Ne. Man – Disnėjus. Gal dėl to, kad labai mėgstu spalvas. Gyvenant Lietuvoj, ypač tamsiuoju metų laikotarpiu, man tik Tomą ir Džerį norisi žiūrėti“, – visai rimtai sako aktorius.

Garsinti animaciją – vienas mėgstamiausių jo darbų. Animaciniuose filmukuose jį žavi gera muzika ir gera energija, kuri leidžia pailsėti nuo kartais sukrečiančios kasdienybės.

„Aš pavargau. Ypač dabar, šitoj situacijoj. Anksčiau galėjom žiūrėti filmus apie karą, kokį „Gelbstint eilinį Rajaną“ – kaip kietai viskas. Dabar užtenka man šito“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėdamasis su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku kalbėjo Giedrius Savickas. Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Anksčiau, kaip būdinga scenos žmonėms, aktorius žiūrėjo Tarkovskį, Felinį ir panašius kūrėjus. Dabar sako atsipalaidavęs ir ekrane vietoj gilios prasmės mieliau renkasi gerą nuotaiką.

„Kuo toliau tuo labiau nebekreipiu dėmesio, ar tai geras humoras. Man juokinga, kai parkrenta žmogus ant banano žievės. Paleidi save. Man viskas faina. Faina „Mango“ daina. Visą jaunystę prasižiūrėjęs Felinius, Tarkovskius, dabar faina multiką pažiūrėt, „Policijos akademiją“. Man juokinga“, – šypsosi Giedrius.

Selfis – tik kartą gyvenime

G. Savickas atvirauja, kad nemėgsta į žiūrėti į save: „Aš tik vieną kartą gyvenime selfį esu pasidaręs“. Aktorius nestebi ir savo pasirodymų televizijoje ar teatre. Tačiau grįžtamojo ryšio sulaukia iš ištikimos kritikės – mamos.

„Man mama viską pasako. Viską žiūri ir sako: prastai šiandien, blogai atrodei, šnirpštei nosį, susikūprinęs. Na ir bandom taisyt. Televizija toks dalykas – jei mamos nebūtų, man būtų labai sunku dirbt televizijoje. Jei žinočiau, kad mamos nėra ir ji nežiūri, sakyčiau: o kam?“

Tačiau pagyrų iš ištikimiausios žiūrovės aktorius sulaukia retai.

„Mama negiria manęs niekada. Atsimenu, buvo „Tartiufo“ spektaklis. Nuėjo žmona, mama. Vaidinau Tartiufą. Daug žmonių, visi priima gerai. Einam ir mama pasakoja: fantastika, kokia scenografija, kaip Tomą vaidino… Ir viskas. Visi išvardinti, likau tik aš. Sakau, mama, bet aš kaip? Ai, tu? Nu jo, ir tu ten vaidinai. Gerai, viskas gerai. Aišku, mama nueis pas drauges į Klaipėdą ir sakys: sūnus Tartiufą vaidino Nacionaliam dramos teatre. Nu ką tu, ką tu! Vienas galėtų vaidinti (juokiasi). Bet čia pas mus turbūt toks šeimos bruožas“, – laidoje „Kamantinėjimai“ pasakoja aktorius.

Didžiausia svajonė – susilaukti vaiko

Giedrius ne tik kuria įsimintinus vaidmenis – jo veiklų ir pomėgių sąraše yra badmintonas, buriavimas, golfas, fotografija, džiazas, animacija. Kaip jis viską suspėja? „Aš neturiu vaikų. Man nereikia vežioti vaikų į būrelius, man reikia save vežioti į būrelį“, – juokiasi jis.

Ir netrukus priduria, kad didžiausia jo gyvenimo svajonė – susilaukti vaiko. Kažkada svajojęs apie septynis, dabar mielai paimtų ir vieną. Tačiau kol Dievas šitos svajonės neišpildė, energiją nukreipia į vaidmenis ir veiklas.

Vis didesnę reikšmę aktoriaus gyvenimui teikia ir tikėjimas. „Kuo toliau, tuo man tikėjimas eina stipriau. Ne dėl to, kad numirsi ir nori į Rojų patekti. O dėl to, kad man tai padeda išlikti žmogumi. Nepasiduoti pasaulio išprotėjimui. Man atrodo, kaip tik dabar mums reikėtų grįžti prie tikėjimo. Dabar visi gražūs, visi kieti, visi daug matė ir viską žino. Labai sunku yra parklupti. Ir aš, kaip vyras, puikybės kartais esu pilnas, garbėtroškos, laikymo save geresniu už kitus. Bet tikėjimas man leidžia taip pukšt – ir atsiklaupti. Pabūti niekuo. Tas yra labai didelė prabanga“, – dalinasi G. Savickas.

Karūną nuima žmona

Panašu, išpuikti Giedriui net ir norint nepavyks. Nes šalia tikėjimo yra dar viena „prevencija“ nuo puikybės – jo žmona.

„Namie tai aš karalius (juokiasi). Karaliūnas! Biškį išpindėju. Ir pagulėt man reikia, ir paduot, ir pavalgyt…. Nes aš gi važinėju į gastroles. Bet žmona greit nuima tą karūną nuo galvos. Būna, kad noriu kažką parodyt. Bet juk yra taip juokinga, kai žmonės dviese gyvena ir nori parodyt prieš kitą, kad viršesnis. Tai yra tikrai labai juokinga. Durnas gal?“ – juokiasi aktorius.

Kalbėdamas „Kamantinėjimuose“ Giedrius sakė, kad žmona – jo „migdomieji“, be jos vyrui sunku užmigti. O bendravimas metams bėgant tampa vis gražesnis.

Tai gal ir apskritai gyvenimas gerėja? Aktorius mano, kad mes visi šiek tiek „pareiname į protą“. Išsipagiriojome nuo sovietmečio ir imame gyventi visomis prasmėmis blaiviau.

„Turėjom pagiriotis ilgai. Dabar jau mūsų akys atsimerkė. Pradėjome sportuoti, sveiką maistą valgyti, pradėjome sveiką gyvenimo būdą. Sveiko proto būt. Tačiau tie toksinai dar valosi“, – pokyčiu džiaugiasi aktorius.

Anot Giedriaus, dabar gyvename išties gerai. Dar geriau bus, kai išmoksime nekompleksuoti, kad esame lietuviai.

„Man taip gražu sodai iš šiaudų. Fantastiškas grožis. Kažkada tai sodai – o jergutėliau! Viską išmest reikėjo. Bet reikėjo viską išmesti, suprasti ir dabar reikia vėl ištraukti. Vėl reikia daryti uogienę patiems. Vėl visi renka grybus. Pažiūrėk Instagrame. Prieš tai niekas nerinko grybų – visi valgė snikersus. Bet mes pavalgėm, atsigėrėm kolos. Ir supratom, kad skani yra gira, šaltalankių arbata, čiobrelis. Einam patys, renkam. Ir man labai faina“, – šypsosi Giedrius.

Kamantinėjimai #22 Pokalbis su Monika Čereškaite

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2023 11 16

Legendinio maitinimo verslo „Taurakalnis“ vairas jau daugiau kaip 30 metų tvirtai laikomas Monikos Čereškaitės rankose. Naujų gyvenimo skonių ieškanti moteris drauge su komanda kasdien kuria įspūdingus receptus, kurie šįmet sužavėjo net ir NATO generalinį sekretorių Jensą Stoltenbergą. Apie tarptautinį pripažinimą, pasiektą Lietuvos rekordą ir kuriozines virtuvės istorijas M. Čereškaitė pirmąkart atvirai pasakoja naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje.

Mini cepelinais Vilniuje mėgavosi net prezidentai

Šiemet Vilniuje vykęs NATO viršūnių susitikimas paženklino ne tik Lietuvos, bet ir legendinės sostinės maitinimo įmonės istoriją. Būtent M. Čereškaitės valdomo „Taurakalnio“ komanda buvo atsakinga už Lietuvoje apsistojusios NATO delegacijos užkandžių ir pagrindinių patiekalų gaminimą. Moteris atvirauja, kad šiuo renginiu ji ypač didžiuojasi.

„NATO generalinis sekretorius pats asmeniškai mums padėkojo ir pasakė, kad per 4 metus tokio susitikimo, kuriame būtų toks įvairus, kokybiškas maistas ir toks geras aptarnavimas, nėra buvę“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėdamasi su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu Aurimu Kamantausku šypsosi verslininkė.

NATO viršūnių susitikimo metu M. Čereškaitė ir jos komanda aptarnavo apie 5 tūkst. užsienio svečių. Ruošdama valgiaraštį moteris vengė į jį įtraukti žalių mėsos, žuvies produktų, atsisakė tartarų, jūros gėrybių ar mažai keptų krevečių patiekalų, tačiau ant vaišių stalo buvo galima rasti kitus lietuviams puikiai pažįstamus patiekalus – mažyčius cepelinus, virtinukus su grybais ir keptą duoną.

„Kodėl neparodyti cepelinų, jeigu tai yra mūsų nacionalinis patiekalas? <…> Cepelinukus patiekėme ne su kiauliena, o su veršiena, bet vis tiek su spirgučių padažu. Patikėkite, jie dingo pirmieji, nes visiems žmonėms buvo įdomu – netgi prezidentams per pietus davėme cepelinukų“, – pasakoja M. Čereškaitė.

Įsiamžinti su visą NATO delegaciją pamaitinusia moterimi panoro net ir JAV prezidentas Joe Baidenas. Priėjęs prie M. Čereškaitės, jis paėmė jos mobilųjį telefoną ir pasiūlė drauge nusifotografuoti.

„Pirmąkart po šitiek metų aš krykštavau kaip vaikas – nesuprantu, kodėl. Lyg ir eilinis žmogus, bet kartu ir galingiausios valstybės vadovas: jaučiasi jo galia, amerikietiškas laisvumas – žavus vyras“, – susitikimą su JAV prezidentu prisimena verslininkė.

Ragavo ir viščiuko embriono

Kaip ir NATO viršūnių suvažiavimas, taip ir prieš dešimtmetį Lietuvoje įvykęs Europos Sąjungos pirmininkavimo renginys M. Čereškaitės atmintyje paliko gilų įspaudą. Šio renginio metu atvykusius svečius moteris planavo palepinti šviežių fazanų mėsa, tačiau pastaroji buvo kiek per „šviežia“.

„Mums atvežė gyvus fazanus. Aš įeinu į virtuvę, o pas mane visoje virtuvėje fazanai skraido ir visi laksto paskui tuos fazanus, mėgina už kojų sugauti. <…> Žmonės nesuprato – sakiau, kad man labai reikia šviežių fazanų, tai ir atvežė šviežius“, – juokiasi pašnekovė.

Dar vienas įsimintinas įvykis moters karjeroje buvo įrašytas ir į Lietuvos rekordų knygą – per 24 valandas ji su savo komanda pagamino 96 000 vieno kąsnio sumuštinių.

Valgiu mėgaujasi ir pati M. Čereškaitė. Savo asmeninį smalsumą maistui ji tenkina skanaudama tai, kas lietuvio gomuriui gali pasirodyti šiek tiek neįprasta – tai tarakonai, svirpliai, gyvatės kraujas ir kiti užsienio delikatesai, pavyzdžiui, viščiuko embrionas.

„Visiems veganams galbūt labai negražiai nuskambės, bet aš netgi valgiau viščiuko embrioną kiaušinyje: jis labai populiarus Kinijoje, o skonis primena vištieną su kiaušiniu“, – „Kamantinėjimams“ prisipažįsta M. Čereškaitė.

Vis dėlto verslininkei nesvetima ir veganiška mityba: „Aš penkerius metus nevalgiau mėsos, dabar pas mane yra mėsos valgymo periodas.“

Tikroji mokytoja – mama

Abu M. Čereškaitės tėvai sukosi maitinimo versle, todėl ir jų dukra visą vaikystę praleido restoranų apsuptyje. Baigusi mokyklą, verslininkė pasekė mamos pėdomis ir įgijo konditerės išsilavinimą, tačiau daugiausia pamokų, jos teigimu, suteikė ne studijos, o būtent mylima mama.

„Mama mane išmokė visada žiūrėti procentaliai: kiek yra vyrų, o kiek – moterų, koks jų išsilavinimas, kokia jų specialybė. Gamindamas dideliam kiekiui žmonių, tu visąlaik turi labai gerai apgalvoti, kas tiks bendrai masei – negali patiekti per daug netikėto produkto, nes vienam gal jis labai patiks, o kitam kaip tik labai nepatiks, todėl visąlaik turi ieškoti to aukso viduriuko“, – mamos patarimais dalijasi verslininkė.

Ilgametė darbo patirtis ir šeimoje įgytos pamokos išmokė M. Čereškaitę nešvaistyti maisto produktų: kiekvienas kąsnis renginio metu būna idealiai apskaičiuotas. „Maisto nebūna per mažai, bet jo niekada ir nelieka“, – tikina moteris.

Naujoje A. Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje M. Čereškaitė taip pat pasidalina ir savo ateities planais – kada nors ji norėtų perleisti savo mamos receptų knygą.

„Mano mama yra išleidusi mokomąją medžiagą, konditerijos knygą, kurioje yra visi baziniai tešlos, kremų receptai – labai stipri mokomoji medžiaga. Labai įdomu, kad visai neseniai feisbuke, konditerių grupėje, pamačiau nufotografuotą tą knygą su prašymu ją surasti, nes tai yra vienintelė teisingų receptūrų knyga. <…> Turiu idėją ją perleisti“, – pasakoja M. Čereškaitė.

Kamantinėjimai #19 Pokalbis su Mantu Petruškevičiumi

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2023 07 20

Tarptautinio pripažinimo sulaukęs dekoro bei floristikos meistras Mantas Petruškevičius itin gerbia savo asmeninį gyvenimą ir apie jį neatvirauja, tačiau dalyvaudamas naujoje Aurimo Kamantausko tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ menininkas atvirai dalijosi savo mintimis tiek apie jį labiausiai įkvepiančius darbų projektus, tiek ir apie asmeninį gyvenimą.

Dalyvaudamas laidoje M. Petruškevičius atskleidė, kodėl šeimos modelis – mylima antra pusė, namas ir vaikai – jo nevilioja.

„Nenoriu būti butaforinis ir sakyti, kad laimė yra gyventi su tuo ar anuo, turėti vaikų, namą – visa tai ne man“, – teigia M. Petruškevičius.

Prabangiausias pasaulio vietas garsenybių vestuvėms dekoruojantis M. Petruškevičius savęs sėsliame gyvenimo kelyje kol kas nemato: laisvos sielos menininką traukia pokyčiai ir potyriai.

„Man turbūt būtų nuobodu mylėti vieną gėlę“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėdamasis su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku kukliai šypsodamasis pripažino floristikos meistras.

Vis dėlto pati įsimylėjimo būsena, M. Petruškevičiaus teigimu, yra itin svarbi jo kasdienio gyvenimo bei kūrybinio įkvėpimo dalis. „Manau, kad man įsimylėti yra būtina ir aš tą daryti turiu priverstinai. Turiu sutikti tokią gražią gėlę, kurią, eidamas pieva, norėčiau nuskinti“, – laidoje šmaikštauja garsus meno pasaulio atstovas.

Reiklus sau ir kitiems

Gražiausios gėlės paieškos vyrą lydi ir karjeroje: laidos metu kūrėjas atvirai pasakojo apie vidinį norą nuolat siekti tobulybės ir dėl to kylančius iššūkius.

„Man daug kas siūlo atsipalaiduoti, leisti komandai aplink mane išsiplėsti ir perleisti jiems visą valdymą, bet aš vis dar kažkaip nepaleidžiu“, – apie perfekcionizmą bei vadovavimą atviravo žymusis floristas.

Nuotraukų autorius Gabrielius Jauniškis

Nors dekoro meną įvaldęs M. Petruškevičius, prisimindamas vaikystę, džiaugiasi, jog užaugo Lietuvoje, tačiau kurti vien savo gimtinėje jis nenorėtų – tai reikštų stagnaciją.

„Įrodyti Šiauliuose ar Panevėžyje, kad moki gerai surišti puokštę – čia nėra ir niekada nebuvo mano siekiamybė. Visada norėdavau kažko daugiau ir dabar to paties noriu. Visi projektai užsienyje, prestižiniai renginiai, garsių kompanijų vardai, su kuriais bendradarbiauju, mane labai įkvepia ir kartais tai nėra apie atlyginimą, tiesiog suteikia labai didelių pliusų ir neleidžia būti prarūgusiu vandeniu, kuris nuolat kuria vietinei publikai“, – aiškina kūrėjas.

Paklaustas, ar būtų norėjęs augti kitokiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, Italijoje, M. Petruškevičius nė sekundės nedvejoja ir šypteli: „Nereikia nuo vaikystės gyventi rūmuose, kad turėtum gerą skonį. <…> Pas mane tokių rūmų nebuvo – gal ir gerai, kad nebuvo, nes aš dabar bandau juos kurti kitiems.”

Daugiau Gabrieliaus Jauniškio įamžintų akimirkų galite peržiūrėti čia:

Kamantinėjimai #18 Pokalbis su profesoriumi Vytautu Landsbergiu

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2023 06 13

Rusijai laikantis kruvinos politikos krypties, vis pasigirsta raginimų lietuviams parodyti savo poziciją atsisakant rusiškos kultūros. Gal rusiškai keiktis visa Lietuva ir nenustos, bet iš mokyklų galėtų dingti rusiškos literatūros ir muzikos kūriniai, iš teatrų salių – rusiškos pjesės, operos ir baletai. Ši mintis nei kiek nestebina profesoriaus Vytauto Landsbergio. Dalyvaudamas Aurimo Kamantausko tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas sako, kad tai gali būti tiesiog neišvengiama.

„Galbūt tai yra neišvengiama, nes oficialioji Rusijos valdžia viską padarė, kad Rusija būtų tokia atstumianti. Patys rusų žmonės nesugebėjo atskirti: štai, tie yra atstumiantys, o mes su jais nesutinkame. Rusijoje nėra sąjūdžio, kuris pasakytų „mes nesutinkame“. Yra judėjimas, kuris nepritaria, bet jis nėra masinis“, – kalbėdamasis su režisieriumi ir renginių organizavimo agentūros „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku sakė prof. V. Landsbergis.

Paprašytas palyginti pilietiškumą Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje, V. Landsbergis atsakė, jog Rusijoje apskritai nėra pilietinės visuomenės.

„Skirtumai yra labai dideli. Rusijoje nėra pilietinės visuomenės arba jeigu ji yra (būna gana didelių mitingų, protestų ar pajudėjimų), tironiška valdžia juos sugniuždo. Laisvės dvasia nebūna tokia stipri, kad nepasiduotų.

Jeigu tironija išgąsdina, parodo žiaurumą, smurtą, tai ir viešpatauja. Rusijoje yra būtent taip. Baltarusijoje panašus modelis. Vietinis tironas Minske kažin ar kuo geresnis, tik kad nėra toks savarankiškas – jam įgaliojimus duoda iš Maskvos. O jei jis ne taip elgiasi, kaip Maskvos viršininkui norėtųsi, tai tas viršininkas kenčia. Jeigu nusibos, jis gali ir pavaišint kuo nors. Tuomet Minsko tironas pradeda sirgti. Dabar visi spėlioja, kuo jis serga ir kiek jam liko gyventi… Jei kalbame apie Ukrainos pilietinę visuomenę, visų pirma ukrainiečiai dabar nenori, kad į šalį būtų sugrąžinta tironija. Jie dėl to aukoja daug gyvybių ir tiki, kad tai yra svarbu ir reikšminga. Jie laidoja savo draugus ir vis tiek džiaugiasi, kad gavo naujų ginklų. Tai – didžiulis skirtumas tarp Ukrainos ir Lietuvos pilietinių visuomenių“, – laidoje sakė profesorius.

Nuotraukų autorius – Gabrielius Jauniškis

Prof. V. Landsbergis akcentavo, jog Lietuvos pilietinei visuomenei svarbiausia užduotis dabar – neįsileisti savitarpio priešiškumo.

„Jeigu Lietuvą ištiktų karas, pasipriešinimo valios būtų nemažai. Būtų vėl teroras, galbūt nužudyti Lietuvos gynėjai būtų vėl mėtomi aikštėse paniekinimui, kaip tai buvo praktikuojama. Bet tam, kad to nebūtų, reikia stabdyti blogio plitimą, įtaką. O pirmoji grėsmė yra tarpusavio priešiškumas. Kai visuomenė susipriešinusi, priešas žino, jog dabar galima kurstyti, piktinti, šmeižti“, – kalbėdamas „Kamantinėjimuose“ sakė V. Landsbergis.

Profesorius teigė norintis, kad mūsų tikslas būtų „darni dvasinės gerovės ir bendradarbiavimo visuomenė, o ne varžybos dėl valdžios, turto ir garbės, nes visa tai yra niekai, labai laikina“.

Anot profesoriaus, kartais mūsų valdžia pamiršta, jog ėjimas į valdžią – tai ėjimas tarnauti, o ne valdyti.

„Jeigu kas nors galvoja, kad prasimuš į valdžią, gaus gerą vietą, gerą algą, bus viršininkas, kiti bijos – tai čia sena komunistinė sistema. Tais laikais ir į partijas žmonės stojo, kad padarytų karjerą. Tokios sąlygos buvo sudarytos – ydingos, žalingos, vedančios į išsigimimą, tolyn nuo demokratijos. Iškelti ant altoriaus ambicijas ir naudotis valdžia – smukdantis dalykas. Aš dar turiu Sąjūdžio idealizmo ir manau, kad ėjimas į valdžią turi būti ėjimas tarnauti, o ne valdyti. Galima būti valdžioje ir nesinaudoti. Ar Adamkus pasistatė rūmus? Ar Grybauskaitė pasistatė rūmus? Per visą pasaulį skamba, kokius rūmus pasistatė Putinas ir Janukovyčius. Štai ir skirtumas tironijos ir demokratijos“, – samprotauja prof. V. Landsbergis.

Jis kritikuoja dabartinės visuomenės vangumą ir abejingumą šalies politiniam gyvenimui.

„Jeigu tik pusė arba net mažiau kaip pusė žmonių eina į rinkimus, tai ne už tai mes kovojome. Jei tada būtume žmonėms pasakę neikit, nebalsuokit už Aukščiausią Tarybą, nėra ką rinkti, čia neįdomu, vis tiek bus tas pats, geriau negaiškit laiko – tai būtų toks agitatorius sutinkamas kaip priešas. Tada žmonės suprato, kad reikia eiti, būti kartu, dalyvauti, susikibti už rankų, stovėti Baltijos kelyje. O dabar ateis agitatorius ir sakys – ko jūs čia laikotės už rankų, kam čia stovėt? Gaištat laiką, eikit pameškeriot geriau ar alaus išgert. Tais laikais tokiam agitatoriui būtų pasakyta – eik tu žinai, kur? Mes žinom, ko čia atėjom. Štai ko mums dabar trūksta“, – laidoje kalbėjo profesorius.

Daugiau Gabrieliaus Jauniškio įamžintų akimirkų galite peržiūrėti čia:

Kamantinėjimai #17 Pokalbis su Vaidotu Valiukevičiumi

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2023 05 26

„Norint ką nors pasiekti, reikia užsispyrimo ir ugdyti įpročius. Tavo tikslai visada turi būti didesni nei šiuo metu tu gali juos įgyvendinti. Tik taip tu augi. Yra tik 2 proc. žmonių, kurie daro daugiau negu visi kiti. Aš jaučiu, kad galiu būti tie du procentai“, – dalyvaudamas naujoje Aurimo Kamantausko tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ sakė „The Roop“ lyderis Vaidotas Valiukevičius.

Muzika padėdavo nusiraminti vaikystėje

Nuo penkerių metų supratęs, kad savo gyvenimą sies su muzika, Vaidotas pats tėvų paprašė išleisti jį į muzikos mokyklą. Iš vaikystės jis prisimena ne mamos sektas pasakas ar dainuotas lopšines, o ypač vieną dainą, kuri jį, padūkusį vaiką, nuramindavo ir kurios klausydavosi nuo pradžios iki pabaigos.

„Dabar neprisimenu, kaip ji skamba, bet dainoje buvo minimas kažkoks prancūziškas moters vardas. Ir aš save prisimenu, kad vos išgirdęs, iš karto nurimdavau, atsisėsdavau ant sofos ir klausydavau visą dainą. Iki dabar aš negaliu klausytis muzikos kaip fono. Jeigu aš klausausi muzikos, tai atsisėdu ir klausausi, nes taip aš susifokusuoju į ją. Tai ir formavo mano tikslą, kad noriu būti su muzika“, – kalbėdamasis su režisieriumi ir renginių organizavimo agentūros „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku sakė V. Valiukevičius.

Anksti suprato, ką reiškia būti matomam

 

Atlikėjas atvirauja, kad vaikystėje nebuvo viskas taip paprasta, reikėjo pakovoti už savo vietą po saule. Vaidotas neslepia, kad dėl savo ūgio, smulkesnio kūno sudėjimo ir tamsesnio gymio iki devintos klasės jautėsi daugiau matomas ir pažeidžiamas. Kartais jis jausdavosi atstumtasis arba, priešingai, visiems patikdavo. Žvelgdamas atgal iš dabartinės perspektyvos, Vaidotas šiandien pripažįsta, kad vieną dieną galime būti visų mylimi, o taip pat ir nekenčiami. Kaip jis pats sako, jo asmenybės formavimuisi įtakos turėjo gana ankstyvas suvokimas, ką reiškia būti matomam ir kaip su tuo tvarkytis.

 

Paklaustas, kada vaikystėje jautėsi laimingas, Vaidotas pasakojo jam itin giliai įstrigusį prisiminimą, kaip vasarą su draugais iš molio pastatė visą sumažintą miestą. „Man tai teikė labai didelį džiaugsmą. Gal ten ir buvo mano pirma reali kūryba, kur niekas nežinojo, kad ten mes turime visą savo miestą. Mes net eidavome į jį per kitur, aplinkui, kad kiti vaikai nematytų, kur mes einame. Bet gal dėl to iki dabar mano hobis, be muzikos, yra architektūra. Aš visada stebiu kiekvieną pastatą, kodėl jis taip stovi, kodėl jis tokios formos, kokią jis funkciją atlieka“, – prisimena tinklalaidės „Kamantinėjimai“ pašnekovas.

 

Lygiavosi į Maiklą Džeksoną

 

Savo išskirtinumu Vaidotas pasižymėjo nuo vaikystės, o daugiausiai aplinkinių dėmesio gavo sulaukęs paauglystės, kuomet buvo tobulai įvaldęs Maiklo Džeksono „mėnulio eiseną“. Pirmiausia susižavėjęs jo seserimi Dženet Džekson, vėliau pas kaimyną pamatęs M.Džeksono nuotrauką, o paskui ir paklausęs muzikos, Vaidotas ėmė juo domėtis kaip menininku ir iki šiol jis jam – pavyzdys daugelyje gyvenimo situacijų.

 

Nuotraukų autorius – Gabrielius Jauniškis

 

„Dažnai manęs klausia, ar tu, Vaidotai, kada nors jauteisi „pasikėlęs“ dėl kažkokių pasiekimų, atsakau – ne. Jeigu tik imdavo nors kiek riestis nosis, aš visada pagalvodavau, o kiek Maiklas Džeksonas yra pasiekęs. Jeigu aš kažkada norėjau būti kaip jis, tai kiek aš jo pasiekimų turiu savyje? Ir suprantu, kad dar yra erdvės dirbti ir eiti į priekį“, – atvirauja Vaidotas.

 

„Eurovizija“ buvo tik pradžia kitiems tikslams

 

Nuo „Eurovizijos“ temos grupei „The Roop“ labai nutolti nepavyko, kadangi šiemet jie su grupe buvo pakviesti koncertuoti eurovizinės savaitės atidarymo renginyje. Vaidotą džiugina, kad šis kvietimas yra tarsi įrodymas, kad mes, kukli tauta, vis dėlto turime visus reikiamus įgūdžius, reikia tik nesikuklinti ir eiti į pasaulį plačiau. Ano jo, kiekvienas savo veikloje gali eiti į pasaulį žymiai drąsiau.

 

Laidoje „Kamantinėjimai“ jis taip pat atskleidė, kad dalyvavimas „Eurovizijoje“ nebuvo pagrindinis jo tikslas, bet puiki priemonė norimam tikslui pasiekti. Daug kas, jo manymu, į šį konkursą žiūri kaip į baigtinį dalyką, tačiau į į jį reikia važiuoti su tikslu, siekiant toliau intensyviai tęsti savo veiklą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

 

Ateities planuose ir pirmasis „Grammy“ apdovanojimas

 

Paklaustas apie užsibrėžtus ambicingus tikslus, Vaidotas sutinka, kad per dideli tikslai ar ilgas jų siekimas gali demotyvuoti ar veikti nuotaiką, tačiau taip pat pabrėžia, kad norint ką nors pasiekti, reikia turėti užsispyrimo ir ugdyti įpročius.

 

„Tavo tikslai visada turi būti didesni nei šiuo metu tu gali juos įgyvendinti. Tik taip tu augi. Yra tik 2 proc. žmonių, kurie daro daugiau negu visi kiti. Kodėl ne visi yra muzikantai? Jeigu tai būtų taip lengva, tai tikrai turėtume ne daugiau vadybininkų visose veiklose, bet muzikantų. Žmonės yra protingi, jie visada renkasi, kas lengviau. Aš jaučiu, kad galiu būti tie du procentai“, – kalbėdamasis su A. Kamantausku sakė jis.

 

Kalbėdamas apie ateities planus, Vaidotas užsiminė apie grupės dešimtmetį, daugybę suplanuotų koncertų ir kuriamą dokumentinį filmą. Taip pat jis nedrąsiai prasitarė, kad norėtų ir pamažu to siekia, jog Lietuva gautų prestižinį pripažinimą – pirmąjį „Grammy“ apdovanojimą.

 

Kad pasiektų tikslus, Vaidotas kaip savo supergalią įvardija tikėjimą savimi. Taip pat neslepia ilgai mokęsis suprasti save, ko iš tikrųjų norintis ir kad labiausiai jį ugdė patirtos nesėkmės. „Reikia mylėti save ne per egoizmo prizmę, bet mokėti save paguosti. Nekaltinti, kad suklydai, o paklausti savęs, ko iš klaidų išmokai, mokėti su savimi pasikalbėti. Mano stiprybė yra meilė sau ir tikėjimas, kad vienaip ar kitaip viskas bus gerai“, – pripažįsta Vaidotas.

 

Daugiau Gabrieliaus Jauniškio įamžintų akimirkų galite peržiūrėti čia: