Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus #46 Pokalbis su Pauliumi Markeliūnu

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2025 02 11

Nuo maištaujančio paauglio iki meistro, žirklėmis formuojančio Lietuvos garsenybių įvaizdį – plaukų meistras Paulius Markeliūnas yra žmogus, kuris rūpinasi daugelio įžymybių plaukais ir įvaizdžiu. Grožio ir pramogų industrijoje beveik trisdešimt metų dirbantis kūrėjas naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje atskleidžia, kodėl pas jį skuba gražintis ryškiausios šalies žvaigždės.

Prieš keturiolika metų P. Markeliūnas su žmona Vilniaus centre atvėrė grožio salono „Salionas“ duris, pro kurias į svečius atvyksta tokios Lietuvos scenos žvaigždės, kaip Juozas Statkevičius, Dalia Ibelhauptaitė, Justinas Jarutis, Saulius Prūsaitis, Saulius Urbonavičius-Samas bei kitos garsenybės.

„Gyvenime viską turi prasimušti savomis alkūnėmis“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėdamasis su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku sako plaukų meistras P. Markeliūnas.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Nuo paauglystės skutimosi mašinėlę tvirtai rankoje laikantis P. Markeliūnas tikina supratęs, kad kirpėjo amatas – tai aukštasis mokslas, kuriame žinios gilinamos visą gyvenimą. Tačiau sėkmingai karjerai sukurti vien įgūdžių nepakanka – kartais reikia ir švelnaus, „pankiško“ įžūlumo.

„Daliai žvaigždžių aš pats parašiau, mandagiai prisistačiau ir tiesiai šviesiai išrėžiau, kad jos blogai atrodo. Tiems žmonėms labai patiko, nes viską pasakiau teisingai, tiksliai, konkrečiai ir su aiškiu pasiūlymu, kaip galėtume sukurti tikrai gerą rezultatą. Juk šie žmonės ne šiaip sau yra žvaigždės: jiems patinka drąsūs, pankiški iššūkiai, kai kas nors drąsiai parašo, kad čia šūdas, pabandom kitaip“, – pasakoja  P. Markeliūnas.

Jo supergalia – tai gebėjimas įžvelgti, kokios įvaizdžio detalės paryškina kliento veido bruožus ir autentišką asmenybę, o ką vis dėlto reikėtų nedelsiant pašalinti.

„Pirmąkart sutikęs žmogų gali pamatyti niuansus, kuriuos iškart pakeistum. Bet jeigu su tuo žmogumi dirbi ir nieko nepakeiti – praėjo vieni metai ir daugiau – tuomet prie tų detalių pripranti ir jos tavęs arba nebeerzina, arba jų visai nebesinori pakeisti“, – pabrėžia plaukų meistras P. Markeliūnas.

Nuo „X faktoriaus“ iki J. Statkevičiaus madų šou

Kasmet gaunami kvietimai dirbti prestižinių renginių užkulisiuose, P. Markeliūno akimis, yra labai svarbus jo kūrybos įvertinimas. Plaukų meistras džiaugiasi, kad drauge su savo komanda jau daug metų puošia garsaus Lietuvos drabužių dizainerio J. Statkevičiaus modelius bei intensyviai darbuojasi televizijos projektuose, pavyzdžiui, gražina laidos „X faktorius“ vedėjus ir dalyvius.

„Ne kartą girdėjau, kaip muzikinių projektų vedėjai apsidžiaugia išgirdę, kad dirbs mūsų komanda. Žinau, kad jiems tuomet pasidaro ramu dėl sceninio įvaizdžio, punktualumo bei kokybės“, – įsitikinęs A. Kamantausko laidos „Kamantinėjimai“ pašnekovas. Jis, beje, yra ir laidos „Kamantinėjimai“ autoriaus A. Kamantausko ilgametis kirpėjas.

Nors scena ir prožektorių šviesos yra neatsiejama P. Markeliūno kūrybos dalis, pats kūrėjas vis dar geriau jaučiasi šešėlyje. „Aš toks, žinai, nuolankus tarnas. Atstovauju pozicijai, kad šviesa – į modelį, o aš mieliau liksiu už kadro. Kai už nuopelnus vis bando išstumti į dienos šviesą, man pasidaro nejauku. Aš toje šviesoje mažiausiai noriu būti“, – atvirauja P. Markeliūnas.

Valanda meistro kėdėje gali kainuoti ir 100 eurų

Kiekviena valanda, praleista P. Markeliūno kėdėje, grožio salono klientams kainuoja nuo 80 iki 100 eurų. Kirpėjas juokauja, kad dalis pas jį atvykusių klientų už šią kainą ne tik apsikerpa, bet ir išvyksta lyg po gero psichoterapijos seanso.

„Aš parduodu savo laiką. Jeigu tu jį nusipirkai, bandau per jį padaryti viską, kas įmanoma. Galime ir nesikirpti, o nueiti po kebabą suvalgyti. Noriu pasakyti, kad žmogaus laikas gyvenime yra labai ribotas, mes jo daugiau nenusipirksime, todėl stengiuosi jį branginti“, – sako P. Markeliūnas.

Nors jo darbo diena kartais tęsiasi ir 14 valandų, P. Markeliūnas tikina, kad prasminga veikla sunkaus nuovargio neatneša. Jis žino, kad eilinis apsilankymas grožio salone kai kam gali reikšti ir naujo gyvenimo pradžią.

„Vienai klientei plaukus dažiau iki vidurnakčio, niekaip neužsidažė žili plaukai. Pasakiau, kad čia aš bejėgis – arba antibiotikai, arba nėštumas. Kitą rytą atvažiavo, susimokėjo ir pasakė ką tik sužinojusi, kad iš tikrųjų laukiasi“, – tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje prisiminimais dalinasi kirpėjas.

O atgauti po darbo prarastas jėgas P. Markeliūnui visuomet padeda kokybiškas poilsis gamtoje, o ypač – ramios atostogos Norvegijoje. Laukinėje gamtoje žvejodamas menkes ir lašišas, plaukų meistras visiškai „atsijungia“ nuo prabangios kasdienybės ir didmiesčio šurmulio.

„Dirbu su žmonėmis, todėl man patinka būti ten, kur jų mažiau. Dirbu mieste, todėl laisvalaikį praleidžiu miške. Kasdien važinėju asfaltu, todėl savaitgaliais juo keliauti vengiu. Visa tai yra mano atsvara kasdienybei“, – šypsosi P. Markeliūnas.

Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus #46 Pokalbis su Sadecku Berrabahu

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2025 01 23

Druskininkų – 2025-ųjų Lietuvos kultūros sostinės atidarymo renginiui „Didysis Čiurlys“ choreografiją kūręs prancūzų choreografas Sadeckas Berrabahas naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje neslėpė: lietuvių santūrumas iš pradžių jį kiek trikdė ir kėlė abejonę, ar tai nesutrukdys sėkmingai pasiruošti renginiui. Tačiau galutinis rezultatas galiausiai nustebino net ir patį choreografą, dirbusį ir su tokiomis pasaulinėmis žvaigždėmis, kaip Shakira.

Žymaus prancūzų choreografo, garsėjančio „šokančių rankų“ kuriamais geometriniais sprendimais pasirodymuose, sukurtą choreografiją Druskininkų – Lietuvos kultūros sostinės atidarymo renginio metu atliko specialiai projektui suburta 122 Lietuvos šokėjų komanda.

S. Berrabahas kurti choreografiją Lietuvos kultūros sostinei atvyko teatro ir renginių režisieriaus Aurimo Kamantausko, pernai įtraukto į įtakingiausių asmenybių pasaulio renginių industrijoje sąrašą, kvietimu. Renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovas, tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autorius A. Kamantauskas buvo Druskininkų – Lietuvos kultūros sostinės metus atidariusios teatralizuotos choreografinės simfonijos „Didysis Čiurlys“ režisierius.

Likus vos valandai iki „Didžiojo Čiurlio“ renginio Druskininkuose prancūzų choreografas sudalyvavo A. Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje, kurioje kalbėjo apie savo kūrybos kelią, šeimą, įkvėpimo šaltinius, pirmojo projekto iki tol nepažintoje Lietuvoje užkulisius bei pasidalino viešnagės mūsų šalyje įspūdžiais.

S. Berrabahas neslėpė: didžiausią nuostabą jam paliko santūrus lietuvių charakteris.

„Kai kuriose šalyse dar neužėjęs į kambarį už durų girdi juoką ir muziką – visi šoka, džiaugiasi. Lietuvoje gi mane pasitiko tyla, susikaupimas. Tarsi visi kažko lauktų“, – apie pirmus savo įspūdžius tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėjo pasaulinio garso choreografas S. Berrabahas.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Šokėjai projektui atidavė visas savo jėgas

Prisimindamas „Didžiojo Čiurlio“ repeticijų akimirkas, S. Berrabahas pripažįsta pirmiausia atkreipęs dėmesį į rūškanus lietuvių veidus. Prie tokio santūrumo nepratusiam choreografui tai netgi sukėlė abejonę, ar tai nesutrukdys tinkamai pasiruošti projektui: juk specialiai renginiui suburta 122 Lietuvos šokėjų komanda turėjo per trumpą laiką išmokti sudėtingą choreografiją bei gebėti susidoroti su vienu didžiausių iššūkių – suvaldyti jaudulį per televiziją tiesiogiai transliuojamo pasirodymo metu.

„Reikėjo daug praktikos ir intensyvių repeticijų, bet galiausiai mums pavyko: per labai trumpą laiką šokėjai išmoko atlikti sudėtingas judesių kombinacijas. Žinau, kad projekte dalyvavę šokėjai atidavė šiam darbui visas savo jėgas, todėl esu labai laimingas“, – pripažįsta „Didžiojo Čiurlio“ choreografas.

Jis sako, kad pradėjus dirbti kartu su lietuviais galiausiai nebeliko nei santūrumo, nei rūškanų veidų, o emocijos tapo daug pakilesnės ir šiltesnės.

Darbštumas ir kūrybiškumas – tai dvi lietuviams būdingos savybės, kurios ypač sužavėjo prancūzų choreografą bei kartu atvykusius jo komandos narius. Intensyvios repeticijos truko vos septynias dienas, o galutinis projekto rezultatas galiausiai nustebino ne tik renginio žiūrovus, bet net ir patį S. Berrabahą.

„Buvau šokiruotas, kai į paskutinę repeticiją šokėjai atvyko su dovanomis. Jie verkė ir dalinosi emocijomis. Nustebau, nes pirmosiomis dienomis atrodė, kad jiems čia būti visai nepatinka“, – laidoje „Kamantinėjimai“ juokėsi S. Berrabahas.

Svajoja apkeliauti visą pasaulį

Naujausioje A. Kamantausko tinklalaidės laidoje prancūzų choreografas įvardijo ir didžiausią savo gyvenimo svajonę.

„Man labai patinka keliauti. Mano svajonė ir gyvenimo tikslas – aplankyti visą pasaulį. Todėl esu labai tau dėkingas, Aurimai, kad pakvietei mane pasirodyti Lietuvoje – man čia labai patinka“, – kalbėdamasis su laidos autoriumi ir Druskininkų – Lietuvos kultūros sostinės režisieriumi A. Kamantausku sakė S. Berrabahas.

Garsus prancūzų choreografas yra dirbęs su tokiomis žvaigždėmis, kaip Shakira, Chris Brown ir „Black Eyed Peas“. Jo kūrybą buvo galima išvysti ir prestižiniuose renginiuose, pavyzdžiui, „Grammy“ apdovanojimuose, Paryžiaus olimpinėse žaidynėse bei 2023-iųjų Paryžiaus madų savaitėje.

„Be galo džiaugiuosi, kad turėjau galimybę prisidėti prie dar vieno šaunaus projekto – renginio „Didysis Čiurlys“. Vos išgirdęs idėją supratau, kad tai bus įspūdingas renginys, bet tikrai neįsivaizdavau, kad jis bus TOKS įspūdingas“, – komplimentus Lietuvos kūrėjams laidoje perdavė choreografas.

Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus #45 Pokalbis su Edvinu Mamedovu

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2025 01 13

Kauniečiams gyvenamąsias erdves kuriantis verslininkas ir nekilnojamojo turto įmonės „Optina“ vadovas Edvinas Mamedovas tapo naujos Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ pašnekovu ir, atvėręs savo namų duris laidos klausytojams, pakvietė susipažinti su šiuolaikinių Lietuvos verslininkų kasdienybe.

Garaže – įspūdinga „Porsche“ kolekcija

„Čia – mūsų žaislai“, – pristatydamas „Porsche“ automobilių kolekciją juokauja E. Mamedovas. Nuo 1996 m. su „Porsche“ važinėjantis verslininkas pripažįsta, kad šio prekinio ženklo automobiliai kadaise ir jam atrodė kaip nepasiekiama svajonė, tačiau dabar jo namų garaže tokių automobilių stovi net šeši.

„Mano tikslas nebuvo turėti ypatingą kolekciją, bet gavosi taip, kad kiekvienas automobilis, kurį aš turiu, man kažką reiškia. Šiai dienai tikrai mėgaujuosi, kad automobiliai visąlaik yra šalia manęs. Man smagu juos matyti, smagu su jais važiuoti ir smagu, kad jie vis dar mane džiugina“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėdamasi su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku sakė garsus Kauno verslininkas E. Mamedovas.

Išvysti autentiškos architektūros verslininko namus su įspūdingo dydžio apvaliais langais, pro kurių langus šviečia Kauno Prisikėlimo bažnyčios bokštas ir kurie atspindi tarpukario architektūros braižą, pamatyti jo „Porsche“ automobilių kolekciją bei išgirsti visą pokalbį su žymiu Kauno verslininku galite čia:

Išskirtinį E. Mamedovo namą projektavusiam architektų „G. Natkevičius ir partneriai“ biurui didžiausias iššūkis buvo paveldo teritorijoje, kurioje dominuoja tarpukario architektūra, pastatyti modernų namą ir jame įrengti požeminį garažą, kuriame lengvai tilptų bent dešimt automobilių. Tai – nestandartinis sprendimas, tačiau verslininkas pabrėžia, kad jam automobiliai yra daugiau negu tik transporto priemonė ar estetinė atgaiva. Jo teigimu, „Porsche“ – tai dar viena investicijos forma.

„Vieni perka paveikslus, kiti – automobilius. O klasikiniai „Porsche“ automobiliai praktiškai nepraranda savo vertės, nesvarbu, su jais važiuoji ar nevažiuoji, jų kaina tik auga. Tai – didžiulė investicija. Labai smagu, kad didžiąja dalimi mano automobiliai yra seni, klasikiniai „Porsche“ modeliai, turintys grakščias ir nesenstančias formas, kurios nepraranda vertės ir, be to, mane labai žavi“, – abipuse nauda džiaugiasi verslininkas.

Kartu su „Porsche“ verte kinta ir šio prekinio ženklo vartotojas. Daugybę metų Lietuvos „Porsche“ klubo prezidentu buvęs E. Mamedovas tikina pastebėjęs naują tendenciją: prabangius automobilius vis dažniau įsigyja jauni žmonės, kurie galbūt ne visada supranta tikrosios prekės vertės.

„Dabar yra labai daug jaunų žmonių, kurie greitai uždirba ir nenori nieko laukti: jie nori staigiai pirkti gerą automobilį, prabangų namą ir brangius laikrodžius. Aš manau, kad tai – dalinai atsitiktiniai žmonės. Jiems svarbiausia, kad atkreiptų į save dėmesį ir turėtų kažkokį statusą. Šiandien – „Porsche“, rytoj jau gali būti ir „Lamborghini“ ar „Ferrari“. Vairuotojas ne tai, kad yra pasimetęs, bet jis gali visai neatitikti to automobilio filosofijos“, – pastebi verslininkas.

Tuo tarpu jauniausiai E. Mamedovo dukrai, penkerių metukų Emai, prieš visus tėčio „Porche“ nublanksta paprastas kelioninis autobusiukas. „Jos akyse – tai geriausias automobilis, kuriame galima ir pažaisti, ir pamiegoti“, – pripažįsta verslininkas naujausioje A. Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje.

Pažintinės kelionės – nenutrūkstantis gyvenimo projektas

Per savo gyvenimą E. Mamedovas aplankė keliasdešimt pasaulio šalių – galbūt jau būtų apkeliavęs ir visą pasaulį, tačiau verslininkas užaugo Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje ir pirmąkart už Atlanto nuvyko tik 1996-aisiais.

„Atsimenu, kai skridome į Ameriką, aš vis galvojau – negi mes tikrai esame Amerikoje? Atrodė, kad tai – nepasiekiama šalis. Po to aplankiau Meksiką, ir prasidėjo… Aišku, čia buvo tokios turistinės kelionės, o 2000-aisiais pirmąsyk išvažiavau į mėnesio trukmės kelionę po Indiją ir Nepalą – tai man buvo visai neatrastas pasaulis, visiška egzotika“, – prisiminimais A. Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“ dalinasi verslininkas.

Būtent Nepale E. Mamedovas apturėjo vieną įsimintiniausių savo gyvenimo akimirkų – tai 10 dienų trukmės kelionė į Everesto viršukalnę, kurią jam ir pirmajai jo žmonai suorganizavo keliautojas Vytautas Bukauskas. Tiesa, nors ši kelionė verslininko šeimai padovanojo ryškius atsiminimus, ne visi iš jų buvo šilti ir šviesūs.

„Kiekvieną dieną buvo vis baisiau, sudėtingiau ir šalčiau, maistas buvo kažkas baisaus, visur nešvara ir šaltis. Tu eini ir tiesiog galvoji apie tai, kad kelionė greičiau pasibaigtų. Kai mes lipome aukštyn, sąlygos darėsi vis atšiauresnės ir iš 9 žmonių komandos tikslą pasiekėme tik trys – aš, mano žmona ir alpinistas iš Vilniaus“, – sako E. Mamedovas.

Verslininkas pasakoja, kad temperatūrą kalnų apačioje ir viršuje skyrė 50 laipsnių, todėl tik lipdamas žemyn E. Mamedovas pradėjo matyti kalnų gyvenimą ir vertinti jų grožį: vienuolynus, kalnų upes, vietinius gyventojus bei kraštovaizdį.

„Mano žmona, lipdama į priekį, dar sugalvojo nusiprausti, bet kai suprato, kokios ten sąlygos – iš skardos gabaliukų sukalta dėžė, ant ledo paklotas celofanas, vietinis užlipa ant kėdės ir tau ant galvos pila iš kibiro karštą vandenį, o paskui turi lauke apsirengti sausus drabužius – tai vienąkart pabandė ir suprato, kad to neįmanoma daryti. Tokios buvo sąlygos“, – pasakoja verslininkas.

Naujausioje A. Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje E. Mamedovas taip pat atskleidžia, kad daugybę metų svajoja aplankyti Japoniją.

„Japonija yra mano ateities kelionė: aš ten dar nesu buvęs. Mes važiuodavome į tas šalis, kuriose iš tikrųjų buvo virsmas – į kai kurias iš jų nuvažiuoti jau nebegali, nes jos yra subombarduotos, sugriautos. Džiaugiamės, kad jas pamatėme, nes dabar to padaryti negalėtume, o Japonija yra civilizuota šalis, į kurią galime bet kada nuvažiuoti“, – sako E. Mamedovas.

Savo gyvenime verslininkas griežtai vadovaujasi įsitikinimu, kad joks sprendimas yra blogiausias sprendimas. Būtent dėl to laidos „Kamantinėjimai“ žiūrovams Naujaisiais metais E. Mamedovas linki išpildyti savo ilgai brandintas svajones.

„Aš manau, kad kiekvienas žmogus turi svajonių, todėl geriausia būtų jų kiek įmanoma neatidėlioti, nes pasaulis labai keičiasi ir mes labai artimame laike pamatėme dalykų, kurie mus įpareigoja gyventi kiekviena diena – tai Covid-19 pandemija ir karas Ukrainoje. Tu gali būti pasiruošęs, bet iš tiesų tu pasidarai bejėgis, nes šie dalykai nuo tavęs visiškai nepriklauso“, – sako E. Mamedovas.

Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus #44 Pokalbis su Vanda Statkevičiene

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2024 12 20

Garsiausio šalies dizainerio Juozo Statkevičiaus mamą ponią Vandą galima vadinti populiariausia mama Lietuvoje. Savo socialiniuose tinkluose dizaineris dažnai giria puikų mamos maistą, pasakoja apie darnius jų santykius ir laiką kartu. Ar lengva būti šalies garsenybės mama? Kaip užauginti tokį dėmesingą ir mylintį vaiką? Ką labiausiai mėgsta veikti laisvalaikiu elegantiškoji ponia Vanda? Šias ir kitas įdomias gyvenimo detales Juozo Statkevičiaus mama atskleidė naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje.

Sunki vaikystė ir draugystė su Adamkų šeima

Tokio gyvenimo poniai Vandai galima pavydėti – pasaulinio pripažinimo sulaukęs sūnus, lankymasis prabangiuose renginiuose ir draugystė su šviesaus atminimo Alma Adamkiene bei prezidentu Valdu Adamkumi.

Tačiau ponios Vandos gyvenimas toks buvo ne visada. Moters vaikystė buvo sunki – būdama trejų metų ji liko be mamos, o dvylikos neteko ir tėvelio. Su giminėmis augusi mergina vos 16 metų pradėjo dirbti Kauno šilko kombinate. Ten sutiko ir savo vyrą, su kuriuo susilaukė sūnaus. Ponia Vanda sako, kad gyvenimas nelepino, tačiau ji pati niekada nenuleido rankų. Pati įgijo ir gerų manierų, ir stiliaus pojūtį.

„Stengdavausi būti su gerais žmonėmis, iš gerų žmonių mokytis, kaip elgtis. Juk galėjau ir paklysti. Likau vaikas, niekam nepriklausomas. Bet pati iš savęs stengiausi“, – kalbėdamasi su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku sakė J. Statkevičiaus mama. Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Sėkminga sūnaus karjera moteriai atvėrė visai kitokį gyvenimą. Nuo prabangių Paryžiaus podiumų iki pažinties su žymiais ir svarbiais žmonėmis. Bene labiausiai ponia Vanda džiaugiasi pažintimi su Anapilin iškeliavusia Alma Adamkiene.

„Kai ponia Alma buvo gyva, mes labai bendravome, kelis kartus buvome pas juos namuose. Dalyvaudavome kartu renginiuose, sėdėdavome šalia. Visada abi aptardavome, kurios ji suknelės norėtų, kurios – aš. Buvo labai šiltas žmogus, paprastas, labai nuoširdus“, – prisimena ponia Vanda.

Prezidento Valdo Adamkaus namai dizaineriui ir jo mamai atviri ir dabar. J. Statkevičiaus mama sako, kad ir prieš šias šventes būtinai jį aplankys bei nuveš savo firminį keksą.

Kaip užauginti laimingą vaiką?

J. Statkevičiaus socialinių tinklų sekėjai žino, kad dizaineris mamai skiria daug nuoširdaus dėmesio. Tinklalaidės „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ autorius A. Kamantauskas pasidomėjo, kaip užauginti laimingą vaiką, kuris taip rūpintųsi savo tėvais?

„Namuose turi būti gera priežiūra, sugyvenimas šeimoje, vaikas neturi matyti jokių barnių, pykčių. Vaikas mato, kaip eina gyvenimas, toks jis ir auga. Kaip obuolys nuo obels toli nekrenta, taip ir šeimoje. Jeigu mato, kad viskas tvarkingai, niekur nepalieki, jį gerbi, visur pasiimi. Vaikas taip mato, taip auga ir pats taip nori gyventi“, – sako ponia Vanda.

Ji teigia, kad Juozo nelepino. Tačiau niekada ilgam nepalikdavo vieno – vesdavosi ir pas drauges, ir į renginius. Moteriai siaubą kelia šiuolaikiniai tėvai, kurie įduoda vaikui planšetę į rankas ir nekreipia į jį dėmesio. Laimingą vaikystę patyręs dizaineris dabar atsimoka tokiu pat dėmesiu savo mamai.

„Tikrai laimingesnės mamos būti turbūt negali. Kiekvieną kartą pasiteirauja, ar turi pinigų, ar tu pavalgiusi, gal eik pailsėk, ar tu pavargai, per daug lakstai. Didžiausia laimė, kada vaikas rūpinasi tavim“, – sako ponia Vanda.

Lova yra priešas

Ponią Vanda sutiksite kiekviename sūnaus mados kolekcijų pristatyme. Ji dažnai lydį Juozą kelionėse, renginiuose bei susitikimuose. Moteris visus sužavi ne tik išpuoselėtu stiliumi, bet ir trykštančia jaunatviška energija. Kaip jai tai pavyksta ir kaip to pasiekti kitiems garbingo amžiaus žmonėms?

„Savo draugėms palinkėčiau, kad kuo daugiau judėtų, nežiūrėtų tų serialų, geriau išeitų į gamtą, į miestą. Yra gi Kaune kur pavaikščioti. Ir į Ąžuolyną, ir į parką, visur. Man tai lova yra priešas. Aš tik vakare įvertinu lovą, dienos metu tikrai ne. Žmonės labai sustingę, mažai senatvėje kur eina. Aš einu, kur mane kviečia – ar į knygos pristatymą, ar šiaip į kokį koncertą, ar į filharmoniją bilietą nusiperku. Labai mėgstu“, – pasakoja aktyvi moteris.

Visi J. Statkevičiaus sekėjai žino, jog jo mamos aistra – maisto gaminimas. Sūnus ragina ją išleisti kulinarijos knygą, tačiau ponia Vanda sako to daryti nesiruošianti. Užtenka, kad patiekalais gali pamaloninti mylimą sūnų. O jam po viešnagės pas mamą tenka daryti iškrovos dienas.

„Sako, aš prisivalgau tas tris dienas, o paskui tris dienas darau iškrovą. Paskui vos ne badauja, kad numestų svorį“, – juokiasi ponia Vanda.

Didžiausia svajonė – platesni horizontai Juozui

Nepaisant stipraus ryšio su sūnumi, didžiausia ponios Vandos svajonė – kad jis išvažiuotų iš Lietuvos.

„Juozui turbūt per maža šita šalis. Seniai galėjo išvažiuoti. Sakau, Juozai, važiuok. O jis – mama, kaip aš tave paliksiu. Seniai galėjo išvažiuoti ir seniai būtų buvęs milijonieriumi. O čia murkdosi, murkdosi. Jam per maža šita šalis, vis trūksta pinigėlių. Didžiausia mano svajonė, kad jis greičiau važiuotų į Paryžių ir įsikurtų ten. Ir jis svajoja taip. Sakė, mama, tavęs nebus – aš tikrai išvažiuosiu. Bet sakau, aš ilgai gyvensiu, ilgaamžė esu – tai tu pasensi ir neišvažiuosi“, – A. Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“ kalbėjo V. Statkevičienė.

J. Statkevičiaus aistra Paryžiui užkoduota net genuose. Dizainerio mama pasakoja, kad jos proprosenelis – prancūzas, per karą atsidūręs ir likęs Lietuvoje.

Kas žino, gal vieną dieną garsiausias Lietuvos dizaineris paklausys mamos ir apsigyvens ten, kur siekia jo šaknys. Tačiau aišku viena – tokiu atveju visi J. Statkevičiaus gerbėjai labai pasiilgtų šiltų jo ir mamos istorijų.

Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus #43 Pokalbis su Seneliu Kalėda

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2024 12 05

Labai dažnai turtingų tėvų šeimose vaikai apipilami dovanomis todėl, kad tėvai nori kompensuoti kartu su jais nepraleistą laiką, – teigia šokėjas, aktorius ir choreografas, „Auksinio scenos kryžiaus“ ir „Sidabrinės gervės“ laureatas bei 4 vaikų tėtis Petras Lisauskas, kuris jau 14 metų prieš didžiąsias žiemos šventes tampa Seneliu Kalėda.

„Didžiausias mano tikslas bet kuriame renginyje – parodyti, kad geriausia dovana, kurią galite padovanoti kitam ar pasidovanoti sau, yra laikas“, – naujoje tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje kalbėdamasis su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu Aurimu Kamantausku sakė Senelis Kalėda-P. Lisauskas. Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Aktoriaus P. Lisausko vaikai užaugo matydami, kaip į vonią įeina Kalėdų Senelis, o išeina tėtis. Tačiau iki pat vėlyvo amžiaus jie tikėjo, kad jų tėtis dirba Laplandijoje gyvenančio Kalėdų Senelio kolega ir atlieka stebuklingą jam pavestą misiją.

P. Lisauskas sako, kad per 14 „seneliavimo“ metų jam teko pamatyti ir šilto, ir šalto. O ši patirtis atvėrė svarbų supratimą – kad laiko su šeima jokiais pinigais nenupirksi.

„Pirmais metais padariau klaidą per Kūčias eidamas į programas. Tuomet supratau – neverta jokių pinigų, kad manęs šeimyna lauktų, kol grįšiu. Dabar per Kūčias nedirbu. Nesu labai tikintis, bet Kūčios yra šeimos laikas. Vienas žmogus kartą paprašė Kalėdų pirmą dieną pabūti Kalėdų Seneliu. Sako man: „sakyk sumą“, o aš jam: „penki tūkstančiai litų“.

Tais laikais tai buvo žiauriai daug. Galiausiai sutarėme dėl Kalėdų antrosios dienos, taip pat už didžiulę sumą. Žmogus atitempė milžinišką maišą dovanų. Vos pakėliau tas dovanas ir visa tai – vienam vaikui. Dovanoju, kraunu, o tam vaikui tai – visiškai dzin. Grįžau į mašiną, sėdžiu ir jaučiuosi kaip koks dovanų kurjeris, jaučiuosi purvinas. Supratau, kas yra iš tiesų vertingiau – laikas su šeima ar dovanos“, – laidoje „Kamantinėjimai“ atviravo P. Lisauskas.

Ar apsimoka būti Kalėdų Seneliu?

Šventinį sezoną Senelis Kalėda vadina tikru maratono bėgimu. Tuomet jis prašo šeimynykščių nuimti nuo jo buities rūpesčius ir turėti daugiau kantrybės, nes įtemptas laikas kainuoja daugybę jėgų.

„Mano rekordas – 11 programų per dieną. Praeitais metais buvo trys dienos iš eilės po 9 išėjimus. Yra įtampos, streso ir išėjimo į sceną baimės. Tai kainuoja daug. Vaikai duoda daug energijos, bet daug reikia ir jiems atiduoti“, – kalbėdamasis su renginių režisieriumi A. Kamantausku pasakojo profesionalus Kalėdų Senelis.

O kaip finansinė „seneliavimo“ pusė?  P. Lisauskas sako, kad ši profesija yra pelninga, tačiau kartu ir kupina kuriozų.

„Aš esu prie brangesnių senių. Per kalėdinį sezoną žiemą galiu gyventi ramiai, išlaikyti vaikus ir taip toliau. Bet pernai vien į savo kalėdomobilį supyliau kuro už 700 Eur. O kartą vieno miesto – nesakysiu, kokio – policijos komisariatas paskambino ir paprašė programos. Klausia, o gal galima pigiau? Sako, mes jums grynais sumokėsime. Policijos komisariatas!” – nustebinusį pokalbį prisimena Senelis Kalėda.

Jei ką sužavėtų toks darbas, P. Lisauskas primena, kad jam reikia atitinkamų duomenų. Ypač gerai, jei gamta davė tvirtą stotą ir vešlią barzdą. Nes, anot Senelio Kalėdos, dirbtinė barzda niekada nepadarys tokio įspūdžio, kaip tikra.

Taip pat kuriant Kalėdų Senelio įvaizdį aktorius ragina nebijoti improvizuoti ir žiūrėti šiuolaikiškai. Vietoje sunkių sintetinių kostiumų aktorius renkasi lininius marškinius su raudona liemene. Svarbiausia – jaustis patogiai, nes darbas išspaus ne vieną prakaito lašą.

Keičiasi laikai – keičiasi vaikai

Pasak Senelio Kalėdos, yra požymių, kad mažųjų publika keičiasi. Iki praeitų metų aktorius yra paprašęs tėvelių išsivesti keturis programos metu nevaldomai šėlstančius vaikus. Tačiau pernai keturi neklaužados pasitaikė vos per vieną sezoną.

„Analizavau, kodėl. Ir dar kol kas nesupratau. Galbūt todėl, kad esu nusistatęs prieš TikTok‘ą, o pas mus dabar auga TikTok‘o karta. Gali būti, kad tuos vaikus, kurie jau gyvena skaitmeninėje erdvėje, tampa sunku sudominti“, – nuogąstauja P. Lisauskas.

Jis sako, kad skaitmeniniame amžiuje augantiems vaikams ne tik sunkiau išlikti ramiems ir dėmesingiems. Trumpėja ir jų programos, skirtos pasirodyti seneliui. O kartais jose pasitaiko itin šiuolaikiškų netikėtumų.

Senelis Kalėda pasakoja, kaip vienam vaikui į kalėdinę programą atėjus be šventinės kaukės, kiti ėmė iš jo tyčiotis. Senelis nutildė bendraklasius ir paklausė, ką vaikas gali padeklamuoti. Vietoje eilėraštuko jis sulaukė žymaus humoristo Šventinio Bankucheno kūrinio „Lietuvos istorijos repas“. Prie klasioko netruko prisijungti visa klasė. Taip vaikas tapo klasės herojumi. „Tereikėjo pasakyti: „Dabar jūs šuš – aš noriu tave išgirsti“, – pasakoja P. Lisauskas.

Yra vaikų, kurie užaugo su aktoriaus įkūnytu Kalėdų Seneliu. Su viena klase šiemet jis susitiks jau dvyliktąjį – paskutinį – kartą.

„Kartą atvykstu, matau, kaip jie murkdosi sniege, o aš stoviu ir žinau, kad kažkada jie mane pamatys. Ir tik girdžiu: žiūrėkit, ten MŪSŲ senis! Kai išgirdau tą frazę, net ašaros bėgti pradėjo“, – sako Senelis Kalėda.

Senelis Kalėda, paprašytas tinklalaidės autoriaus A. Kamantausko, laidoje pasidalino ir savo kalėdiniu palinkėjimu visiems mažiems ir dideliems vaikams. Koks jis – išgirsite laidoje A. Kamantausko „Youtube“ kanale.

Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus #42 Pokalbis su Jan-Jaapu In der Mauru

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2024 12 02

Kaip prikaustyti žmonių dėmesį ir pelnyti jų simpatijas? Šis klausimas aktualus visiems, tačiau turbūt geriausiai jį išmano charizmatiški renginių ir laidų vedėjai. Lietuvoje lankęsis Nyderlandų renginių moderavimo meistriškumo agentūros „Masters in Moderation“ įkūrėjas Jan-Jaapas In der Mauras papasakojo, kaip rasti kelią į kiekvieno klausytojo, žiūrovo ar pašnekovo širdį. Nors jo patarimai skirti renginių ir laidų moderatoriams, jie gali būti pritaikomi ir organizuojant susitikimus, rengiant prezentacijas bei kasdieniame gyvenime. Juk išmokti prakalbinti ir išgirsti savo pašnekovą svarbu kiekvienam.

Savo sėkmės paslaptis renginių moderavimo guru atskleidė dalyvaudamas Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje.

Kelias į sėkmę veda per širdį

Agentūros „Masters in Moderation“ įkūrėjas Jan-Jaapas In der Mauras  veda meistriškumo mokymus moderatoriams visame pasaulyje – Niujorke, Londone, Paryžiuje, Amsterdame ir kitose pasaulio sostinėse.

Tokius mokymus jis surengė ir Vilniuje, šiemet gegužę vykusio idėjų ir tendencijų festivalio „Revolution“ metu. Kartu su moderatoriais iš Vokietijos, Lenkijos ir Nyderlandų šiuose mokymuose profesinius įgūdžius tobulino ir lietuviai, tarp jų – renginių, TV ir radijo laidų vedėjos Gabrielė Martirosian ir Živilė Kropaitė-Basiulė bei grupės „Freestarz“ narys Aleksandras Kovganko-Sania Banginis.

Tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriaus A. Kamantausko paklaustas, kaip būti geru moderatoriumi, Jan-Jaapas In der Mauras atskleidė, kad svarbiausia – ne technika ir įgūdžiai, o pozityvus mąstymas apie žmones.

„Geras moderavimas prasideda nuo meilės žmonėms. Turi mylėti kiekvieną, kuris yra kambaryje. Net jei jis nėra geras kalbėtojas, net jei kelia problemų. Turi mylėti kiekvieną ir padėti jam papasakoti geriausią savo istoriją. Moderavimas yra labai nuolanki profesija – ji niekada nėra apie tave patį. Lengviau paruošti moderatorių, kuris jau turi šias nuostatas, bet nemoka technikų nei tą, kuris moka įvairias technikas, bet neturi gero nusiteikimo. Moderavimas nėra apie nepriekaištingą prezentaciją. Tai apie tikrą ryšį su žmonėmis, apie gebėjimą suteikti jausmą, kad jie yra pamatyti, išgirsti ir mylimi“, – kalbėdamasis su režisieriumi ir renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku laidoje sakė Jan-Jaapas In der Mauras.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Tiek kasdien bendraujant su žmonėmis, tiek vedant renginius svarbiausia – sukurti pasitikėjimo atmosferą. Tačiau kaip tai padaryti, kai prieš tave sėdi tūkstantinė auditorija?

„Kad įtrauktume žmones į pokalbį, turime nuo pirmos akimirkos parodyti, kad jie taip pat yra pokalbio dalyviai. Jei jie yra drovūs ir sunkiai kalba, turime leisti jiems būti droviems ir duoti laiko apsiprasti. Jei labai drovų žmogų moderatorius pakels iš vietos prieš 5 tūkst. auditoriją ir paprašys papasakoti savo gyvenimo istoriją, tai jį tik išgąsdins. Todėl moderatorius turėtų pradėti nuo paprastų klausimų visiems susirinkusiesiems, paprašyti tiesiog pakelti rankas ar atsakyti „taip“ arba „ne“. Taip iš lėto kuriamas pasitikėjimas ir ryšys. Netrukus auditorija apsipras su mintimi, kad pokalbis yra interaktyvus ir kad kalbėti yra saugu“, – aiškina moderavimo meistras.

Jei klausi – būk pasiruošęs išgirsti atsakymą

Ilgametę patirtį renginių organizavime turintis A. Kamantauskas pripažįsta ne kartą patyręs sunkumų, kai reikėjo prisibelsti į susirinkusių žmonių širdis. Ką daryti, jei priešais mus – ne maloniai nusiteikę ir dėmesingi žmonės, o sunki auditorija? Ne vienam renginių vedėjui yra kilęs noras tokiu atveju tiesiog apsigręžti ir pabėgti. „Masters in Moderation“ įkūrėjas pataria susidūrus su ne itin draugiškai nusiteikusiu klausytoju ar pašnekovu visų pirma keisti savo požiūrį.

„Tuomet turime atlikti minčių perkeitimą. Nežiūrėti į žmones kaip į sunkią auditoriją – žiūrėti į juos kaip į susikoncentravusią ir kritišką auditoriją. Kritiškumas dažniausiai yra geras dalykas. Žmonės visuomet norės kalbėti su tavimi, jei užduosi jiems tinkamus klausimus ir parodysi esantis čia ne tam, kad juos įkalbėtum kažką padaryti ar pasakyti. Svarbu parodyti, kad tau tikrai rūpi žmogaus istorija“, – pasakoja Jan-Jaapas In der Mauras.

Jis dalinasi istorija, kaip po vienos konferencijos prie jo priėjo moderatorius ir paklausė, kodėl jam nepavyko prakalbinti publikos. Renginį stebėjęs Jan-Jaapas In der Mauras atsakė, kad paslaptis slypi sąmoningai užduodamuose klausimuose.

„Jaučiau, kad jis uždavė klausimą ne todėl, kad norėjo žinoti atsakymą, o todėl, kad tikėjosi konkretaus atsakymo. Renginio vedėjas norėjo pasinaudoti žmonių atsakymais kaip įžanga į tolesnį pokalbį. Žmonės tai jaučia. Klausk tik tada, kai tikrai nori žinoti atsakymą. Jei klausi „kaip tu laikaisi“ tik tam, kad galėtum papasakoti, kaip puikiai laikaisi pats, tai nėra nuoširdu. Nenuoširdumą visi greitai pajunta“, – sako „Kamantinėjimų“ pašnekovas.

Jan-Jaapas In der Mauras pasakoja pats labai retai pradedantis konferenciją nuo prezentacijos arba nuo savęs pristatymo. „Dažniausiai lipu ant scenos, pasisveikinu ir užduodu žmonėms klausimą. Tuomet jie iš karto supranta, kad aš čia esu dėl jų, o ne dėl savęs“.

Turime pasijusti „viena gentimi“

Moderavimo meistras pabrėžia, kad žmonės nori ne tik klausytis, bet ir būti išgirsti. Todėl geras renginių vedėjas turi skatinti interaktyvumą.

„Žmonės pasikeitė iš informacijos ar įkvepiančio turinio vartotojų į bendrakūrėjus. Todėl turime ne tik suplanuoti, ką pasakysime, bet ir padaryti vietos žmonių atsakui į tai. Jei žmonės nėra patenkinti tuo, kur link suka pokalbis, turėtume į tai reaguoti ir keisti kryptį. Būtent to nori žmonės – būti įtraukti į pokalbį“, – aiškina renginių vedėjų guru.

Pasak jo, mūsų laikų problema – jog tapome pernelyg individualūs. Tai sukuria papildomą stresą. Todėl geras moderatorius turi padėti žmonėms pajusti bendrystę.

„Turime padėti žmonėms pasijusti viena gentimi. Visi į renginį ateina kaip individualios asmenybės, o moderatoriaus darbas – padėti visiems pajusti „ei, šiuo metu mes visi esame viena grupė, mes mylime vieni kitus ir padarysime tai kartu“. Tai daro geras moderatorius – jis kuria jausmą, kad priklausome grupei“, – sako Vilniuje lankęsis „Masters in Moderation“ įkūrėjas.

Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus #41 Pokalbis su Dovile Končak

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2024 11 08

Lietuvoje vis dažniau įsiplieskia diskusijos apie keturių dienų darbo savaitę. Vieni šią idėją entuziastingai palaiko, kiti atvirai abejoja jos nauda ir efektyvumu. Apie tai, kokios dvejonės slypi už sprendimo įteisinti trumpesnę darbo savaitę, naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje įžvalgomis dalinasi tarptautinės tyrimų bendrovės „RAIT Group“ vadovė Dovilė Končak.

„Darboholizmo, apsimetėlio sindromo (angl. „impostor syndrome“) ir kitų baisių dalykų eroje aš netikiu į keturių dienų darbo savaitę. Tikiu į labai pigų savęs, kaip darbdavio, pardavinėjimą. Žinau, kad dabar gali būti klausančių ir sakančių, kad esu neteisi – labai gerai, aš ir noriu tokia būti“, – kalbėdamasi su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu Aurimu Kamantausku sako įmonės „RAIT Group“ vykdomoji direktorė D. Končak.

Kaip D. Končak vadovaujamos įmonės „RAIT Group“ atliktas tyrimas išgelbėjo Danijos karališkosios šeimos reputaciją, kiek procentų derybų sėkmės gali nulemti įvaizdis ir kodėl į rinkos tyrimus įmonės investuoja milijonus eurų – apie visa tai išgirsti ir pamatyti galite čia:

Patrauklus masalas darbuotojams

Pasak D. Končak, naujausi darbuotojų pasitenkinimo ir darbdavio įvaizdžio tyrimai rodo aiškią tendenciją – anksčiau darbuotojų produktyvumą bei įsitraukimą skatinusių priemonių efektyvumas pamažu senka.

„Gyvename tokioje visuomenėje, kurioje nebepakanka laiku mokėti algą ar pasigirti, kad nemoki jos vokelyje. Dar naiviau tikėti, kad pirmadieniais ant stalo pateikti apelsinai žmogui bus motyvacija ateiti dirbti į biurą. Darbuotojui reikia pasiūlyti šį tą daugiau“, – įsitikinusi D. Končak.

Nors keturių dienų darbo savaitė išties gali skambėti kaip itin patrauklus būdas, padėsiantis darbuotojams užtikrinti darbo ir asmeninio gyvenimo balansą, tačiau stebėdama vadovų komunikaciją socialiniuose tinkluose, D. Končak tikina pastebėjusi, jog daliai įmonių išlaikyti tokį darbo modelį ilgalaikėje perspektyvoje nepavyksta.

„Labai dažnai iš darbdavio ir vadovo pusės matau pasigiriamuosius įrašus socialiniuose tinkluose, kad viena ar kita įmonė jau turi keturių dienų darbo savaitę. Viename įraše mačiau tokį komentarą, kad „penktadienį mes vis tiek pasitikriname elektroninį paštą ir esame pasiekiami“.

Aš nenoriu pastatyti savo kolegos į situaciją, kurioje jis neva turi laisvadienį, tačiau jam nuolat skamba telefonas. Net jeigu jis į tuos skambučius neatsakytų, tikėtina, kad vis tiek jaustų įtampą, stresą ir nerimą – emocijas, kurios jį lydėtų per savaitgalį“, – įžvalgomis dalinasi naujos A. Kamantausko laidos „Kamantinėjimai“ pašnekovė.

Lietuvoje dar nebuvo atlikta išsamių tyrimų, kurių duomenys iš esmės pagrįstų trumpos darbo savaitės naudą darbuotojams ar jos efektyvumą verslui. Būtent dėl šios priežasties savo vadovaujamoje įmonėje D. Končak kol kas vengia praktikuoti keturių dienų darbo savaitės modelį.

„Sutinku, aš irgi labai puikiai pailsiu, kai per šventes išpuola ilgieji savaitgaliai ir mes gauname tris dienas pailsėti. Bet aš dar nesugalvoju, kaip būtent šį darbo modelį reikėtų pritaikyti mūsų organizacijoje, kai įmonės klientai dirba kartais net ne penkias, o šešias dienas per savaitę. Labai nuoširdžiai noriu, jog kas nors atliktų objektyvų tyrimą apie keturių dienų darbo savaitę ir išsiaiškintų, ar ji tikrai yra tokia efektyvi“, – sako vadovė.

Bažnyčia skambina varpais: problemos neaplenkia ir dvasininkų

Kartais, atlikdamos rinkos tyrimus, organizacijos siekia išsiaiškinti savo, kaip darbdavio ar institucijos, įvaizdį visuomenėje. Ne išimtis yra ir Bažnyčia.

Kalbėdama laidos „Kamantinėjimai“ eteryje, D. Končak dalinosi mintimis apie „dvasines paslaugas“ parduodantį tikėjimo verslą. Jos teigimu, šiuolaikinės krikščionių-katalikų bažnyčios neabejotinai susidūrė su įvaizdžio problema, kuri trukdo dvasininkams pasiekti potencialią jauną tikinčiųjų auditoriją.

„Problema yra ta, kad auditorija, apie kurią esame linkę galvoti, sensta ir miršta. Ar mes turime ją kaip užpildyti, ar galime pakankamai greitai ir efektyviai pritraukti jaunesnę auditoriją? Iš kitų tyrimų žinau, kad krikščionių-katalikų bažnyčios save jau pristato kaip nemokamus psichoterapeutus, pas kurios galima ateiti, pasikalbėti ir visiškai nemokamai, tik už auką, atrasti ramybę. Ką mes dar matome – Vilniaus arkikatedroje jau galima paaukoti nuskenuojant savo banko kortelę. Jie prisitaiko prie auditorijos poreikių“, – pasakoja D. Končak.

Jos nuomone, Bažnyčios įvaizdis silpsta dėl daugybės skirtingų priežasčių, tarp jų – finansiniai skandalai ir bažnytinėms vertybėms prieštaraujantis dvasininkų elgesys. Tačiau suteptą įvaizdį, D. Končak teigimu, tikrai įmanoma išvalyti.

„Ar aš labai ramiai žiūriu į tai, kad dalis kunigų kalba apie dvasingumą, atjautą ir dalinimąsi, o patys važinėja prabangiais automobiliais? Aišku, kad kyla kvestionuojamų dalykų, bet ar kitose gyvenimo srityse to nebūna?

Labai drąsiai sakau, kad esu tikintis žmogus ir kad miestelis, iš kurio esu kilusi, turi nuostabią bažnyčią, į kurią aš niekada neisiu, kol joje dirbs tas kunigas. Kodėl? Nes ten yra mažiausiai tikėjimo. Jeigu jie išgirstų, ko man, kaip klientui, reikia, tikriausiai ten būčiau kas antrą savaitgalį – aplankyčiau tėvus ir užeičiau į bažnyčią. Ar tyrimas galėtų padėti? Žinoma“, – šypsosi „RAIT Group“ vadovė.

Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus #40 Pokalbis su Juozu Statkevičiumi

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2024 11 08

„Tikrai niekada neverkiu, kad man duotų kažkokią premiją – aš pats sau premija“, – juokiasi neseniai savo kolekciją Paryžiuje pristatęs Lietuvos mados maestro Juozas Statkevičius. Išskirtiniame interviu naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje mados dizaineris dalinasi įspūdžiais apie įvykusį šou bei savo ateities planais.  

Paryžiaus mados savaitės metu J. Statkevičiaus kolekcija buvo demonstruojama istorinėje cirko „Cirque d’Hiver Bouglione“ salėje.  

„Aš galiu tikrai užriesti nosį į palubes: salė tikrai istorinė, Napoleono laikų gražiausia salė, kurioje rodė ir Kenzo, ir Mugler, ir Jean Paul Gautlier. Žodžiu, kas tik nebuvo toje salėje“, – kalbėdamas su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu Aurimu Kamantausku sakė dizaineris.  

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Sugrįžimas nustebino prancūzus 

Ant Paryžiaus mados podiumo J. Statkevičius grįžo po 24 metų. Kaip jis pats sako, sugrįžimas sukėlė daug emocijų ir jo komandai, ir žiūrovams.   

„Buvo visi šou ingredientai: buvo muzika, buvo choreografija, buvo finalas, kuris visus privertė apsiverkti, šiurpti ir taip toliau. Aš pats šiurpau ir kračiausi. Labai pavyko! Mes finalą septynis kartus repetavome ir niekada neišėjo lygiai padaryti, o paskutinis finalas gavosi. Mes cypėme ir rėkėme visi, ir visiems šiurpuliai!“, – su tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi A. Kamantausku įspūdžiais dalijasi mados kūrėjas.  

Patys prancūzai liko nustebinti lietuvių pasiruošimo šiam renginiui.  

„Jie nesitikėjo, kad bus tokia kolekcija. Kai aš pasakiau, kad kviestinių žmonių bus 800, tai manęs perklausė – 800 ar 80? Nes jiems buvo nesuprantama, ar gali taip būti. Jie nesitikėjo tokio mastelio, tokio makiažo, jie nesitikėjo tokių manekenių“, – sako žymiausias Lietuvos dizaineris, teatro kostiumų dailininkas J. Statkevičius. 

„Norėjosi normalių drabužių arti kūno“ 

Paryžiuje pristatyta J. Statkevičiaus 2025-ųjų metų pavasario-vasaros kolekcija įkvėpta Lietuvos kultūros ir šiaurietiškų akcentų. Joje nerasime dabar mados pasaulį užvaldžiusių oversized rūbų tendencijų. Kodėl? Mados guru sako norėjęs viską daryti savaip.  

„Aš norėjau padaryti viską priešingai, negu daro Paryžius. Visąlaik mes gi stebim Paryžių, Londoną, Milaną. Visos tos madų savaitės ir visos tos didelės oversized formos – tas realiai nėra labai patogu ir yra labai sudėtinga. Kai tu jau superžvaigždė, turi savo lėktuvą, gali dėliotis tuos visus švarkus su masyviais pečiais, didžiausius paltus ir nepatogius batus. Įsidedi į lagaminą du batus ir viskas, tavo lagaminas pilnas. Turi turėti savo lėktuvą, žodžiu. Bet man viskas fiktyvu, viskas okay, atsirado toks laikas ir praėjo“, – sako J. Statkevičius.  

Šį kartą dizaineris skyrė daug dėmesio rūbų funkcionalumui – kad juos būtų ne tik gražu, bet ir patogu vilkėti.  

„Man taip norėjosi normalių drabužių arti kūno. Žiūrėkite, kai tu važiuoji kažkur į svečius, balių, gimtadienį ar jubiliejų, tu imi vieną gerą daiktą – mažutį, paguldei į lagaminą, ištraukei, nesiglamžo, apsivilkai ir visi „aaa puiku“! Tai aš tą ir padariau – vieną suknelę su įvairiausiais „padažais“. Viskas, labai paprasta idėja“, – „Kamantinėjimų“ laidoje pasakoja dizaineris.  

Nuo podiumo – duoklė tvarumui 

Ilgai išliekanti vertė, paprastumas, tvarumas – tokia tendencija atsispinti kolekcijos pristatyme ir net paties dizainerio aprangoje. Prabangią sceną J. Statkevičiaus komanda papuošė mandala iš kolekcijai naudotų audinių atraižų ir ne tik. O ir pats mados kūrėjas žengė ant podiumo vilkėdamas dvi dešimtis metų skaičiuojantį švarką.  

„Aš specialiai apsirengiau švarką, kurį pirkau turbūt prieš kokius 25 metus. Visi – kas čia? Sakau, čia iš Paryžiaus, seniais laikais. Aš seniai jau drabužių nebeperku – tik norėjau grįžti į tą pačią figūrą ir tą pačią formą, kad viskas kabotų ir būtų taip, kaip turi būti“, – sako dizaineris pridurdamas, kad džiaugiasi prieš Paryžiaus mados šou įgautomis lieknomis kūno formomis.   

Linksmybės ir kartėlis  

Į visus svarbius renginius J. Statkevičių lydi ir jo ištikimiausia gerbėja – mama Vanda Statkevičienė. Dizaineris sako, kad Paryžiuje ji nardė kaip sava ir sužibėjo per renginio užbaigimo vakarėlį.  

Baliavojo 300 žmonių taip, kad žemelė apsivertė. Ir mama buvo, ir mama baliavojo, ir mama buvo kompanijos siela ir kiekvieną vakarą gėrėme šampaną. Ir nesvarbu, kiek metų –  atrodė puikiausiai ir buvo laimingiausia. Visi galvojo, kas čia per madam ir kas čia per artistė“, – juokiasi puikius santykius su mama puoselėjantis dizaineris.  

Visa su J. Statkevičiumi Paryžiuje dirbusi komanda sudarė apie 100 žmonių. Kaip sako J. Statkevičius, tai „visi geriausi, patys kiečiausi Lietuvos žmonės“. Dizaineris džiaugiasi nuoširdžiu profesionalų darbu ir širdingai dėkoja tautiečiams, kurie parėmė šią misiją finansiškai. Tiesa, dabartinės valdžios atstovų dėmesio, kaip visada, Lietuvos vardą garsinantis dizaineris pasigedo. 

„Mūsų komanda buvo dvigubai didesnė negu olimpinė, bet niekas mūsų neglostė, niekas neplojo, nesodino ir Prezidentūroje nevaišino. Niekas neatėjo nei palinkėti sėkmės, nei pasakyti ačiū – nieko. Bet ir tai – aš žinau, ką aš galiu. Mane juokas ima iš tos situacijos. Kaip mes vis dėlto savo tų žmonių nemylime…“, – neslepia nusivylimo dizaineris.  

Lietuvių laukia dar įspūdingesnis šou 

Madai neabejingus tautiečius J. Statkevičius žada šiais metais dar nustebinti. Po triumfo Paryžiuje, Lietuvoje dizaineris ketina surengti dar įspūdingesnį šou.  

„O Vilniuje – laikykitės, mielieji. Nes aš dar paruošęs siurprizų. Lietuvoje bus dar įdomiau, dar stipriau. Paryžiuje buvo 48 modeliai, o čia bus išvis apie 80. Viską taip padarysim!“, – žada dizaineris.  

Jis dalinasi planais kažkada dar sudrebinti ir Paryžiaus podiumus. „Mada yra tarptautinė kalba, kurią visi supranta. Lietuvoj vienaip supranta, Paryžiuje kitaip supranta, bet per ją galima išeiti, kad pamatytų Lietuvą“, – kalbėdamasis su tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi A. Kamantausku sakė J. Statkevičius.  

Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus #39 Pokalbis su Stefanu Nilssonu

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2024 10 03

2024-ųjų pavasarį skandalingai išgarsėjusi „Go Vilnius“ rinkodaros kampanija „Expectations vs. Reality“ (liet. „Lūkesčiai prieš realybę“) ir vėl atsidūrė dėmesio centre. Naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje apie garsiąją Vilniaus reklamą prabilo sostinėje viešėjęs Švedijos žurnalistas ir tendencijų ekspertas Stefanas Nilssonas.

„Pamatęs reklamą prisiminiau posakį apie Švedijos gyventojus. Sakoma, kad visi čia laksto nuogi, pasileidę, turi polinkį savižudybėms ir pernelyg daug geria. Lyg ir suprantu, ką reklamos kūrėjai norėjo padaryti, tai yra, pažaisti su žmonių išankstiniais nusistatymais. Tačiau tokį formatą pateikti juokingai įmanoma tik tada, kai apie tai yra kalbama greitai.

Tuo tarpu Vilniaus reklamoje šiai istorijai buvo skirta beveik pusantros minutės, o kita truko vos 30 sekundžių – tai buvo labai keistas sprendimas. Dabar suprantu, kodėl Lietuvoje ši reklama sukėlė skandalą“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėdamas su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu Aurimu Kamantausku pripažįsta švedų žurnalistas S. Nilssonas.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galima čia:

Tiesa, nors Lietuvos sostinę reklamuojantis vaizdo įrašas tendencijų ekspertą S. Nilssoną lengvai šokiravo, ieškodamas pozityvių aspektų jis pripažino, kad tam tikra prasme ši reklama gerai atspindi Vilniaus miestą. Pasak Vilniaus idėjų ir tendencijų festivalyje „Revolution“ pranešimą pristačiusio eksperto, tai susiję su netikėtumo efektu, kuris ištinka atvykus į Vilnių pirmą kartą.

„Mano įspūdį apie šią reklamą puikiai apibūdina žodis „netikėtas“. Jis taip pat atspindi ir Vilnių,  kuris man asmeniškai irgi buvo labai netikėtas, tačiau malonus gyvenimo atradimas. Prisimenu, kaip prieš 10-15 metų pirmąkart čia atvykau darbo reikalais – buvau nustebęs, kiek daug žmonių puikiai kalba angliškai, yra draugiški ir be galo paslaugūs“, – komplimentų lietuviams negaili švedų tendencijų ekspertas S. Nilsson.

Vilniaus privalumai švedų eksperto akimis: turite daug dalykų, kuriuos galite komunikuoti

S. Nilssonas kasmet keliauja po skirtingas pasaulio valstybes ir jose „medžioja“ tendencijas. Tyrinėdamas kultūrinius šalių gyvenimus, jis pirmasis sužino apie naujas masiškai plintančias tendencijas, kurios metų eigoje paplinta po visą Vakarų pasaulį.

„Šiuo metu gyvename pasaulyje, kuriame viskas yra niūru, sunku ir pilka. Švedijoje mes bijome Putino, o jūs Lietuvoje gyvenate dar arčiau jo nei mes. Be to, reikia nepamiršti recesijos bei klimato kaitos – visa tai skatina žmones ieškoti dalykų, kurie teiktų džiaugsmą ir laimę. Akys automatiškai krypsta ten, kur pastebimas besišypsantis veidas“, – apie kelerius metus pasaulyje vyraujančią „laimės“ tendenciją laidoje „Kamantinėjimai“ pasakoja S. Nilssonas.

Švelnūs atspalviai ir teigiamų emocijų poreikis dominuoja ne tik reklamos, bet ir dizaino, renginių bei mados industrijose. Vis dėlto turizmo pramonė šiai tendencijai, rodos, išsiugdė stiprų imunitetą.

„Ji yra labai konservatyvi. Manau, kad ji lėtai pastebi tendencijas“, – įžvalgomis apie turizmo pramonę dalinasi švedų žurnalistas S. Nilssonas.

Tendencijų ekspertas priduria, kad šiuo metu žmones ypač vilioja pigaus turizmo galimybės, o Vilnius tokioms atostogoms yra idealiai tinkama vieta.

„Kaip tik rašiau draugui žinutę, kad Vilnius yra labai draugiškas miestas turizmui. Čia galima pavalgyti ne tik skaniai, bet ir už prieinamą kainą. Iš tiesų pats Vilnius yra labai autentiškas miestas ir tai yra jei ne amžina, tai bent jau ilgalaikė tendencija.

Vilniaus gyventojai turi daug savitos kultūros ir tradicijų, pavyzdžiui, puošti kepyklėlių, kavinių ir restoranų eksterjerą. Niekur kitur pasaulyje aplink kavines nemačiau tokios pintinių, gėlių ir instaliacijų gausos. Iš esmės restoranas yra perkeliamas į fasadą, o tai yra nauja, patrauklu ir neabejotinai kausto praeivių žvilgsnius“, – lietuvių kūrybiniais sprendimais žavisi S. Nilssonas.

Kita Vilniaus miesto svečių laukianti staigmena, apie kurią derėtų komunikuoti, pasak S. Nilssono, yra pėstiesiems draugiška infrastruktūra. Lėto turizmo mėgėjai čia gali grožėtis sostinės architektūra ir neskubėdami nardyti siauriausiomis Senamiesčio gatvelėmis.

„Įspūdingo grožio pastatai, švarios gatvės, gražūs ir draugiški žmonės – būtent apie tai man yra Vilnius“, – šypsosi svečias.

 

Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus #38 Pokalbis su Siri Østvold ir Josh Stinton

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2024 09 02

Ar išdrįstumėte nerti į ledinį Arkties vandenyną be deguonies? O išbandyti savo jėgas Švedijos kalnų slidinėjimo varžybose, nors niekada anksčiau neslidinėjote? Tai – iššūkiai, kuriuos drąsiai priėmė naujausios Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ svečiai, turinio kūrėja Siri Østvold ir dizaineris, TEDx pranešėjas Joshas Stintonas. Ekstremalių pojūčių entuziastai pasakoja apie gyvenimą už komforto zonos ribų ir priežastis, kodėl jų žodynuose nebeliko sąvokos „baimė“.

„Man patinka žmonėms užduoti vieną klausimą: jeigu tavo gyvenimo istorija būtų knyga, ar norėtum ją perskaityti? Jeigu atsakymas yra neigiamas, viskas gerai – tavo rankoje yra rašiklis, kuriuo kasdien gali perrašyti istoriją, sukurti naują knygos skyrių. Tai nereiškia, kad privalai įkopti į Everesto kalną ar nerti į vandenyno gelmes. Tai – tavo gyvenimo knyga. Kas tave sudomintų ją perskaityti?“, – retorinį klausimą tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėdamas su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu Aurimu Kamantausku žiūrovams užduoda amerikietis J. Stintonas.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galima čia:

 

J. Stintono gyvenimo knyga primena nuotykių romaną. Vienas ryškiausių epizodų – tai dalyvavimas kasmetinėse Švedijos slidinėjimo varžybose „Vasaloppet“. Čia jis pirmąkart atsistojo ant slidžių ir įveikė ilgiausią pasaulyje kalnų slidinėjimo trasą. Be to, J. Stintonas atstovavo Australijai didžiausiose pasaulyje vienračio kalnų lenktynėse ir vis dar stebisi, išdrįsęs tai padaryti.

„Gyvenime nebūčiau pagalvojęs, kad išmoksiu važiuoti vienračiu ar dalyvausiu didžiausiose pasaulyje vienračio kalnų lenktynėse. Kaskart, kai tą ištariu garsiai, mane ima juokas, bet dėl to gyvenimas ir yra nuostabus – kasdien turime galimybę sukurti naują istoriją“, – šypsosi J. Stintonas.

Drąsos žaisti gyvenimą J. Stintoną įkvepia laikas. Jo teigimu, gyvenimas Žemėje yra pernelyg trumpas, kad būtų švaistomas baimei ar abejonėms, todėl ilgainiui naudinga išmokti slopinti savo vidinį kritiką – balsą, kuris geba atkalbėti nuo ryškiausių gyvenimo patirčių.

„Turite suprasti, kad laikas yra labai ribotas. Gyvenimas nėra generalinė repeticija, gyvenimas – tai pagrindinis šou. Kaip tu kasdien atrodai, ar esi geras žmogus, ar laikaisi savo tiesos – visa tai yra labai svarbu. Norėčiau, kad man išėjus aplinkiniai prisimintų mane kaip žmogų, kuris iš tikrųjų gyveno“, – laidoje „Kamantinėjimai“ sako J. Stintonas.

Pradėti gyvenimą niekada nevėlu – net jei tau penkiasdešimt

Bebaimį požiūrį į gyvenimą puoselėja ir norvegų aplinkosaugos aktyvistė, laisvojo nardymo atstovė S. Østvold. Laisvasis nardymas (angl. „freediving“) – tai ekstremali sporto šaka, kurios metu be deguonies po vandeniu siekiama nuplaukti kuo ilgesnį arba gilesnį atstumą.

„Laisvasis nardymas labai skiriasi nuo daugumos kitų ekstremalių sporto šakų: jame nėra adrenalino. Prieš neriant svarbu sulėtinti savo širdies ritmą ir susitelkti į save – tai labai unikali ir ypatinga patirtis, primenanti meditaciją“, – teigia S. Østvold, šiemet iškovojusi savo pirmąjį aukso medalį Šiaurės šalių ir Norvegijos dinaminio plaukimo be plaukmenų čempionate.

Vos penkerius metus laisvąjį nardymą praktikuojanti sportininkė pripažįsta, kad didžiausias laimėjimas jai – ne aukso medalis, o galimybė nardyti atviruose vandenyse bei iš arčiau pažinti vandenyno pasaulį. Būtent savo malonumui nardydama Arkties vandenyne ji patyrė vieną įsimintiniausių gyvenimo įvykių – akistatą su laukine orka.

„Maža valtele kartu su kitais narais ir fotografu plaukėme nardyti į Šiaurės Norvegiją, Arkties vandenyną, kuriame pamatėme orkų būrius. Buvau šiam momentui pasiruošusi, todėl pirmoji nėriau į vandenį. Akimirką buvau tik aš ir įspūdingo grožio orka. Jausmas – nepakartojamas, sunku jį apibūdinti. Jeigu įprastai žmogus suvokia save kaip pasaulio centrą, tai ši patirtis leidžia suprasti, kad esi tik labai menka visatos dalelė“, – prisiminimais dalinasi S. Østvold.

Kita vertinga pamoka, kurią nardydama išmoko S. Østvold, yra sąmoningas kvėpavimas. Ilgainiui jis tapo geresnės fizinės ir psichologinės sveikatos, aukštesnių karjeros rezultatų priežastimi.

„Kvėpuodami mes galime reguliuoti chemines medžiagas, kurias išskiria mūsų smegenys. Pavyzdžiui, jeigu patiriate stresą, jums reikia suaktyvinti parasimpatinę nervų sistemą, kurią labai greitai „įjungia“ kvėpavimas – iškvėpimas turi būti dvigubai ilgesnis už įkvėpimą. Sutelkite dėmesį į iškvėpimą ir pakartokite šį pratimą bent keletą kartų – greitai pajausite, kaip jūsų kūnas atsipalaiduoja“,  – laidoje „Kamantinėjimai“ pataria sportininkė.

Norėdami pasitikrinti, ar šiuo metu taisyklingai kvėpuojate, atkreipkite dėmesį į savo pilvą ir krūtinę. Kuri kūno dalis pakyla, kai įkvepiate? Pasak S. Østvold, atsipalaidavęs žmogus turėtų kvėpuoti „pilvu“, nes pakilusi krūtinės sritis signalizuoja įtampą.

„Žinoma, fizine prasme šis sportas yra sunkus, bet jame ypač svarbi sportininko psichologinė branda. Galima sakyti, vyresnieji netgi turi savotišką pranašumą. Tad pradėti niekada nevėlu, net jei tau 50 ar 60 metų“, – šypsosi S. Østvold.