Seimui svarstant, ar mažinti LRT biudžetą, LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė ragina nepamiršti nacionalinio transliuotojo vaidmens krizių metu. Anot jos, grėsmės akivaizdoje būtent nacionalinis transliuotojas tampa svarbia fronto linija. „LRT yra irgi gynybos dalis. Atėjus dienai X, mes net pagal įstatymus negalėsime sustoti transliavę. Tam reikia ruoštis ir tie pasirengimai kainuoja“, – pabrėžia LRT vadovė, kalbėdama režisieriaus, renginių organizatoriaus Aurimo Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“.

Laidoje kalbėta ne tik apie neseniai pristatytą LRT auditą ir biudžeto klausimus, bet ir apie visuomeninio transliuotojo vaidmenį geopolitinių grėsmių akivaizdoje, dirbtinio intelekto įtaką žiniasklaidai, žiūrovų įpročių pokyčius. „Kamantinėjimuose“ M. Garbačiauskaitė-Budrienė taip pat atskleidžia savo laisvalaikio pomėgius ir kuo ypatinga buvo jos vaikystė, augant menininkų šeimoje.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

„Atiduokite kultūrai, ką paimsite iš LRT“

Pasak generalinės direktorės, rengdamasis dienai X nacionalinis transliuotojas jau yra nemažai investavęs į slėptuves, generatorius, planus, pratybas ir kitus saugumo elementus. Jei nelauktoji diena ateitų, nuo šių pasiruošimų tiesiogiai priklausytų visuomenės saugumas ir galimybė laiku išgirsti svarbią informaciją per radiją ar televiziją.

„Sykiu suprantame, kad dalies mūsų biudžeto augimo galime atsisakyti, nes jis turi būti skirtas kitoms reikmėms. Turime solidarizuotis. Deja, tas klausimas kai kurių politikų kreipiamas visiškai ne į tą pusę, mėginama mus priešinti su kultūros bendruomene, kad kultūrai nėra biudžeto, o LRT auga. Puiku. Tuomet tą, ką paimsite iš LRT, atiduokite kultūrai“, – kalbėdama su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku tvirtina LRT vadovė.

Auditas – tik pradžia

Politikų iniciatyva Valstybės kontrolė šiemet vertino, kaip efektyviai ir skaidriai naudojamos visuomeninio transliuotojo lėšos. Audito metu nustatyta, kad LRT veikia laikydamasi įstatymų, o trūkumai daugiausia susiję su atskiromis viešųjų pirkimų ir vidaus procesų sritimis. LRT generalinė direktorė pabrėžė, kad tokie auditai – labai retas ir brangiai kainuojantis atvejis.

„Tai yra labai retas atvejis, kai Seimas paveda Valstybės kontrolei atlikti konkrečios įstaigos auditą. Paprastai Valstybės kontrolė yra laisva pasirinkti, ką jie audituoja. Gavome tą auditą ir maždaug per penkis mėnesius nuo gegužės buvome labai apkrauti. Mus auditavo 12 auditorių, gavome apie 1300 klausimų, ir jie ėjo iki pat paskutinės dienos. Nemaniau, kad Valstybės kontrolė ims taip plačiai. Daugybę informacijos reikėjo surinkti, 90 žmonių iš LRT dirbo ir sugaišo nemažai laiko“, –  sako LRT vadovė.

Auditą M. Garbačiauskaitė-Budrienė drąsiai vadina politizuotu. „Vien tai, kad Seime plenariniame posėdyje vyko audito pristatymas, irgi nėra labai dažnas atvejis. Tai, kad pirmu numeriu gaunu klausimą, ar planuoju atsistatydinti po to audito – tai irgi parodo“, – sako LRT generalinė direktorė pridurdama, kad audito išvadomis dalis politikų manipuliuoja, tiesiog meluoja ir bando „pritempti“ prie sau patogios tiesos.

Nacionalinio transliuotojo vadovė teigia mananti, kad auditas – dar ne pabaiga.

„Tik atrodo, kad auditas atliktas ir tai jau pabaiga, bet iš tiesų čia –dar tik startas. Todėl, kad dabar politikai, kurie nemėgsta LRT, išspaus viską iš šito klausimo. Kviesis mus į komitetus, siundys ant mūsų kitas institucijas. Žodžiu, apsunkins mums gyvenimą. Tą mes suprantame ir esame pasiruošę“, – tikina M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Paklausta, ko priešiškai nusiteikę politikai siekia tokiais veiksmais, LRT direktorė sako, jog pagrindinis tikslas veikiausiai yra atstatydinti vadovybę, sumažinti pasitikėjimą LRT ir apriboti biudžetą.

Tikslas – būti arčiau žiūrovo

Tačiau net ir be šių „povandeninių srovių“ nacionalinis transliuotojas, kaip ir kitos žiniasklaidos priemonės, susiduria su iššūkiais. LRT vadovė pripažįsta, kad viso pasaulio žiniasklaida praranda dalį įtakos. „Vartotojų įpročiai pasikeitė, ir žiniasklaidai dabar yra ne patys lengviausi laikai. Tai yra industrija, kuri per pastaruosius 10-15 metų patyrė labai dideles transformacijas. Interneto, socialinių tinklų ir dirbtinio intelekto atsiradimas esmingai keičia žiniasklaidos veiklą“, – sako LRT generalinė direktorė.

Ji pasakoja, kad neseniai atliktas Europos transliuotojų sąjungos tyrimas atskleidė, kad įvairių dirbtinio intelekto įrankių pateikiamose visuomeninių transliuotojų naujienose gausų neatitikimų ir netikslumų. Anot M. Garbačiauskaitės-Budrienės, tokios ir panašios tendencijos – didelė grėsmė, nes galbūt tuoj gyvensime paralelinėje visatoje.

Vienas iš LRT strateginių tikslų šiuo metu – pasiekti jaunąją auditoriją. M. Garbačiauskaitė-Budrienė sako, kad jaunimas vis rečiau žiūri televiziją, o informaciją gauna iš socialinių tinklų ir YouTube kanalo.

„Mes stengiamės būti ten, kur jie ir kalbėti jų kalba. Įtraukiame jaunus žmones ir su jais pasitikriname, kaip jiems atrodo viena ar kita tema, laidų vedėjai ar animacija“, – pasakoja LRT vadovė.

Kitas būdas, kaip nacionalinis transliuotojas bando priartėti prie žiūrovų – specialus formatas, skirtas auditorijos įtraukimui. Tai LRT ambasadorių projektas, kuris nuo šių metų vadinsis LRT Klubu. Generalinė direktorė tvirtina, kad ši iniciatyva, subūrusi apie 300 aktyvių LRT vartotojų, labai pasiteisino, o šiuo metu ruošiamasi rinkti naujus entuziastus.

„Labai džiaugiamės, kad žmonės norėjo įsitraukti į LRT tobulinimą, teikė pasiūlymus, davė patarimus, vertino mūsų laidas, naują sezoną. Pakeitimų buvo padaryta, pradedant laidos „Auksinis protas“ anonsu, baigiant klaidų pataisymais“, – sako M. Garbačiauskaitė-Budrienė pridurdama, kad dabar pirmoje LRT prioritetų pozicijoje – žiūrovų, klausytojų, skaitytojų poreikiai.

Darbo kabinete – tėčio tapyti paveikslai

Nors M. Garbačiauskaitės-Budrienės kasdienybė kupina skaičių, planų ir atsakomybės, darbo aplinkoje netrūksta ir šilumos – jos kabinetą puošia tėčio, tapytojo Ričardo Garbačiausko, darbai. Dideli abstrakcijų paveikslai ne tik puikiai atrodo, bet ir primena vaikystę Šiauliuose, menininkų kvartale, vadinamajame „Šabakštyne“, kur  ji augo apsupta paveikslų, skulptūrų ir kitų neįprastų daiktų.

„Net sovietmečiu, kai viskas visur buvo vienoda, mes turėjome ypatingų baldų, kuriuos mano tėvas padarydavo pats. Pavyzdžiui, vonioje turėjome veidrodį per visą sieną, kas tiems laikams buvo labai neįprasta“, – prisimena M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Galbūt dėl to LRT vadovei išprūsta, kad viena mėgstamiausių jos laidų yra „Daiktų istorijos“. „Jei laidų tinklelis būtų dėliojamas tik pagal mane, tai ten būtų daugiausiai LRT Plius turinio, būtų „Daiktų istorijos“, kitos lietuvių kūrėjų laidos, daug naujienų, analitikos ir dokumentikos“, – šypsosi LRT vadovė, ilgą laiką ir pati dirbusi naujienų žurnalistės, redaktorės darbą. Kartu ji suskumba paaiškinti, kad tinklelis tikrai nėra dėliojamas pagal jos skonį, strategines kryptis nubrėžia LRT taryba, stengiamasi patenkinti įvairių auditorijų poreikius.

Paklausta, kas jai padeda atsipalaiduoti po darbo rūpesčių, M. Garbačiauskaitė-Budrienė mini tenisą, slidinėjimą, taip pat ji gilina prancūzų kalbos žinias. Žinoma, menas, parodos, koncertai, spektakliai – didelė laisvalaikio dalis. „Tikrai Lietuvoje turime daug įdomių meno renginių, parodų. Susižymiu viską iš anksto, ką norėčiau aplankyti, bet ne visada net ir savaitgalio pakanka, kad viską suspėčiau“, – atskleidžia M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Architektė ir erdvių kūrėja Aurelija Slapikaitė Jurkonė kuria įspūdingus interjerus, kurie ne tik pelno apdovanojimus, bet ir keičia žmonių gyvenimą. Kūrybiškumu spinduliuojanti moteris sako, kad nuo mažens tėvai ją ugdė mąstyti kitaip, atskleisti savo originalumą. Dar vaikystėje Aurelija pradėjo pati sau kurti drabužius, o dabar jos idėjos virsta originaliomis erdvėmis gyvenimui ir darbui. „Aš niekada nesiekiau būti geriausia – siekiau būti kitokia. Jei visi madingi, tai aš rengsiuosi nemadingai. Jei trumpi sijonai, aš ilgus rinksiuosi. Taip ir su interjerais. Jei kažkas yra labai madinga, aš stengiuosi nuo to pabėgti, kad galėčiau sukurti savitumą“, – sako architektė. Svečiuodamasi režisieriaus, renginių organizatoriaus Aurimo Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“, Aurelija papasakojo, kaip sukurti namus, kuriuose gera būti.

A. Slapikaitė Jurkonė taip pat yra asociacijos „Kūrybinės jungtys“ narė, viena iš šeimoms skirto festivalio „Žaltytis“ organizatorių bei daugumos „Architektūros fondo“ iniciatyvų buvusi savanorė.

Svajonių namai – tokie, kuriuose yra viskas

Architektė sako, kad šiuolaikinio svajonių būsto viziją labai pakoregavo prasiautusi COVID-19 pandemija bei karo grėsmė. Karantino patirtis įtikino žmonės, kad namuose verta turėti kuo daugiau skirtingų funkcionalių erdvių.

„Po karantino pradėjom svajoti, kad namuose galėtume viską turėti. Kai kurie mano užsakovai iš namų galėtų neišeiti niekada, nes juose yra ir spa zona, ir darbo kambariai, biblioteka, sporto kambarys. Jie toje oazėje ne tik miega, bet ir valgo. Netgi virtuves darome kartais su dviem indaplovėmis, dviem kriauklėmis. Dvigubiname viską, net šaldytuvus. Žmonės nori daugiau produktų parsinešti į namus, jei reikėtų savaitę ar dvi užsidaryti namuose, kad turėtų maisto. Beveik visiems projektuojame tamsiuosius kambarėlius, sandėliavimo patalpas. Namai tampa tokia oaze, kurioje gali ir kino teatro mini salę įsirengti“, – kalbėdamasi su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu ir tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi Aurimu Kamantausku pasakoja erdvių kūrėja.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

O kaip šiais laikais kuriama prabanga? Architektė sako, jog vienas iš būdų – aukštos lubos. „Aukšta erdvė yra prabangos, kokybės ženklas. Gyvename ganėtinai ekonominiais laikais, kai rangovai labai skaičiuoja aukščius, kubatūras. Aukšta erdvė yra brangi erdvė, todėl retas statytojas pasirenka investuoti į aukštį“, – teigia A. Slapikaitė Jurkonė.

Architektei teko projektuoti būstą, kurio miegamojo aukštis buvo beveik 6 m. Šis miegamasis net pelnė apdovanojimą, nes atrodė iš tiesų išskirtinai.

„Tai buvo milžiniškas komforto pojūtis – visas Vilnius tau po kojom ir beveik šeši metrai aukšto. Ir dar elektra valdomos užuolaidos užsitraukia ir atsitraukia“, – prisimena architektė.

Pasak jos, vis didesnę rinkos dalį šiais laikais užima išmanūs namai. Tačiau architektė abejoja ar visi išmanieji produktai prigis ir taps mūsų kasdienybės dalimi. „Vienuose namuose labai sunku buvo žmonai net įsijungti šviesas. Taip viskas buvo išmanu, kad reikia vyro telefono, pagalbos, nes tualetai nenusileidžia, šviesa neveikia. Vis keliu sau klausimą, ar toks visiškas išmanumas yra ateitis. O gal mes nusispjausime ir sakysime: ne, man kartais reikia ranka atidaryti šaldytuvą ir atverti užuolaidą“,  – sako architektė, pabrėždama, kad išmaniuosius namus labiau mėgsta tie, kurie dirba su technologijomis. Tačiau kai kuriuos kitus žmones nuo to atbaido technologinis perdegimas. Tad gali būti, jog net ir galėdami atrakinti namus telefonu, galbūt vis tiek dar norėsime juos atrakinti raktu.

Natūralios medžiagos – namams, kurie gydo

Savo interjerui erdvių kūrėja renkasi ilgaamžes medžiagas ir sprendimus, kurie nepraras vertės net po šimto metų. „Jei dedu plyteles, iš karto galvoju, po kiek metų jas norėsis kažkam išdaužyti. Jei jos bus iš gero akmens, ilgai išliekančios, po ateis kažkas kitas po manęs ir galvos: čia reikėtų pakeisti, o čia gal reikėtų išlaikyti“, – sako Aurelija.

Ir pati perdarydama senas erdves architektė stengiasi išlaikyti tai, kas ten yra gražaus ir vertingo. Seni laiptų turėklai, sienų apdaila ir net grindų detalės prikeliamos naujam gyvenimui šiuolaikiniame interjere.

Architektė pasakoja, kad buvusiuose jos ir vyro namuose vyravo medis ir nebuvo nei vieno plastikinio elemento. „Labai daug panaudojome tvarių medžiagų. Viską darėme, kad būtų arčiau žmogaus. Kad viskas būtų labai natūralu, žalia, kad tu ten mažiau sirgtum ir net nesuprastum, kad tuose namuose mažiau sergi, geriau išsimiegi. Iš tikrųjų tie namai gydė ir labai sunku buvo juos perleisti kitiems šeimininkams“, – pasakoja A. Slapikaitė Jurkonė.

Savo naujuose namuose architektė pagrindinėmis medžiagomis pasirinko stiklą ir metalą. „Kai sukūriau tuos namus, tik po metų Milano dizaino savaitėje pasirodė metalinės virtuvės ir stikliniai stalai. Buvau tarsi pradininkė ir po to nuvažiavau pažiūrėti atspindžio, kas vyksta Europoje. Iš pradžių visai buvau nemadinga, visi mane bandė perkalbėti, kad tai yra siaubingai nepraktiška. Ką dažniausiai išgirstu iš klientų – kad reikia labai praktiškų namų“, –  sako architektė pabrėždama, kad iš tiesų žmogui namuose reikia ne tik praktiškų sprendimų, bet ir to, kas džiugina akį ir kuria erdvės charakterį. Svariausia, kad žmogui toje erdvėje būtų gera gyventi, kad ji atitiktų jo filosofiją ir vidines gelmes, kurių kartais jis ir pats nemato.

Biurai tampa miela vieta būti

Didelę architektės darbo dalį sudaro projektai viešosiose erdvėse ir valstybiniuose objektuose. Aurelija sako, jog stengiasi šias erdves „sujaukinti“, padaryti priimtinesnes, sveikesnes žmogui. Deja, pirmas įspūdis jose apsilankius dažnai būna nekoks.

„Pirmą kartą pamačiusi kai kurias erdves jaučiuosi kaip ligoninėje ar įstaigoje, kur rankos surištos. Jautiesi, kad tave erdvė slegia, joje labai blogos emocijos kyla. Lubos, sienos slegia, tamsu, nėra šviesos natūralios, jokio gyvo augalo. Kodėl valstybinėje įmonėje negali būti daug augalų arba kodėl negali būti ryškesni baldai? Kodėl jie turi būti pilki visi? Man atrodo, aš ateinu gydyti tuos interjerus, kurie yra pilki“, – sako architektė.

Ji pastebi, kad šioje srityje po truputį vyksta pokyčiai. Vis dažniau atkreipiamas dėmesys į tai, ar darbuotojas darbo erdvėje jaučiasi gerai, kaip erdvė atsiliepia jo emocinei savijautai ir fizinei sveikatai. Tai tampa naujuoju prioritetu įrengiant biurus, konferencijų sales, bendras patalpas.

„Nustebino vienos valstybinės įstaigos vadovas, kuris sako – atverkim erdves, sugalvokim kiekvienam aukšte, kas mano darbuotojams patinka. Ką jie nori veikti: ar skaito knygas, ar žaidžia žaidimus, ar nori miego kambario. Kiekvienas žmogus turės savo augalą prie darbo stalo, savo erdvę, savo spintelę. Kiekvienam turi būti malonu dirbti, turi būti jauku“, – sako A. Kamantausko pašnekovė.

Architektė juokauja dabar esanti tiesiog apgulta valstybinio sektoriaus įstaigų, kurios nori atsinaujinti, atsikratyti sovietinio relikto ir priartinti darbo erdves prie žmogaus. Tad pagaliau ant darbo stalų ima dygti augalai, kambariuose įkurdinamos spalvingos sofos, o šaltus langus uždengia jaukios užuolaidos.

Olimpinės čempionės Vidos Vencienės dukra Dominyka Venciūtė nuo mažens matė, ką reiškia atkaklumas ir ryžtas. Nors sportas lydėjo ją paauglystėje, tikruoju jos pašaukimu tapo švietimas – nuo rinkodaros dėstymo universitete iki mokymų ir konsultacijų komunikacijos bei įvaizdžio formavimo temomis. Šiandien D. Venciūtė – ISM ekonomikos ir vadybos universiteto profesorė, bene jauniausia Lietuvoje, bei konsultacijų įmonės „Persona Cognita“ įkūrėja, padedanti žmonėms ir organizacijoms kurti stiprius prekės ženklus.

Kaip pristatyti visuomenei savo asmeninį prekės ženklą ir save? Kaip elgtis, apie ką kalbėti socialiniuose tinkluose, kad pritrauktum auditorijos dėmesį? Ar susikurtas įvaizdis turi būti autentiškas ir atitikti tikrąjį tave? O gal galima šiek tiek pagražinti realybę? Žiniomis apie tai D. Venciūtė pasidalino renginių organizatoriaus Aurimo Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Ką daryti, kad socialiniai tinklai kurtų vertę?

D. Venciūtė, kalbėdama su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku sako, kad iš tiesų mes visi kuriame savo asmeninį prekės ženklą, tik ne visi sąmoningai tai suvokiame. Pavyzdžiui, komunikuodami socialiniuose tinkluose formuojame savo įvaizdį. Nuo jo gali priklausyti, kaip mus vertins kiti, kaip seksis profesiniame kelyje, kokios galimybės atsivers. Tačiau kas yra tas asmeninis prekės ženklas?

„Jei paklausčiau, su kuo tau asocijuojasi, pavyzdžiui, „Nike“, „Adidas“ ar „Balenciaga“, ką sakytum? Vardintum logotipo spalvas, šriftus? Greičiausiai ne. Turbūt kalbėtum apie emocijas. Taigi prekės ženklas yra tam tikras vidinis žmogaus jausmas, įspūdis, nuomonė apie tam tikrą produktą, paslaugą ar organizaciją. Kai kalbame apie asmeninius prekės ženklus – lygiai tas pats. Tai yra tam tikras jausmas, įspūdis, nuomonė apie kitą žmogų. Visi apie vieni kitus galime susidaryti tam tikrą įspūdį, todėl, pagal apibrėžimą, kiekvienas turime asmeninį prekės ženklą. Tačiau ar jį vystome sąmoningai ir strategiškai – tai jau kitas klausimas“, – aiškina profesorė.

Kiek savęs verta parodyti socialiniuose tinkluose? Demonstruoti nuogą realybę ar šiek tiek pagražinti paveikslą? Ekspertė tvirtina, kad su pagražinimais persistengti nereikėtų.

„ Nors autentiškumo sąvoka šiandien jau kiek pabodusi, jis išlieka esminis. Natūralu, kad dauguma šiek tiek pagražiname realybę. Bet žmonės, kurie yra autentiški, natūralūs, mažai ką nuslepia, yra įdomesni auditorijai. Kodėl? Todėl, kad auditorija gali su jais susitapatinti. Aš – toks pats kaip ir tu, tada man yra įdomu. Jei naujienų sraute matau dalykus, kurie man atrodo labai tolimi ir nepasiekiami, man bus sunku su tuo susitapatinti. Greičiausiai tokio žmogaus neseksiu, nebent jis įkūnytų viziją, į kurią lygiuojuosi“, – sako D. Venciūtė.

Kai tampame priklausomi nuo patiktukų

Vis dėlto trokštant populiarumo nesunku imti pildyti sekėjų užgaidas ir komunikuoti ne tai, kas esame, o tai, ko nori auditorija. „Ar kartais netampame tų reakcijų įkaitais, nepradedame pataikauti sekėjams?“ – klausia A. Kamantauskas laidos viešnios. D. Venciūtė pritaria, kad žmonės iš tiesų dažnai tampa priklausomi nuo patiktukų. Nors pataikavimas algoritmui ir bandymas įtikti auditorijai gali turėti šiokį tokį poveikį, ilguoju periodu tai gali atstumti sekėjus.

„Matau, kaip žmonės bando pateikti informaciją tam tikru būdu, kad tik gautų daugiau like‘ų. Ilgainiui auditorija tai nuskaito. Tampa aišku, kad tai ne natūralus žmogaus stilius. Matau, kad tam tikru laiku įkelta, tam tikra nuotrauka panaudota, tekstas atitinkamai sukonstruotas, kad būtų pataikaujama algoritmams. Auditorijai ilgainiui tai taps neįdomu“, – išlaikyti autentiškumą ir natūralumą ragina ekspertė.

Tačiau, anot jos, išmanyti algoritmus ir paisyti rekomendacijų taip pat svarbu. „Mes galime būti geriausi, bet jei nebūsime geriausiai žinomi, greičiausiai mūsų žinutė nepasieks tinkamos auditorijos. Algoritmus reikia suprasti, paisyti jų, bet jie neturėtų būti pagrindinis tikslas. Mano pagrindinis tikslas turėtų būti – ką aš noriu pasiekti vystydama savo asmeninį prekės ženklą, kokį noriu palikti pėdsaką, kokią noriu kurti vertę auditorijai. Tai turėtų būti prioritetas“, – svečiuodamasi režisieriaus, renginių organizatoriaus Aurimo Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“ sako D. Venciūtė.

Trys klausimai sau pačiam

Ar egzistuoja universali sėkmingo asmeninio įvaizdžio socialiniuose tinkluose formulė? D. Venciūtė sako, kad jokių visiems galiojančių taisyklių nėra. Taisykles patys kuriame, patys ir laužome. Kas veikia vienam, gali netikti kitam. Todėl svarbiausia – pažinti save. Tai padaryti padės sau užduoti taiklūs klausimai.

Pirmasis klausimas: koks mano tikslas? Galbūt išauginti savo auditoriją iki 10 tūkst. per tam tikrą laiką? O gal būti pakviestam į konferenciją, kurioje noriu pasidalinti savo ekspertinėmis įžvalgomis? Profesorė siūlo nusistatyti konkrečius tikslus, kurie turėtų būti pasiekti per konkretų laiką. Kitas svarbus žingsnis: atrasti ir pažinti savo auditoriją. Tad svarbu savęs paklausti: kas yra tie žmonės, kurių akyse noriu vystyti savo asmeninį prekės ženklą ir kuriems noriu kurti turinį?

„Kai žinau auditoriją, atitinkamai formuluosiu tam tikras žinutes. Galvosiu ir rašysiu turėdama tą auditoriją galvoje. Tolesniuose etapuose lengviau kurti turinį galvojant, kas yra mano skaitytojas. Ir trečias dalykas – klausimas, kaip noriu save pozicionuoti? Kaip noriu, kad mane kiti matytų? Su kuo identifikuotų?“, – sako D. Venciūtė.

Ekspertė primena, kad asmeninio prekės ženklo formavimas nesibaigia socialiniais tinklais. Svarbu ir tai, kaip atrodome bendraudami „offline“. O gyvas įvaizdis neturėtų skirtis nuo to, kurį formuojame socialiniuose tinkluose.

Įkvepia olimpinė čempionė

Kokios asmenybės socialiniuose tinkluose įkvepia pačią D. Venciūtę? Profesorė sako, kad jai pavyzdys ir įkvėpimas – pavyzdingai savo įvaizdį kurianti olimpiečių pora.

„Yra tikrai fantastiškų pavyzdžių. Vienas mano mėgstamiausių paskyrų – The Woodhalls – olimpinė šuolių į tolį čempionė Tara Davis-Woodhall ir jos vyras, paralimpinis čempionas Hunter Woodhall. Jie savo asmeninius prekių ženklus vysto ir atskirai, ir kaip šeima. Visas palaikymas, kurį šį pora spinduliuoja vienas kitam, labai įkvepia“, – sako A. Kamantausko pašnekovė.

Anot jos, sportininkai ir sveiko gyvenimo būdo propaguotojai socialiniuose tinkluose apskritai pritraukia daug dėmesio. Tačiau kodėl vieniems sekasi, o kitiems nepavyksta sudominti auditorijos? „Sportininkams galėtų būti labai lengva save pristatyti, parodyti, pritraukti rėmėjus. Tačiau dažniausiai pritrūksta laiko arba yra tam tikras kuklumas“, – aiškina D. Venciūtė.

Nepaisant to, profesorė sako, kad kuklumas nebūtinai turi trukdyti siekti tikslų. Kartais ir kukli, santūri komunikacija gali būti įdomi. O svarbiausia – išlaikyti balansą tarp to, ko nori auditorija ir to, kas esi tu pats.

Dirbtinis intelektas (DI) atlieka vis daugiau funkcijų, kurias anksčiau atlikdavo žmogus. Nors vieniems šis įrankis palengvina darbą, kitiems kelia baimę. Ir ne be reikalo. „Mano prognozė – kad jauniems specialistams bus vis sunkiau susirasti darbą. Tai yra liūdna prognozė“, – sako „Danske Bank“ filialo vadovas Lietuvoje Giedrius Dzekunskas.

Beveik 5 tūkst. darbuotojų turinčios įmonės vadovas renginių organizatoriaus Aurimo Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“ prabilo apie greitus ir aukštyn kojomis rinką verčiančius pokyčius. Ar ne per greitai skubame integruoti skandinavišką darbo modelį į savo kultūrą? Ko reikia darbuotojui, kad jis būtų laimingas ir produktyvus? Ir kodėl šiais laikais visiems reikia psichologo?

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Dirbtinis intelektas išstumia jaunus darbuotojus

„Dauguma paprastų darbų, nuo kurių anksčiau pradėdavo jauni specialistai, yra automatizuojami. Anksčiau ką tik atėjusiems dirbti programuotojams duodavo rutininius darbus. Dabar labiau patyręs programinės įrangos specialistas tiesiog atlieka tai dirbtinio intelekto pagalba. Jei pažiūrėsime į paslaugų industriją, yra daug darbų, kurie padeda jaunam žmogui suprasti, kaip sistema veikia, kokia yra darbo kultūra. Šie darbai yra didžiuliu greičiu automatizuojami“, – sako „Danske Bank“ Lietuvoje vadovas, kalbėdamas su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku.

Pasak jo, dauguma procesų įvairiose srityse bus automatizuoti per tris ar keturis metus. Sistema nesugebės apdoroti tik tų dalykų, kurie yra sudėtingi, nestandartiniai, reikalauja išskirtinės įžvalgos, būdingos tik žmogui.

„Bet kaip tada jaunam specialistui ateiti į darbą, kuriame reikia aukšto lygio kompetencijų, nes kiti darbai yra automatizuoti? Nežinau. Bet tikiu, kad žmonės visada prisitaiko, jie randa savo kelią, ir sistema veikia. Manau, pradės ateiti į rinką žmonės, kurie ne tik lengvai ir produktyviai naudosis dirbtiniu intelektu, bet ir turės kitų gebėjimų“, –tvirtina G. Dzekunskas.

Tačiau šiuo metu jis neįžvelgia tokio scenarijaus, kuriame jauniems žmonėms atėjimas į rinką taptų lengvesnis. Maža to, jau dabar jaučiami pirmieji pokyčiai įmonių struktūrose.

„Galime pasižiūrėti pagal bendrovių struktūrą. Anksčiau ji būdavo piramidinė – apačioje daug jaunų specialistų, per vidurį jų kiek mažiau, o viršuje – ekspertai. Buvo tobulas „fabrikas“ gerąja prasme ruošti ekspertus. Tačiau jau dabar daugumos įmonių struktūra yra rombinė: jaunų specialistų yra mažiau nei vidutinio lygio. Kiekvienais metais 5-6 procentais mažėja rolių jauniems darbuotojams. Galbūt bus industrijų, kurios išlaikys piramidės formą. Bet ką matau iš didžiųjų paslaugų įmonių – nebėra didelio poreikio jauniems žmonėms“, – sako G. Dzekunskas.

Jis kelia klausimą ir dėl akademinės  bendruomenės – ar ji pajėgs greitai adaptuotis ir įtraukti į mokymo programas pakankamai DI kompetencijų? Nes jų poreikis, pasak vadovo, tik auga ir augs ateityje.

Skandinaviškas modelis – patrauklus, bet ar efektyvus?

Ne tik dirbtinis intelektas, bet ir žmonių požiūris keičia darbo kultūrą. Laikai, kai aukštinome persidirbimą ir mielai dirbome viršvalandžius – praeityje. Dabar dauguma idealizuoja skandinavišką modelį, pagal kurį stengiamasi dirbti mažiau, bet efektyviau.

„Danske Bank“ Lietuvoje vadovas sako, kad šis modelis įkvepiantis. Žmonės turi daugiau laiko šeimai, saviugdai, pomėgiams, sveikatai.

„Skandinavai yra pavyzdys, kaip kokybiškai žmonės gali gyventi. Ketvirtą valandą praktiškai ofisas tuščias. Tuo metu Amerikoje – žiurkių lenktynės, visi bėga, griūva. Kai nuvažiuoju į kitą šalį, atkreipiu dėmesį, kokiu greičiu savaitgalį žmonės vaikšto miesto centre. Niujorke ir Londone šeštadienį žmonės praktiškai bėga į metro ir iš metro. Kodėl? Nežinau. Kopenhagoje žmonės net ir darbo dieną niekur nebėga, ramiai vaikšto“, –  tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ pasakoja G. Dzekunskas.

Tačiau, pasak jo, skandinaviškų vertybių integravimas lietuviškoje visuomenėje kelia ir iššūkių. Ar iš tiesų esame tam pasiruošę?

„Vienintelis dalykas, kuris mane neramina – ar iš tikrųjų mes neišsišakojame tarp atlygio lūkesčio ir efektyvumo, kurį galime sukurti kaip žmonės? Ar mes ne per greitai evoliucionuojame iš to work hard, play hard modelio į tokį pakankamai subalansuotos, homogeniškos, labai brandžios visuomenės modelį, koks yra Skandinavijos šalyse? Jiems tai užtruko 50 metų, mes bandome peršokti per penkis“, – pabrėžia A. Kamantausko pašnekovas.

Anot jo, jau dabar atėjus į didelės įmonės automobilių parkavimo aikštelę šeštą valandą vakaro ten jau nebėra 50 proc. automobilių. Penktą valandą ar net pusę penkių visi jau būna namuose.

„Žmonės turi daugiau gyvenimo. Jei sugeba susitvarkyti su darbais, gali skirti daugiau laiko šeimai, sau – nuostabu. Žiūrint iš verslo pusės, klausimas ar mes išlaikome tą patį produktyvumą? Neturiu aiškaus atsakymo į tai“, – sako „Danske Bank“ Lietuvoje vadovas.

Paklaustas, ar jo įmonėje galėtų būti įvesta keturių darbo dienų savaitė, jis atsako kategoriškai – to nenutiks niekada. „Nebent turėsime keturių dienų darbo užmokestį – tuomet nors ir rytoj“, – juokauja vadovas.

Ko reikia laimingam darbuotojui?

„Laimingas darbuotojas yra mažiausiai 10 kartų produktyvesnis“, – anksčiau yra sakęs G. Dzekunskas. Šiuo metu populiaru motyvuoti darbuotojus vadinamaisiais small benefits – nemokamais užkandžiais, sporto klubo abonementais ir panašiai. Kokia iš tiesų tokios motyvacijos vertė? G. Dzekunskas pateikia kitą požiūrį.

„Kai darbas neįdomus, galbūt vadovai negeri, galbūt darbo pobūdis rutininis – tada greitai bandelės ir meduoliai pasidaro labai svarbu. Tuomet vienintelis pokalbis, kuris vyksta per susitikimus yra „kur dingo bandelė“ arba „kur dingo pienas“. Tai nėra tikroji problema. Maži dalykai nėra taip svarbu“, – sako „Danske Bank“ Lietuvoje vadovas.

Anot jo, kur kas svarbiau už simbolinius paskatinimus ir mažus priedus – darbo prasmės pojūtis. „Jei norime būti laimingi, turi būti geras tikslas, kodėl mes darome tą darbą. Ar plytą lipdom ar Bažnyčią statom – yra skirtingas emocinis įsitraukimas. Girdėjau tokį posakį, kuris įstrigo visam gyvenimui: žmonės nemiršta nuo sunkaus darbo, jie miršta nuo darbo, kurio nekenčia. Kai turi labai įdomų projektą, esi emociškai prie jo prisirišęs – tu gali dirbti 16 val. per parą metus laiko. Ir viskas su tuo gerai. Dopaminas ir ta emocija tave veda į priekį. Ir atvirkščiai, yra darbai, kuriuos dirbi 2 valandas per parą, bet tu jų nemėgsti, pavargsti, grįžti namo juodais paakiais“, – sako G. Dzekunskas.

Ji sako akcentuojantis kūrybinį pradą – juk kiekvienas žmogus džiaugiasi galėdamas sukurti kažką svarbaus. Tai jam suteikia jėgų ir prasmės jausmą gyvenime. Kitas svarbus elementas – emocinis saugumas ir psichologinė gerovė.

„Mano, kaip vadovo, misija yra sukurti žmonėms emociškai tinkamą aplinką. Kuo saugesnė aplinka, tuo kokybiškesni sprendimai priimami“, – sako G. Dzekunskas. Jis pripažįsta, kad šiais laikais darbuotojai turi vis daugiau emocinių ir psichologinių iššūkių, todėl kartais pasikonsultuoti su psichologu gali būti naudinga kiekvienam. Anot jo, psichika – kaip raumuo, kurį taip pat turime treniruoti.

„Daug žmonių turi psichologinių problemų, ir tai mažina produktyvumą. Jei atsiverstume Maslow piramidę ir pažiūrėtume, kokie yra pagrindiniai poreikiai, tai yra: saugumas, maistas, aukščiau – emocinė gerovė ir savirealizacija. Kodėl anksčiau nebuvo tiek daug emocinių problemų? Manau, todėl, kad ant kurio Maslow piramidės laiptelio stovime – tomis ligomis ir sergame“, – sako G. Dzekunskas.

Galiausiai jis pabrėžia bendruomeniškumo svarbą, nes be to neįmanoma nei emocinė gerovė, nei profesinis produktyvumas.

„Žmonėm reikia renginių, reikia būti kartu. Mes esam bendruomeniniai gyviai. Blogiausias dalykas, ką gali padaryti žmogui – tai uždaryti jį į vienutę“, – sako „Danske Bank“ Lietuvoje vadovas.

Viešasis kalbėjimas daugeliui kelia stresą ar net varo siaubą. Moksliniai tyrimai rodo, jog baimė kalbėti prieš auditoriją yra viena labiausiai paplitusių baimės rūšių. Viešojo kalbėjimo ir lyderių komunikacijos ekspertė Neringa Bliūdžiūtė sako, kad labiausiai mes bijome būti vertinami, atstumti ir netobuli. Tačiau nugalėti save ir išmokti kalbėti viešai – įmanoma.

„Net ir geriausi pasaulio kalbėtojai kažkada dėjo pastangas, kad tokiais taptų“, – viešėdama režisieriaus ir  renginių organizatoriaus Aurimo Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“ sako komunikacijos ekspertė N. Bliūdžiūtė.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Svarbiausia – išsikelti aiškų tikslą

„Aš nemačiau savęs kaip geros viešos kalbėtojos. Man reikėjo tai prisijaukinti“, – pripažįsta N. Bliūdžiūtė. Ji sako, kad kalba yra įrankis, kurį naudoti galima išmokti. N. Bliūdžiūtė moko žmones viešai kalbėti pasitelkdama savo sukurtą metodologiją.

„Tikslas, žinutė, argumentai, struktūra, pradžia, pabaiga. Tai yra tie momentai, kuriems turiu skirti laiko. Analogija – kai mokinatės plaukti, treneris duoda techniką, kuri padidina tikimybę, kad nenuskęsite. Taip pat ir su viešuoju kalbėjimu – yra tam tikri žingsniai“, – aiškina ekspertė.

Ji ragina visų pirma apgalvoti kalbos tikslą – kodėl rengiuosi kalbėti ir ko šia kalba siekiu. Ekspertė sako, jog žmonės paprastai tam skiria per mažai laiko ir net nustemba, kaip šis žingsnis pakeičia kalbos kokybę.

„Jei tai gimtadienio kalba, trumpas atsakymas paprastai būna „einu pasveikinti“. Aš sakau, nei velnio, jūs neinate pasveikinti. Jeigu jums gimtadienio, vestuvių ar jubiliejaus kalba kelia daug streso, tai pasveikinti galima tiesiog nusiunčiant atviruką. Arba atsistokite ir sakykite „sveikinu“ – ir funkciją atlikote. Bet juk jūs ne to einate. Einate sukurti ypatingą atmosferą, žinutę perduoti, sukurti tam žmogui ar visai grupei žmonių ypatingą jausmą. Kai pradedame galvoti, ko aš iš tikrųjų ten einu, ką noriu pasiekti – štai čia yra pasiruošimas“, – kalbėdama su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku pabrėžia N. Bliūdžiūtė.

Spontanišką viešąjį kalbėjimą be pasiruošimo ji vadina „prabanga, balansuojančia ant neatsakomybės ribos“. O pagrindine sėkmės formule įvardina kruopštų ir atsakingą ruošimąsi kalbai.

Kitas svarbus momentas – suvokti, kam skiriama kalba. Juk net vestuvininkų sveikinimas gali būti labiau koncentruotas į jaunąją, jaunąjį, jų tėvus ar bendrus draugus. „Kai nuspręsite, kam ir kokią emociją norite sukurti, argumentai ir detalės pačios ateis. Čia nėra kažkokios didelės kalbos kūrimo paslapties. Intencija ir emocija yra svarbesni momentai“, – aiškina ekspertė.

Suprasti padės struktūra, o įsiminti – emocijos

Kalba perduoda ne tik informaciją, bet ir emociją. Norint sukurti sėkmingą, paveikią kalbą N. Bliūdžiūtė rekomenduoja koncentruotis į tai, kokią emociją norime perduoti. Būtent emocija yra tas dirgiklis, kuris sujaudins, įtikins ir pavers kalbą įsimintina. Tai galioja ruošiantis bet kokiai kalbai – tiek sveikinimui su jubiliejumi, tiek įmonės susirinkimui.

„Didžiąja dalimi sprendimus mes priimame remdamiesi emocijomis. Yra tik ketvirtadalis žmonių, kurie labiau remiasi logika. Bet kokia tikimybė, kad jūsų kolektyve visi surinkti tik logikai? Nėra tokios galimybės. Ir čia tenka daug diskutuoti ar net ginčytis su vadovais, kuriems atrodo, kad užtenka statistikos, faktų, lentelių ir tuo visus sužavėsim. Na, nesužavėsite jūs. Parodysite, bet nesužavėsite“, – tikina N. Bliūdžiūtė.

Anot ekspertės, rengiant darbines ir oficialias kalbas galima vadovautis paprasčiausia struktūra: situacija, problema, sprendimas. Paeiliui aptariant kiekvieną iš šių momentų sukuriamas sklandus ir nuoseklus kalbėjimas.

„Kas vyksta, kodėl tai yra blogai, kaip galime tai pakeisti – pati paprasčiausia struktūra. Kai sudėliojame savo mintis į šitą struktūrą, auditorijai savo minčių srautą pateikiame tuo būdu, kaip jų smegenys yra įpratę informaciją priimti. Jos nesipriešina, nesiblaško, nes tai yra natūrali seka“, – „Kamantinėjimuose“ kalbėjo komunikacijos ekspertė.

Geru kalbėtoju tampama, o ne gimstama

„Noriu išsklaidyti mitą, kad yra žmonių, kuriems ruoštis nereikia. Nėra tokių žmonių“, – sako N. Bliūdžiūtė. Kalbėti mokosi ir ruošiasi visi geri kalbėtojai – tarp jų ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurios komandoje teko dirbti Neringai, ir JAV vadovas Donaldas Trumpas, stebinantis auditoriją rėksmingais pranešimais.

Pastarojo politiko asmenybę ekspertė vadina specialiai „sukurta“ taip, kad pritrauktų dideles auditorijas.

„Jis turi susikūręs patogaus spontaniškumo ir autentiškumo mitą. Jis pasirinko tokiu būti – tai nėra autentiška D. Trumpo asmenybė. Jei pažiūrėtumėte jo klipus, kai jis tik pradėjo kurti savo šou „Mokinys“ – ten buvo kuriama asmenybė. Kai ta asmenybė buvo sukurta, visi pamatė, kokia ji patraukli ir gerai „važiuojanti“. Mano nuomone, tai yra kryptingai konstruojamas įvaizdis“, – kalbėdamasi su tinklalaidės autoriumi A. Kamantausku sako ekspertė.

Vienas iš JAV prezidento kalbos bruožų – paprastas kalbėjimas, naudojant visiems suprantamus žodžius, vengiant sudėtingų išsireiškimų. N. Bliūdžiūtės teigimu, paprastumas yra išmintingas pasirinkimas, nes jis priartina prie plačiosios auditorijos.

„Niekada nereikia nekalbėti įmantriais žodžiais. Nesukuria įmantrūs žodžiai jokios pridėtinės vertės auditorijai. Jie sukuria iliuziją kalbėtojui, kad čia kažkaip protingiau ir dėl to mane lengviau priims. Bet tai yra iliuzija“, – sako komunikacijos ekspertė.

O kas, jei kalba nepavyko? Jei liko įžeistų, nesupratusių, pasipiktinusių? N. Bliūdžiūtė ragina tiesiog atsiprašyti pačiu paprasčiausiu būdu.

„Atsiprašyti atsiprašymo būdu. Krizių komunikacija ir kalbos – mes jas labai mistifikuojame. Tikimės, kad ten yra kažkas paslaptingo, nepažinaus, kitaip nei veikia gyvenime. Ne, ten veikia tie patys dėsniai. Jei jūs pasakėte nesąmonę – atsiprašote ir žmogus jums atleidžia, jei mato, kad nuoširdžiai tai darote“, – tikina laidos „Kamantinėjimai“ pašnekovė.

Neseniai grįžusios į Lietuvą menininkės Indros Marcinkevičienės ir jos vyro tapytojo, ekspresionisto Vilmanto Italijoje jau laukia antri namai ir draugai, suplanuotos parodos bei projektai. Italiją šeima pasirinko dėl saulėto klimato, o netrukus įvertino ir stebinantį žmonių svetingumą.

Šiuo metu moters akys žiba. „Dabar noriu kurti“, – sako ji. Tačiau menininkė neslepia ne kartą kūrybos kelyje išgyvenusi emocines duobes. Apie savo pakilimus ir nuopuolius, pažeminimų kultūrą Lietuvoje bei svajonių gyvenimą Italijoje Indra pasakoja svečiuodamasi režisieriaus ir renginių organizatoriaus Aurimo Kamantausko tinklalaidėje „Kamantinėjimai“.

Indra kuria ryškių spalvų, išskirtinių formų ir faktūrų meno objektus. Susižavėjusi interjerais ji įkūrė studiją „Interjerai be saiko“. Tačiau, kaip pati sako, tokiam projektui buvo per anksti ir jis žlugo. Kurį laiką menininkė gamino vienetinius rankų darbo baldus, tačiau išskirtiniai darbai pasirodė per brangūs masinei gamybai.

„Man tai buvo labai skausminga. Kritau į liūną, į tylą. Žiūrėjau į vieną tašką ir galvojau, ką aš čia darau, man taip nesiseka, aš tokia lūzerė. O paskui po kiek laiko vėl save susirenki. Kaip Miunhauzenas išsitrauki iš pelkės. Tada draugų pagalba supranti, kad pasaulis yra nepaprasto grožio ir tavo baterija po truputį vėl kyla į viršų. Taip ir vėžinuosi aukštyn-žemyn“, – kalbėdama su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku laidoje atvirauja menininkė.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Nepaisant skausmingų patirčių, baldų ir kilimų kūrimo menininkė neatsisakė, o žiemą Belgijoje, Durbuy miesto Louise galerijoje, bus pristatyta Indros darbų paroda. Menininkės kūrinių bus galima pamatyti ir šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“.

Žiauri kritika – įprasta meno pasaulyje

Nors šiuo metu džiaugiasi gyvenimu ir kūryba, Indra sako ne kartą susidūrusi su nesėkmėmis ir kritika, kurios nublokšdavo žemyn. Anot jos, Lietuvos meno pasaulyje – itin daug pažeminimo ir mažai palaikymo.

Bene skaudžiausi kirtį I. Marcinkevičienė gavo iš Lietuvos kultūros tarybos, kuriai prieš keletą metų pateikė prašymą paremti „Madonų ciklą“. Šia kūrinių serija menininkė norėjo pabrėžti moterų emocinį foną ir joms tenkančią naštą. „Juk ilgą laiką į moteris buvo žiūrima kaip į darbinį arklį“, – sako kūrėja. Tačiau Kultūros taryba šiuos I. Marcinkevičienės kūrinius stipriai sukritikavo.

„Tas pats, kas gauti į snukį, atsiprašant. Buvo toks nemalonus laiškas. Jame buvo parašyta, kad ji kuria interjerus ir baldus, ko ji lenda visai ne į savo sritį, ir iš viso jos meno kūriniai yra ypač menkaverčiai. Ir tas žodelis „ypač“ mane taip įžeidė. Galvoju, Dieve mano, kaip gali ekspertas sau leisti taip žeminti žmogų“, – prisimena menininkė.

Pasak Indros, Lietuvos menininkai nuolat susiduria su pažeminimu ir žiauria kritika. „Maža šalis, maža rinka ir tas vienas kito dergimo dalykas yra labai įprastas. Žmonės galvoja, jeigu tu kitą apkakosi, tai tavo aureolė nušvis. Nenušvis“, – „Kamantinėjimuose“ kalbėjo I. Marcinkevičienė.

Kas nutinka, kai kūrėjas negali kurti…

Vėliau „Madonų ciklas“ sulaukė daug teigiamų žiūrovų vertinimų, o pernai buvo atrinktas dalyvauti trijose parodose Prancūzijoje. Moteris išlaukė savo sėkmės valandos. Ji sako, kad kiekvieną kartą po kritikos strėlių labiausiai atsitiesti padeda vyro palaikymas.

Jos vyras tapytojas Vilmantas Marcinkevičius, pasak menininkės, Lietuvoje taip pat nėra pakankamai įvertintas. „Septyniolikti metai jis daro Jaunojo tapytojo konkursą. Ir tas konkursas daugiausia jam atneša žinote, ką? Apkalbas ir pavydą“, – sako I. Marcinkevičienė.

Ji neslepia, kad kurti Lietuvoje nėra lengva, tačiau ragina kitus nepasiduoti. „Iš pradžių būna labai skaudu. Ne kartą esu kritusi į tą duobę, po to į tylą. O po kiek laiko vėl atsigauni. Po kiekvienos nakties vis tiek aušra ateina. Reikia tiesiog išlaukti tą laiką. Nes jei esi kūrėjas iš prigimties, negali pasiduoti. Pažiūrėkit, kiek jaunų žmonių yra nusižudžiusių. Jie žudosi, nes yra pažeminti, nuvertinti ir neįvertinti. Jie negali išgyventi ir savęs realizuoti. O kai žmogus turi didžiulę energiją ir negali savęs realizuoti, tada tiesiog sudega“, – sako Indra.

Tiems, kurie skuba kritikuoti ir nuvertinti, kūrėja primena, jog vietos po saule yra daug: „Geriau savo darbais konkuruok, o ne pagalius kišk į stipinus“.

Svajonių gyvenimą kuria Italijoje

Galbūt ne veltui sakoma, kad savoje šalyje pranašu nebūsi. Po pasaulį pakeliavusi menininkė sako supratusi, kad sunkiausias „kastingas“ yra čia – Lietuvoje.

Neseniai su šeima namą pietų Italijoje nusipirkusi menininkė su vyru daug laiko praleido ten. Sako, jog naujos pažintys gimsta tiesiog gatvėje – žmonės užkalbina moterį dėl jos originalios išvaizdos.  O ir Indros kūryba sulaukia daugiau dėmesio. Italijoje jau laukia ir suplanuotos parodos, o menininkų pora kviečiama į žymių Italijos žmonių namus.

„Mes esame buvę tokiuose namuose, kad aš kartais turiu sau tiesiog įsižnybti. Negalėjau pagalvoti, kad kažkada bendrausiu su ta garsiąja Giorgia, kuri Italijoje yra kaip Whitney Houston ir priklauso geriausių Italijos atlikėjų penketukui. Ir ji yra mūsų kaimynė“, – šypsosi A. Kamantausko pašnekovė.

Lietuvos menininkų pora įsirengė namus Apulijos regione, nedideliame Galatinos miestelyje. Vos per pusantro mėnesio jie susirado būrį draugų iš Venecijos, Romos, Milano. Tarp naujų pažįstamų – keleto miestų merai ir netoliese gyvenanti garsi Kinijos laidų vedėja, aktorė ir šokėja, visame pasaulyje žinoma Jin Xing, vaidinusi Rimo Tumino paskutiniame spektaklyje. Beje, jau sutarta dėl kelių Indros ir Vilmanto kūrybos parodų surengimo Galatinos muziejuje ir keliose privačiose erdvėse.

Indra sako neatsidžiaugianti italų svetingumu. Galbūt ir spalvoti Indros darbai labiau derės prie saulėto Italijos dangaus nei prie pilko lietuviško peizažo.

Ištikima sau nepaisant nieko

Ryški ir fantazijos nestokojanti menininkė yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos dizaino forumo narė, o jos darbai perkami visame pasaulyje. Nepaisant to, I. Marcinkevičienė sako kartais susidurianti su nuvertinimu, nes nėra baigusi Lietuvos dailės akademijos. Anot jos, požiūris, kad nebaigęs akademijos negali būti profesionalus menininkas – vis dar sušmėžuoja. „Atrodo, jei nesi baigęs, tai tu kaip ir neturi teisės. Bet aš galvoju kitaip“, – sako kūrėja.

Menininkė teigia susidūrusi ir su klausimais, kodėl kuria taip ryškiai bei ekscentriškai. Tačiau sako neketinanti išsižadėti į akį krintančių spalvų ir įmantrių formų. Nors tenka pakelti skaudžius žodžius, menininkė džiaugiasi, kad tiek užsienyje, tiek Lietuvoje yra mylima žiūrovų. Indros ir jos vyro darbai yra trokštami meno pirkėjų, tad iš kūrybos pavyksta gerai išgyventi.

„Gyvenimas yra nepaprastai gražus. Palinkėčiau visiems matyti daugiau pozityvo, o ne negatyvo. Nes dabar pas mus Lietuvoje – gal dėl to, kad vyksta karas Ukrainoje – jaučiasi kažkokia agresija. Ir jos yra labai daug. Reikia daugiau pozityvo, daugiau saulės spindulių, matyti gėles, čiulbančius paukščius išgirsti. Ir nesilyginti vienam su kitu. O menininkams norėčiau palinkėti kuo daugiau keliauti. Kai keliauji, atrandi labai daug įvairių dalykų ir pamatai ir kitokią žmonių nuomonę, kaip kitose šalyse reaguojama į tavo kūrybą. Lietuvą aš labai myliu, čia mano Tėvynė, tik skaudu, kad pas mus tie pilki atspalviai kartais užgožia gražias spalvas, nes mes gyvename tikrai labai gerai“, – sako I. Marcinkevičienė.

Vienas pirmųjų Lietuvoje su dirbtinio intelekto (DI) įrankiais profesionalius vaizdo įrašus, reklamas ir muzikinius klipus pradėjęs kurti menininkas Tomas Sakro, rodos, turėtų mėgautis šlove savo karjeros viršūnėje. Tačiau realybė – visai kitokia. Kalbėdamas naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje, audiovizualinio turinio kūrėjas pripažįsta – visapusiškai džiaugtis sėkme jam trukdo apsišaukėlio sindromas.

Nepasitikėjimas įkvepia kūrybai

Apsišaukėlio sindromas yra psichologinė būsena, kuomet žmogus linkęs menkinti savo pasiekimus, juos aiškindamas sėkme, atsitiktinumu ar išorinėmis aplinkybėmis. Tokia būsena neretai būdinga talentingiems, kompetentingiems ir daug pasiekusiems asmenims, kurie, nepaisydami aplinkinių pripažinimo, išgyvena stiprų vidinį nepasitikėjimo savimi jausmą.

„Kartais jaučiu apsišaukėlio sindromą. Atrodo, jog visi aplinkiniai klysta manydami, kad padarei kažką gero, o tau pačiam atrodo, kad taip gavosi tik per kažkokį atsitiktinumą. Atrodo, kad tave tuoj visi demaskuos, nors ir supranti, kad tam nėra jokio loginio pagrindo. Būtent šis jausmas ir priverčia dar daugiau dirbti, mokytis ir kurti“, – kalbėdamasis su renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu ir tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi A. Kamantausku pripažįsta T. Sakro.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Išgyvenant apsišaukėlio sindromą, susiduriama su paradoksu: kuo labiau ugdai savo talentus, gilini žinias ar sulauki aplinkinių pagyrų, tuo stipriau imi abejoti savo įgūdžiais ir gebėjimais, o norėdamas atsikratyti abejonių, dar stropiau mokaisi.

Iš dalies toks paradoksas skatina žmogų būti žingsniu priekyje, o tai – didelis privalumas šiuolaikiniame technologijų amžiuje, kuriame viskas sparčiai kinta. Kitaip tariant, jeigu aistra technologijoms įkvėpė T. Sakro anksti pagauti DI bangą, tai retsykiais patiriamas apsišaukėlio sindromas jam padeda dar geriau ją įvaldyti.

„Kai atsirado ChatGPT, prieidavau prie visų ir sakydavau –  chebra, pažiūrėkit, kas vyksta, čia bus revoliucija, čia bus ateitis. Niekas manęs neklausė. Kai atsirado „MidJourney 3.0“, su kuriuo gali parašyti tekstą ir iš nieko gauti paveikslėlį – dalyką, kurio nebuvo ir staiga jis yra – aš nebegalėjau veikti nieko kito, tik generuoti, generuoti ir dar daugiau generuoti“, – pirmąją pažintį su dirbtiniu intelektu tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ prisimena T. Sakro.

DI – ateitis, kurios išvengti jau nebegalime

Daugiau kaip tris metus su skirtingais DI įrankiais – „Leonardo AI“, „Flux“, „Suno“, „Gemini“ ir kt. – aktyviai laisvalaikiu eksperimentuojantis kūrėjas tikina, kad tai – technologija, kurios negalime ignoruoti. Priešingai, turime ją kuo greičiau prisijaukinti.

„Jeigu rinkoje nori būti lyderiu, visų pirma, turi apmokyti savo komandą naudotis visais įmanomais dirbtinio intelekto įrankiais. <…> Tai kainuoja tik mūsų laiką, pastangas ir smalsumą. Visi turime internetą, kiekvienas iš mūsų gali domėtis ir savarankiškai pradėti mokytis. Informacijos apstu, kaip ir visada, bet žmonės paprasčiausiai yra tingūs“, – akcentuoja T. Sakro.

Jo teigimu, kiekvienas asmuo anksčiau ar vėliau bus priverstas tapti aktyviu DI vartotoju, nes ši technologija taps ne mažiau svarbia žmogaus gyvenimo dalimi nei elektra. „Nė vienas iš mūsų nesame elektrikas, bet aplink mus yra lempos, apšvietimas, elektriniai įrenginiai. Mes visi esame elektros vartotojai –  tas pats bus ir su dirbtiniu intelektu“, – aiškina T. Sakro.

Dar prieš kelerius metus tik mokslinės fantastikos romanuose skambėjusios istorijos apie dirbtinio intelekto revoliuciją šiandien jau tapo realybe – DI kuria tekstus, generuoja vaizdus, rašo muziką, o netrukus, regis, gali pakeisti ir žmogiškąją darbo jėgą.

„Kokia yra profesija arba profesijos, kurios turi saugumo garantą, kad dirbtinis intelektas jų niekada nepakeis? Aš, pavyzdžiui, nesugalvoju. Manau, kad visos profesijos gali būti pakeistos – absoliučiai visos. Tiktai ne vienu metu, o po truputėlį“, – ekspertinėmis prognozėmis dalinasi T. Sakro.

Mokyklose siūlo įvesti DI raštingumo pamokas

Kalbėdamas apie informacinių technologijų kaitą, T. Sakro akcentuoja, jog šiuolaikiniam žmogui nebeužtenka turėti vien bazinių kompiuterinių įgūdžių: paraleliai jis privalo turėti žinių ir apie dirbtinį intelektą.

„Yra labai didelis pasipriešinimas, didelė baimė išbandyti kažką naujo, pradėti su tais įrankiais kažką daryti, nes „man nesigauna, man baisu, aš kažko nesuprantu“. Taip ir padedama į tolimesnį stalčių, o tai yra blogiausia, ką galima padaryti“, – įsitikinęs T. Sakro.

Dėl šios priežasties Lietuvos mokyklose bei kitose ugdymo įstaigose T. Sakro siūlo kaip įmanoma greičiau įvesti DI raštingumo pamokas, o ne riboti vaikų prieigą prie dirbtinio intelekto.

„Turi būti ribojimas, reguliavimas. Geriau atsiskaitymų metu uždrausti visus įrenginius, telefonus ir kompiuterius, kad mokiniai sėdėtų klasėje ir rašytų, spręstų užduotis tiesiog iš savo atminties. Nes, kaip ten bebūtų, žmogiškasis protas vis tiek turi būti lavinamas. Tačiau reikėtų, kad vėliau tos pačios užduotys būtų atliekamos, naudojant papildomus DI įrankius.

Nes kas nesinaudoja DI įrankiais, tas yra keletą žingsnių atgal. Tas, kuris naudojasi, gali padaryti daug greičiau ir atlikti kelių žmonių darbą. Tai tampa būtinybe – kam per daug googlinti, kam vaikščioti per dešimt skirtingų puslapių, kai galime per vieną puslapį atlikti tą patį?“, – sako T. Sakro.

Menininkas pastebi, kad žmonių baimės DI atžvilgiu dažnai būna neracionalios. Daugelis bijo, kad ši technologija atims darbo vietas ar kitaip neigiamai paveiks žmogaus gyvenimą, tačiau, kaip pastebi T. Sakro, didesnė tikimybė suklysti, apgauti ar net pakenkti kitam vis dar išlieka paties žmogaus rankose.

„Saugiau yra skristi lėktuvu negu važiuoti automobiliu, bet vis tiek žmonėms kažkodėl atrodo, kad reikia bijoti lėktuvo, nes jis skraido ir gali sudužti, o kadangi automobiliu važiuoji kiekvieną dieną, vadinasi, nieko nenutiks. O iš tikrųjų nė velnio: didesnė tikimybė yra mirti pakeliui į oro uostą negu skrydžio lėktuvu metu“, – sako T. Sakro.

Atgrasus žvilgsnis į viską, kas yra svetima ir dar nepažinta, labai žmogiška savybė, todėl T. Sakro įsitikinęs, kad požiūris į DI pasikeis – tik reikia kantriai luktelėti.

„Mano nuomone, gyvename nuostabiausiu laiku žmonijos istorijoje. Turim tokias galimybes, kokių nebuvo absoliučiai niekada. Šiandien kiekvienas iš mūsų gali padaryti, kad jis būtų nukeliavęs į šalį, kurioje niekada nebuvo – skamba keistai, bet galima tai padaryti. Galima sukurti savo klonus – tai yra įrankiai kūrybos, marketingo, automatizacijų plėtrai. Vienintelis dalykas, ką reikia nugalėti – savo tingulį, nes tai tikrai nuostabūs laikai“, – šypteli T. Sakro.

Norėdami greitai ir nemokamai išsiaiškinti, ką slepia turimos sveikatos problemos, žmonės vis dažniau „konsultuojasi“ su „Google“ ir „ChatGPT“. Tačiau Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslo ir inovacijų prodekanas, vaikų nefrologas doc. dr. Karolis Ažukaitis naujoje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje tikina, kad tokiu būdu gaunama tik puokštė skirtingų diagnozių, kuri ne tik išgąsdina pacientus, bet ir apsunkina gydytojų darbą.

Pagrindiniai dr. K. Ažukaičio pacientai yra šeimos, kurių tėvai savo vaikams ieško pagalbos dėl įvairių inkstų ir šlapimo takų sutrikimų. Būtent mažiesiems pacientams gydytojas kasdien diagnozuoja pasikartojančias šlapimo takų infekcijas bei šlapimo nelaikymą, tačiau taip pat susiduria ir su atvejais, kuomet reikia gydyti sudėtingas įgimtas anomalijas ir retas ligas, dėl kurių blogėja inkstų funkcija ar vystosi inkstų nepakankamumas.

„Kai žmonių baimė tampa gerokai didesnė už pačią problemą – randa nedidelį pokytį šlapime, o tu matai tėvų akis, sklidinas baimės – tuomet supranti, kad jie prisiskaitė informacijos suaugusiems, pavyzdžiui, apie prostatos vėžį.

Jiems užtenka išvysti sąvoką „vėžys“ – ir nesvarbu, kad čia visai kita situacija ir kad čia yra vaikas – jie vis tiek galvoja, kad jei yra pakitimas, vadinasi, bus ir vėžys“, – kalbėdamasis su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu Aurimu Kamantausku sako dr. K. Ažukaitis.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galima čia:

Gydytojas tikina jau akimirksniu atpažįstantis paciento tėvus, kurie jo kabineto duris atveria su išankstinėmis nuostatomis apie savo vaiko sveikatos būklę ar visą medicinos sistemą. Jo teigimu, tokius žmones išduoda baimingas žvilgsnis, nerimastingos klausimų formuluotės bei jautrios reakcijos į specialisto atsakymus.

„Jei tik pajuntu, kad tėvams nepakanka to, ką sakau, nes jie laukia kito atsakymo, iškart klausiu: gerai, pasakykite atvirai – ką jūs galvojate, ką ir kur skaitėte. Tada galime ramiai pasikalbėti ir judėti ten, kur, mano manymu, reikėtų“, – gydytojo kasdienybe tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ dalinasi dr. K. Ažukaitis.

Dirbtinio intelekto vaidmuo medicinoje tik augs

Nors pacientų tendencija ieškoti sveikatos atsakymų „Google“ ar „ChatGPT“ programėlėse gydytojams išties kelia papildomų iššūkių – nuo klaidingos savidiagnostikos iki nepagrįstų lūkesčių – dr. K. Ažukaitis tai vertina kaip natūralią šiuolaikinės medicinos darbo dalį.

„Ir taip aišku, kad dirbtinis intelektas taps kasdienybe, bet jis jokiu būdu nepakeis gydytojų“, – šypsosi dr. K. Ažukaitis ir priduria, kad dirbtinio intelekto priemonėmis vis dažniau pasitiki ne tik pacientai, bet ir gydytojai.

„Klausimas jau nebėra ar, o kada galėsime visiškai pasikliauti dirbtiniu intelektu kasdieniniame gydytojo darbe. Jau dabar matome, kaip dirbtinis intelektas padeda rinkti paciento anamnezę ar analizuoti radiologinius vaizdus – nuo echoskopijų iki plaučių rentgenogramų.

Tikiu, kad dirbtinis intelektas taps svarbiu pagalbiniu įrankiu, kuris leis greičiau ir tiksliau priimti sprendimus bei padidins visos sveikatos sistemos efektyvumą“, – teigiamą dirbtinio intelekto naudą Lietuvos medicinos sistemai akcentuoja dr. K. Ažukaitis.

Ląstelių terapija ir kitos medicinos inovacijos

Kalbėdamas apie kitas Lietuvos medicinos sistemos inovacijas, dr. K. Ažukaitis be dirbtinio intelekto dar išskiria dvi naujienas: personalizuotos medicinos praktiką bei ląstelių terapiją – gydymo būdą, taikomą gydyti vėžį ir imuninės kilmės ligas.

„Ląstelių terapijoje rodome regioninę lyderystę – esame vieni iš pirmųjų Baltijos šalyse, pradėję taikyti ląstelių terapiją vėžiui gydyti. Taip pat daug dėmesio skiriame personalizuotai medicinai: greta įprastinės vizualinės diagnostikos, kompiuterinės tomografijos tyrimų, Lietuvoje kartu atliekame ir molekulinius tyrimus, kraujo biožymenų analizes, biopsijas, kad kiekvienam pacientui, nepriklausomai nuo vėžio lokalizacijos, galėtume parinkti kuo labiau individualų gydymą“, – naujovėmis tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje dalinasi pašnekovas.

Apie šias ir kitas sveikatos sistemos inovacijas dr. K. Ažukaitis įprastai išgirsta tarptautiniuose renginiuose, kuriuose atstovauja Lietuvą bei Vilniaus universitetą. Dalyvaudamas konferencijose ir skaitydamas pranešimus, jis pabrėžia turintis vieną pagrindinį tikslą – ne tik parvežti žinių apie naujausias medicinos pasaulio inovacijas, bet ir užmegzti tvirtus ryšius su užsienio kolegomis.

„Jeigu negrįžau su bent vienu geru kontaktu, kuris padės Lietuvoje kurti pridėtinę vertę, vadinasi, renginį praleidau netinkamai“, – juokauja dr. K. Ažukaitis.

O naujų tarptautinių kontaktų pridėtinė vertė Lietuvai – tai išgelbėtos gyvybės. Tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje dr. K. Ažukaitis dalinasi savo asmenine patirtimi ir pasakoja glaudžiai bendradarbiaujantis su patyrusiais kolegomis iš Londono ir kitų didžiųjų Europos miestų, su kuriais konsultuojasi, kuomet iškyla papildomų klausimų dėl pacientų gydymo.

„Jie neskaičiuoja savo laiko – tai gydytojai, kurie visada yra pasiruošę pasidalinti savo asmenine patirtimi, atsakyti į elektroninius laiškus ar surengti nuotolinius susitikimus, net jeigu tuo metu intensyviai dirba didžiausioje Londono vaikų ligoninėse. Už tokį papildomą žingsnį jie negauna jokio atlygio, tačiau gauna pasitenkinimą ir prasmę savo darbu – galbūt netgi realizuoja tai, dėl ko pasirinkto tapti gydytojais“, – svarsto dr. K. Ažukaitis.

Įkvėptas kolegų pavyzdžio ir tarptautinio bendradarbiavimo patirties, dr. K. Ažukaitis Lietuvoje taip pat stengiasi ugdyti tokius medicinos specialistus, kurių motyvacija padėti žmonėms būtų grįsta ne tik pragmatiniais veiksniais. „Tikiuosi, kad po manęs liks žmonių, kuriems padėjau tapti gerais gydytojais, lyderiais ar mokslininkais – man tai būtų didžiausias įvertinimas“, – šypsosi dr. K. Ažukaitis.

Profesionalaus sporto fotografo Vytauto Dranginio kolekcijoje – net devynios Dakaro ralio lenktynės, istorinių Lietuvos olimpiečių Mykolo Aleknos ir Rūtos Meilutytės nuotraukos bei pirmojo lietuvio, fotografavusio „Formulės-1“ varžybas, titulas. Kiekvienas įamžintas kadras savyje talpina gilias istorijas, kuriomis jis pirmąkart dalinasi naujausioje renginių režisieriaus Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje.

„Mano darbas yra užfiksuoti emocijas, net jeigu tai – pralaimėjimas“, – kalbėdamasis su renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu ir tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi A. Kamantausku sako žymus Lietuvos sporto fotografas V. Dranginis.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

30 laipsnių šaltis ir kita tamsioji fotografijos pusė

Anot V. Dranginio, sporto fotografo profesija reikalauja begalinės kantrybės ir ištvermės – neretai dėl geresnio kadro į varžybas fotografams tenka atvykti pirmiems, o išvykti patiems paskutiniams.

Vienas tokių kartų, kurį tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje prisimena V. Dranginis, nutiko 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Šioje olimpiadoje dėl aukso medalio kovojo daugybė Lietuvos sportininkų, tačiau visų žvilgsniai buvo nukreipti į Rūtos Meilutytės pasirodymą.

Norėdamas įamžinti jos finišą, V. Dranginis į olimpinį baseiną atvyko likus net dviem valandoms iki varžybų pradžios. Pirmąkart olimpines žaidynes fotografuojantis menininkas pasakoja, kad buvo pasiruošęs viskam, išskyrus Rūtos pralaimėjimą.

„Suvokiau, kad spaudoje bus įvairių žinučių ir man nereikia situacijoje, kuri savaime yra drama, ieškoti papildomos dramos elementų. Turėjau nuotrauką su jos ašaromis, bet atrinkau tokią, kurioje ji yra užsidengusi veidą – tai yra puiki, estetiška nuotrauka, aiškiai įgarsinanti skausmingą pralaimėjimo istoriją“, – sako V. Dranginis ir priduria, kad tai – brangiausia nuotrauka jo karjeroje.

Kalbėdamas tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje, V. Dranginis prisimena ir daugiau nuotykių, pavyzdžiui, kaip 2022 m. Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse varžybų pradžios laukė stovėdamas net 30 laipsnių šaltyje.

„Čia yra tamsioji olimpinės fotografijos pusė: jeigu nesi oficialus organizatorių ar didžiųjų agentūrų fotografas, vadinasi, dirbti nebus paprasta. Ne visada pavyksta patekti į svarbiausius renginius, kartais pritrūksta bilietų net į atidarymo ceremoniją. Apskritai atidarymo ir uždarymo ceremonijos, finalai – ypač tie, kurie sulaukia didelio žiniasklaidos dėmesio – turi labai ribotą fotografų kvotą.

Pamenu, Paryžiuje fotografavau krepšinio finalą. Kadangi Lietuva į jį nepateko, teoriškai neturėjau jokių šansų gauti akreditacijos – visos vietos buvo užimtos JAV, Prancūzijos ir kitų didžiųjų šalių atstovų. Laimė, liko kelios laisvos vietos, tad vis dėlto patekau. Bet ir ten geriausias pozicijas užima televizijos kameros, o fotografams lieka tik labai ribotos pozicijos“, – tikina V. Dranginis.

Fotografas taip pat atskleidžia, kad dėl gero kadro retkarčiais tenka ir surizikuoti: „Kartais tik „žaidimas ne pagal taisykles“ leidžia padaryti istorinius kadrus.“

Smėlynai, karštis ir svylančių padangų kvapas

Profesionalaus sporto bendruomenėje V. Dranginio objektyvas jau seniai tapo neatsiejama varžybų dalimi, tačiau bene stipriausiai jo vardas siejamas su Dakaro lenktynėmis. „Jeigu yra Dakaro nuotrauka, tikriausiai ji – Dranginio“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ juokiasi fotografas.

Iš tikrųjų Dakaro ralio lenktynių fotografu V. Dranginis tapo atsitiktinai. Neturėdamas jokios patirties automobilių sporto fotografijoje, menininkas tiesiogiai kreipėsi į Dakaro ralio lenktynininkus – Saulių Jurgelėną bei Vaidotą Žalą – ir įkalbėjo sportininkus suteikti jam šansą.

„Kai per savo pirmąjį Dakarą pajutau pro mane lekiantį ir riaumojantį didelį automobilį, supratau, kad aš iš tikrųjų jaučiu gyvenimą. Stoviu kopose, bet užuodžiu tepalų, išmetamųjų dujų kvapą, o pro šalį pralėkdamas automobilis sudrebina žemę ir apžeria mane smėliu – apie tai man ir yra gyvenimas. Tik fotografuodamas jaučiuosi gyvas“, – sako V. Dranginis.

Iš kitų Lietuvos sporto fotografų V. Dranginio nuotraukos išsiskiria spalvomis ir išraiškingais kontrastais. Naudodamas plačiakampį objektyvą ir subtiliai žaisdamas šviesa, menininkas sportininkų emocijoms ne tik suteikia papildomą atspalvį, bet ir estetinį patrauklumą.

„Manau, kad sportas ir jo fotografija yra apie veiksmą, judesį, energiją. Viskas, kas tai papildo, yra okay, kol neperspaudi, todėl retušuodamas nuotraukas nesistengiu pakeisti istorijos – pataisau vieną ar kelias detales, tačiau dar prieš fotografuodamas ieškau kampo, kuriame vaizdas iš karto būtų estetiškas, o istorija – aiški. Noriu, kad mano nuotraukose kažką įdomaus atrastų net sportu nesidomintys žmonės“, – sako V. Dranginis.

Gali atrodyti, kad fotografas jau įgyvendino visas savo gyvenimo svajones, tačiau V. Dranginio norų sąraše dar liko viena neįgyvendinta svajonė. „Vienas iš nenufotografuotų renginių – tai Aliaskos šunų kinkinių varžybos. Iš čia atėjęs mano požiūris, idealizuojantis paskutinius bėgikus, jų svarbą varžyboms ir visuomenei. Šunų kinkinių varžybose lyderiai finišuoja per keletą savaičių, o likusieji finišą pasiekia tik per mėnesį, tačiau miestelis entuziastingai laukia visų – net paskutinių“, – šypsosi V. Dranginis.

Artėjant 80-ajam aktorės, režisierės ir legendinės Lietuvos teatro pedagogės Elenos Savukynaitės jubiliejui, žvilgsnis nevaldomai krypsta į didžiausią menininkės palikimą – žmones.  Kiek talentų užaugino Lietuvos teatro „mama“ tituluojama pedagogė ir kokias pamokas savyje vis dar nešiojasi jos mokiniai – apie visa tai aktorė kalbasi su tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi, renginių režisieriumi ir savo buvusiu studentu Aurimu Kamantausku.

Plukdoma prisiminimais po įvairiaspalvę Lietuvos teatro sceną, E. Savukynaitė pakeliui atgaivina pirmuosius savo vaidmenis užburiančiuose spektakliuose „Ecce Homo!“ (1967), „Sapnų sapnai“ (1968), „Saugokite peteliškę“ (1969), „Koliažas“ (1971). Čia ji prisimena ir tarptautines gastroles su legendinio Modrio Tenisono pantomimos trupe, ir prasmingais simboliais apipintą spektaklį „XX amžiaus capriccio“ (1970).

„Tai – spektaklis, kuriame buvo ryškiai kalbama apie menininko žlugdymą ir nurodoma, jog tą daro kažkas „iš aukščiau“. Visi suprato, kas „iš aukščiau“ sužlugdo žmogų, jo asmenybę, meninę prigimtį, intelektą, kūrybą. Tiesiog sulaužo žmogų, nukerta jam galvą ir nužudo“, – spektaklį apie sunkią kūrėjo padėtį sovietmečiu prisimena aktorė.

Visą pokalbį apie Lietuvos pantomimos istoriją, šiuolaikinį teatrą, iššūkių kupiną menininkų ir artistų kasdienybę sovietmečiu išgirsti ir pamatyti galima čia:

Vaidmuo, kuris tęsėsi dešimtmečius

Tačiau bene svarbiausias, visą gyvenimą trukęs E. Savukynaitės „vaidmuo“ buvo atliekamas ugdant būsimus Lietuvos menininkus ir scenos žvaigždes, aktorius bei teatro režisierius.

Visi, bent akimirką stebėję E. Savukynaitę mokytojos amplua, galėjo patvirtinti, kad tai – jos pašaukimas. „Visuomet suburdavau į save panašius studentus, todėl man ir sekėsi, – „Kamantinėjimų“ laidoje prisimindama ilgametę dėstytojos karjerą, šypsosi E. Savukynaitė. – Turėjau ir labai stiprią intuiciją, iš kelių detalių suprasdavau, ar tam žmogui galėsiu būti mokytoja.“

O tokių laimingųjų buvo nei daug, nei mažai – maždaug penki šimtai. Būtent šiems studentams E. Savukynaitė atvėrė scenos judesio, fechtuotės, vaidybos ir režisūros paslaptis bei išmokė juos įvaldyti laikui nepavaldžią, ypatingą saviraiškos formą, kuri sovietmečiu menininkams grąžino valdžios prislopintą balsą ir iki šiol išlaiko savo svarbą šiuolaikinėje teatro scenoje.

„Sovietmečiu gyvenome užčiaupti. Kalbėjome apie tokius dalykus, kurie mums dažniausiai visai nepatiko – visas teatras kalbėjo tai, apie ką buvo leista kalbėti. O čia staiga atsiranda pantomima – judesio menas, kuriame nėra žodžių. Kai mūsų klausdavo: ką jūs čia norėjote pasakyti?, mes atsakydavome: o ką jūs supratote? Jei kas nors suprato „ne taip“, tai jau jo problema – vadinasi, jis pats taip galvoja. Tuo metu susidarė keista, net paradoksali situacija: scenoje neištarėme nė vieno žodžio, tačiau darėme tai, kas akivaizdžiai prieštaravo sovietinės kultūros rėmams“, – prisimena aktorė.

Kadaise svajojusi tapti balerina, teatro pedagogė E. Savukynaitė sako anksti perpratusi judesio svarbą ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Jos teigimu, kūno kalba yra tikrasis žmogaus emocijų ir minčių atspindys, leidžiantis išgirsti ir suprasti kitą net tuomet, kai pasaulyje vyrauja triukšmas.

„Dėl to man patinka žiūrėti spektaklius anglų kalba. Aš jos nemoku, tačiau viską suprantu – būna, aktorių kūno kalba žymiai daugiau pasako nei žodžiai, išeinantys iš jų lūpų. Judesys mintimis nuveda iki tokių emocijų, tokio apsinuoginimo, kad man kaifas. Todėl gali būti moderniausias teatras, bet jeigu jis išlaiko emocinę įtampą ir turi emocinę įtaigą, tuomet aš jį labai priimu, sveikinu ir myliu“, – laidoje kalbėdamasi su savo buvusiu studentu, renginių režisieriumi A. Kamantausku sako aktorė.