Aurimas Kamantauskas, režisierius, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovas

Šiurpnaktis ir Vėlinės viena kitai neprieštarauja, o tarsi papildo viena kitą: viena skirta pabendrauti su gyvaisiais, kita – prisiminti mirusius. Tai tarsi du skirtingi pasauliai, kurie gali sutarti ir derėti tarpusavyje.

Spalio pabaiga: artėja Helovinas, visų Šventųjų diena ir Vėlinės. Šios minėtinos dienos ir jų tarpusavio santykis Lietuvoje jau ne vienus metus kelia diskusijas viešojoje erdvėje ir socialiniuose tinkluose. Vieni ir vėl rypuos, kaip „amerikoniška“ komercinė šventė naikina lietuviškas tradicijas ir kaip šventvagiška yra vakare šėlti Helovino linksmybėse (o gal turėčiau sakyti „šiurpybėse“), o kitą dieną lankytis kapinėse. Tuo tarpu kiti džiaugsis galimybe praskaidrinti vis trumpėjančias bei darganotas rudens dienas ir kūrybiškai planuos, kokiomis dekoracijomis papuošti savo gyvenamąją vietą ar jos prieigas.

Pats kaip renginių organizatorius, režisierius, trijų vaikų tėtis ir savo gyvenamosios bendruomenės narys, labiau priklausau pastarajai stovyklai. Dar daugiau – kviečiu į Heloviną pažvelgti kitaip: ne kaip į mūsų tradicijų naikintoją, o kaip į naują kūrybiškumo ir bendruomeniškumo formą, kurią verta pagardinti ir tam tikrais lietuviškumo prieskoniais.

Šiurpnaktis, Šmėklinės ar Moliūgadienis? 

Visų pirma, pradėkime nuo šventės pavadinimo. Visai nebūtina vartoti angliškos kilmės pavadinimo „Helovinas“. Beje, jis nieko bendro neturi su pragaru „hell“, kaip kartais klaidingai interpretuojama. Anglų kalba „Halloween“ reiškia „All Hallows’ Eve” – Visų šventųjų išvakares.

Svetimai skambančiam „Helovinui“ galime sugalvoti lietuvišką atitikmenį, taip šventė iškart taps savesnė. Pavyzdžiui, mūsų šeimoje spalio 31 dienos vakarą vadiname Šiurpnakčiu. Egzistuoja ir alternatyvių variantų, iš kurių bene populiariausias yra Šmėklinės, bet teko girdėti ir apie BūūBadienį, Moliūgadienį ar Moliūgines.

Vakaras – kaip improvizuotas spektaklis

Į Šiurpnakčio šventimą, jo laukimą galime pažvelgti kaip į galimybę išlaisvinti fantaziją, pabėgti nuo kasdienybės ir įsitraukti į kūrybinį procesą. Nepalikime jo tik vaikams, jų kostiumams ir elementariam saldainių rinkimui, keliaujant per kaimynus. Galime kartu puošti namus ar kiemus, kurti kostiumus ir net šventės scenarijų. Lietuviškumo prieskoniais čia gali tapti rankų darbo dekoracijos, originalios vaišės, gamtinių elementų simbolika. Pabūkime šios šventės kūrėjais ir režisieriais, paverskime įprastą vakarą improvizuotu spektakliu.

Leiskite pasidalinti mūsų šeimos tradicija. Artėjant Šiurpnakčiui, puošiame namų vidų ir kiemą, gaminame specialias vaišes, persirengiame įspūdingais kostiumais ir visuomet sugalvojame kokį nors pokštą ar staigmeną mus aplankantiems kaimynų vaikams.

Beje, visa mūsų gyvenamųjų namų bendruomenė didelį dėmesį skiria dekoracijoms ir kiemų pasipuošimui: vienur gali rūkti dūmai, o kitur stovėti karstas su išlendančia pabaisa. Vaikams tokios dekoracijos išties daro įspūdį, o dar didesnis įspūdis ir tikras „wow“ išsprūsta, kai užsukę į mūsų namus pamato ir mus, suaugusius, pasipuošusius įspūdingais kostiumais. Būtinai su atvykėliais pabendraujame: sudainuojame kartu kokią nors dainą, paprašome pasakyti pokštų ar patys ką nors iškrečiame.

„Wow“ efektui sukurti nėra būtini brangūs ar sudėtingi sprendimai, jis kyla iš netikėtumo, išradingumo ir bendro žaidimo. Štai pernai mūsų vaikai, aplankę kaimynus, grįžo su supakuotais įspūdingo dydžio saldainiais. Koks netikėtumas vaikus ištiko, kai juos išpakavę, jie rado … morkas. Skanias, sveikas, lietuviškas. Juk suaugusieji irgi gali sau leisti papokštauti.

Matydami, kas įtraukia vaikus ir bendruomenes, galime šią patirtį perkelti ir bandant atgaivinti vis mažiau populiarumo sulaukiančias kitas tradicines mūsų šventes, pavyzdžiui, Užgavėnes. Tikrai labai liūdna stebėti, kai per Šiurpnaktį namuose durys neužsidaro, o štai pernai per Užgavėnes sulaukėme vos vieno būrelio vaikų. Tad ir Užgavėnių proga galime kūrybiškai pasipuošti namus ir kiemus, išsikepti skaniausių blynų, drauge su vaikais kurti kaukes ar kostiumus, pasiruošti smagiausių pokštų ir surengti neužmirštamą šventę savo bendruomenėse.

O kaipgi Vėlinės?

Galite paklausti, o kaip tuomet su Vėlinėmis? Ar garsus, pokštų, šviečiančių moliūgų ir baisių persirengėlių kupinas vakaras neprieštarauja Vėlinių rimčiai ir ramybei?

Vėlinės nėra gedulo diena ar liūdna šventė, tai yra ramus ir šviesus išėjusių prisiminimas. Nors per Vėlines prisimename išėjusius, kartu tai yra bendravimo ir santykių, ryšių palaikymo ar atkūrimo proga. Juk kur kitur jei ne kapinėse per Vėlines gali susitikti ištisus metus nematytus giminaičius. Turime gražią tradiciją po apsilankymo kapinėse kartu susėsti prie bendrų pietų ar vakarienės stalo.

Abi šventės – tiek Šiurpnaktis, tiek Vėlinės – savo esme yra gražios, prasmingos ir bendruomeniškos. Todėl linkiu jums stebinančio bei siautulingo Šiurpnakčio ir šviesių, bendrystės kupinų Vėlinių.

Visiems norisi, kad jų vestuvės, gimtadienis, krikštynos ar kita asmeninė šventė sukeltų svečiams geriausias emocijas ir ilgam įsirėžtų atmintyje. Tai ypač aktualu vasarą, kai švenčių vyksta ypač daug, tačiau kaip to pasiekti? Vienintelis lietuvis, patekęs į įtakingiausių pasaulio žmonių renginių rinkoje šimtuką, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovas Aurimas Kamantauskas atskleidžia sėkmingos šventės paslaptį. Tai – „wow“ efektas, kurio siekia visi renginių organizatoriai.

„Wow“ efektas yra emocinis išgyvenimas, sukeltas kažko netikėto, originalaus arba labai asmeniško. Tai akimirkos, kurias prisimename ilgai, gal net visą gyvenimą. Ir tai nebūtinai turi būti brangu ar pompastiška“, – sako renginių režisierius A. Kamantauskas.

Tai, kas suartina ir daro šventę išskirtine

Į didesnes šventes – vestuves, jubiliejus, krikštynas – neretai sukviečiame žmones, kurie gali būti mažai pažįstami ir jaustis nejaukiai.  A. Kamantausko teigimu, „wow“ efektas veikia ir kaip socialiniai klijai. Kai žmonės pajunta bendrą susižavėjimą, jie atsipalaiduoja, lengviau susidraugauja ir gali iš širdies pasimėgauti švente. Tai kur kas svarbiau nei prabangūs papuošimai ar ištaigingi patiekalai.

„Dažnai žmonės daug investuoja į šventės dekoracijas, drabužius, maistą. Šventė praeina sklandžiai, tačiau nieko nenustebina, greit išblėsta iš prisiminimų. Kad taip nenutiktų, verčiau investuoti į patirtis, o ne į daiktus. Šiek tiek pasistengę galime sukurti emocinį užtaisą, kuris ir svečius suartins, ir ilgam įsimins“, – pataria A. Kamantauskas.

Netikėtos vietos ir formatai

Renginių kūrėjas sako, kad vienas gražiausių jo paties patirtų asmeninių „wow“ efektų buvo pasimatymas ir staliukas vakarienei  po atviru dangumi Rotušės aikštėje Valentino dienos proga.

„Šią staigmeną suorganizavo mano žmona. Ji atvežė karštą namie gamintą maistą, viską paserviravo, sulankstomus lauko baldelius paėmė. Viskas vyko pačioje aikštėje, po atviru dangumi, ir tai buvo nepakartojama patirtis ir staigmena. Tai pavyzdys, kad „wow“ efektui nereikia milžiniško biudžeto. Kartais užtenka geros idėjos ir originalios vietos“, – sako A. Kamantauskas.

Jis ragina paieškoti sentimentalių, reikšmingų vietų šventėms. Pavyzdžiui, galima vaikų gimtadienius organizuoti vietoje, kur tėvai pirmą kartą susitiko ar susipažino. Ar atšvęsti ten šeimos dieną. Net ir patekimą į šventę galima paversti, tarkime, visus įtraukiančiu orientaciniu žaidimu.

„Kitados rengiau vestuves, kurių svečiai nežinojo, kur vyks pati šventė. Buvo orientacinis žaidimas su užduotimis, susijusiomis su poros istorija. Tai buvo visiškai kitokios vestuvės. Pavyzdžiui, vietoje įprastos fotosienelės visi svečiai gavo šautuvą, pripildytą dažų, ir ant didžiulės drobės šaudėsi dažais. Po to nulupus lipduką išryškėjo po dažais paslėptas jaunųjų portretas“, – prisimena profesionalus režisierius.

Nustebinti gali padėti ir menininkai

Tradicinis šventės vaizdas: ilgas stalas, kepsniai, galbūt gyvi muzikantai. Tuo tikrai niekuo nenustebinsime. Todėl A. Kamantauskas ragina nebijoti pakilti nuo kėdžių ir leistis į nuotykius. O vasarą jų galima sugalvoti ypač daug.

„Man labai patinka TV laida „Gamtininko užrašai“. Ji pasufleruoja netikėtų idėjų asmeninei šventei. Tarkime, galima nueiti pasivaikščioti į mišką su gidu, sutarus su grybautoju ar gamtininku pagrybauti ir po to pasidaryti bendrą vakarienę. Arba atrasti tuos pačius senuosius amatus – audimą, sodų pynimą. Tai išeina iš mūsų tradicinio šventės suvokimo rėmų ir būtent todėl kuria „wow“ efektą“, – sako A. Kamantauskas.

Senas ir nepelnytai pamirštas būdas šventės metu sukurti „wow“ efektą – dainavimas. Daugumos mūsų seneliai ir proseneliai švenčių metu dainuodavo, tačiau mūsų laikais to beveik nebedarome ir daug prarandame.

„Lietuvių mokslininkės Dainų šventės metu atliko tyrimą ir nustatė, kad žmonėms kartu dainuojant sinchronizuojasi jų širdies ritmas ir kiti fiziologiniai rodikliai. Be to, išsiskiria vadinamasis meilės hormonas oksitocinas, pagerėja žmonių emocinė savijauta ir pajuntamas ryšys su kitais. Taip kuriasi bendrystė“, – pasakoja renginių agentūros „ReKūrai“ vadovas.

Nauja tendencija, kurią pastebi A. Kamantauskas – pasidaryti restoraną savo namuose. Tai yra, užuot savo šventei ar vakarėliui gaminus maistą patiems, pasamdyti šiam darbui profesionalų restorano šefą, gaminantį maistą jūsų namuose.

„Taip pat galima „wow“ efektą sukurti pasitelkus menininkus – žmones, kurie turi ypatingą savybę būti labai įtaigūs ir kitokie. Pavyzdžiui, susitarus su pasirinktu menininku, padaryti gimtadienį ar bičiulių susitikimą pianisto namuose, kuris jums ta proga pagros savo kūrinius. Galima paprašyti pianisto paskambinti dainos, kuri skambėjo per jūsų vestuves, melodiją, ir taip nustebinti antrąją pusę santuokos metinių proga. Neabejoju, kad tai gali tapti unikalia patirtimi. Arba patekti į dirbtuves pas keramiką ar dailininką. Reikia tik turėti drąsos paskambinti ir pasiūlyti įgyvendinti tokią idėją“

Idėja gali slėptis arčiau, nei manote

Vis dar nerandate jums tinkamos idėjos? Renginių kūrėjas ragina – atsigręžkite į save.

Kiekvienas iš mūsų turime įdomių talentų, pomėgių ar įdomių, talentingų draugų. Tai gali būti raktas į įspūdingos šventės scenarijų.

„Jei mėgstate šokį, galima pasikviesti draugus nueiti kartu į šokio spektaklį, o po to surengti visiems šokio pamoką su profesionaliu mokytoju. Aš pats daug metų žaidžiu badmintoną ir galvoju surengti savo draugams badmintono turnyrą. Gimtadienis yra puiki proga pristatyti artimiems žmonėms savo pomėgius ir kartu padaryti pramogą. Visi mes esame šiek tiek „wow“ – svarbu tai atrasti ir panaudoti“, – sako renginių kūrėjas.

Iš tarptautinių renginių, konferencijų bei festivalių visuomet stengiuosi grįžti su „lauktuvėmis“ – įžvalgomis, pažangiomis praktikomis bei pasaulinių prekės ženklų patirtimi, kurią būtų galima sėkmingai pritaikyti Lietuvos rinkoje. Šiemet tokiu vertingu atradimu tapo pirmąkart Europoje surengtas legendinis „South by Southwest“ (SXSW) festivalis, pritraukęs grupės „ABBA“, Marinos Abramovič ir netgi karališkosios šeimos dėmesį.

Komentaro autorius – Aurimas Kamantauskas, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovas

Nuo 1987-ųjų Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) gyvuojantis festivalis jau keletą metų laikomas kūrybos, technologijų, muzikos ir kino inovacijų epicentru, kasmet suburiančiu daugiau kaip 300 tūkst. dalyvių iš viso pasaulio.

Kadangi šiemet renginys pirmąkart įvyko Europoje, dalyvių skaičius buvo kuklesnis kiekio, tačiau ne kokybės atžvilgiu. Tarp 20,5 tūkst. svečių iš 77 skirtingų pasaulio šalių ir beveik 1 tūkst. pranešėjų buvo galima sutikti tokių žinomų veidų, kaip karalius Karolis III, menininkė Marina Abramovič, grupės „ABBA“ narys Björnas Ulvaeusas, futbolo klubo „Arsenal“ legenda Ianas Wrightas, „OnlyFans“ vadovė Amrapali „Ami“ Gan bei kiti.

Giliai už Atlanto įsišaknijusio festivalio debiutas Europoje tapo reginiu, kurio negalėjau praleisti. Tai buvo ne tik reikšminga kultūrinė patirtis, bet ir išskirtinė galimybė iš arčiau pažvelgti į globalias renginių tendencijas ir pažinti vertingiausias pasaulinių prekės ženklų strategijas.

Kūno meno, mados ir sporto sintezė

Esmine Londone vykusio festivalio SXSW tema šiemet tapo sportas – būtent aplink jį sukosi dauguma programos konferencijų, parodų, diskusijų ir pokalbių. Sportas čia buvo pristatomas ne tik kaip fizinė veikla, bet ir kaip vizualiai patrauklus, rinkodarai tinkamas produktas, kuriame atletai virsta potencialiais mados, prabangos ir pramogų industrijos simboliais.

Dėl savo griežtos disciplinos, sveikų ir atletiškų kūno linijų bei nepriekaištingos reputacijos sportininkai vis dažniau kviečiami tapti prabangių mados namų – „Louis Vuitton”, „Gucci“, „Prada“ ar „Balenciaga“ – veidais. Tai rodo, kad ribos tarp profesinių tapatybių nyksta ir atletai pamažu išstumia atlikėjus, muzikos pasaulio ikonas ir netgi profesionalius modelius, ilgus dešimtmečius viešpatavusius mados olimpo viršūnėje.

Dalis sportininkų taip pat veržiasi į kontraversiškai vertinamą „OnlyFans“ platformą. Tai – nauja tendencija, kurią „OnlyFans“ vadovė Amrapali „Ami“ Gan aiškino svarstydama, jog nėra didelio skirtumo, kur demonstruoti savo atletišką kūną – ant nugalėtojų pakylos ar virtualioje erdvėje, kurioje retkarčiais uždirbama netgi daugiau nei žaidžiant aikštelėje.

Vis dėlto didžiausią įspūdį žiūrovams paliko projektas, sujungęs dvi aistringas bendruomenes: „Formulės 1“ gerbėjus ir „LEGO“ entuziastus. Inžinierių komanda sukūrė dešimt konstruktorių, atspindinčių skirtingų komandų dizainą ir identitetą, o renginio kulminacija tapo improvizuotas paradas – lenktynininkams įteikti modeliai, kurių maksimalus greitis siekė vos 20 km/val., tačiau niekas nesitikėjo, kad sportininkai pradės lenktyniauti. Tai – pavyzdys, kaip renginyje sėkmingai sukurti „wow“ efektą.

O kalbant apie verslo lenktynes, viena iš labiausiai analizuotų temų – neabejotinai patenkanti į „Top 5“ aktualiausių diskusijų sąrašą – buvo dirbtinis intelektas (DI). Ekspertai pabrėžė, kad ateities lyderiais taps tos organizacijos, kurios nepaliks DI natūraliai savieigai, o kryptingai inicijuos jo integraciją į įmonės veiklas ir užtikrins, kad komandos gebėtų tikslingai valdyti DI įrankius savo kasdienybėje.

Muzikos festivalius vis dar gaubia pandemijos širma

Nors COVID-19 pandemija jau tapo istorija, jos šešėlis vis dar temdo renginių industrijos rinką, ypač – muzikos festivalius. Jei seniau honorarai atlikėjams būdavo mokami po pasirodymo, šiandien jie, siekdami apsidrausti nuo rizikų, vis dažniau reikalauja užmokesčio gerokai anksčiau nei atidaroma bilietų prekyba.

O tai kelia papildomų finansinių iššūkių renginių organizatoriams. Šiandien jie atvirai juokauja: visi muzikos festivaliai turi unikalią galimybę būti įtrauktais į „TOP 10“ išgyvenusių ir išlikusiųjų, todėl – geriausiųjų pasaulyje festivalių sąrašą.

Vis dėlto festivaliai, visuomenės atžvilgiu, savo vertės nepraranda. Jie ir toliau geba sujungti žmones į bendruomenę, kurioje gimsta naujos ir unikalios patirtys, todėl tarptautinė nuotaika šiuo klausimu vieninga – festivaliai gyvuos dar ne vienerius metus.

Organizatoriams – žiupsnelis kritikos

Drauge su kolegomis bei nepriklausomas gyvų patirčių agentūras visoje Europoje vienijančios bendruomenės „27Names“ nariais, kuriai priklauso ir renginių paslaugų grupė „ReKūrai“, svarstėme, kokius organizacinius ir režisūrinius sprendimus festivalis dar galėtų patobulinti, kad atlieptų aukščiausius Europos renginių standartus. Diskusijų metu išryškėjo keli aspektai, kurie, mūsų nuomone, galėtų ženkliai pagerinti dalyvių patirtį ir sustiprinti renginio įvaizdį tarptautinėje arenoje.

Bene labiausiai mus nustebino festivalio logistika. Eismas buvo organizuojamas viena kryptimi – be galimybės sugrįžti ten, kur patinka. Jei nori pasilikti salėje ir paklausyti dar vieno pranešimo, turi išeiti, apeiti visą pastatą ir vėl stoti į eilę, visai kaip parduotuvėje „IKEA“. Toks logistinis sprendimas gerokai apribojo lankytojų judėjimo laisvę ir trukdė efektyviai išnaudoti festivalio turinį, net jei dalyviai turėjo aukščiausio lygio akreditacijas.

Atkreipėme dėmesį ir į tai, kur renginio organizatoriai investavo dalį festivalio lėšų. Akivaizdu, kad didžioji dalis biudžeto buvo skirta ne scenografijai, o festivalio vizualinei komunikacijai miesto erdvėse. Rytų Londono pastatų fasadai, lauko ir vidaus sienos – viskas buvo gausiai apklijuota reklaminiais plakatais ir lipdukais.

Viena savaitė Londone padovanojo daugybę naujų atradimų. Matome, ką verta išsaugoti ir toliau plėtoti tiek Europoje, tiek Lietuvoje, tačiau taip pat aiškiai įžvelgiame, kokius festivalio „SXSW“ aspektus reikėtų tobulinti, kad ateityje renginys pritrauktų ne 300 tūkst., o galbūt net pusę milijono dalyvių.