Seimui svarstant, ar mažinti LRT biudžetą, LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė ragina nepamiršti nacionalinio transliuotojo vaidmens krizių metu. Anot jos, grėsmės akivaizdoje būtent nacionalinis transliuotojas tampa svarbia fronto linija. „LRT yra irgi gynybos dalis. Atėjus dienai X, mes net pagal įstatymus negalėsime sustoti transliavę. Tam reikia ruoštis ir tie pasirengimai kainuoja“, – pabrėžia LRT vadovė, kalbėdama režisieriaus, renginių organizatoriaus Aurimo Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“.

Laidoje kalbėta ne tik apie neseniai pristatytą LRT auditą ir biudžeto klausimus, bet ir apie visuomeninio transliuotojo vaidmenį geopolitinių grėsmių akivaizdoje, dirbtinio intelekto įtaką žiniasklaidai, žiūrovų įpročių pokyčius. „Kamantinėjimuose“ M. Garbačiauskaitė-Budrienė taip pat atskleidžia savo laisvalaikio pomėgius ir kuo ypatinga buvo jos vaikystė, augant menininkų šeimoje.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

„Atiduokite kultūrai, ką paimsite iš LRT“

Pasak generalinės direktorės, rengdamasis dienai X nacionalinis transliuotojas jau yra nemažai investavęs į slėptuves, generatorius, planus, pratybas ir kitus saugumo elementus. Jei nelauktoji diena ateitų, nuo šių pasiruošimų tiesiogiai priklausytų visuomenės saugumas ir galimybė laiku išgirsti svarbią informaciją per radiją ar televiziją.

„Sykiu suprantame, kad dalies mūsų biudžeto augimo galime atsisakyti, nes jis turi būti skirtas kitoms reikmėms. Turime solidarizuotis. Deja, tas klausimas kai kurių politikų kreipiamas visiškai ne į tą pusę, mėginama mus priešinti su kultūros bendruomene, kad kultūrai nėra biudžeto, o LRT auga. Puiku. Tuomet tą, ką paimsite iš LRT, atiduokite kultūrai“, – kalbėdama su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku tvirtina LRT vadovė.

Auditas – tik pradžia

Politikų iniciatyva Valstybės kontrolė šiemet vertino, kaip efektyviai ir skaidriai naudojamos visuomeninio transliuotojo lėšos. Audito metu nustatyta, kad LRT veikia laikydamasi įstatymų, o trūkumai daugiausia susiję su atskiromis viešųjų pirkimų ir vidaus procesų sritimis. LRT generalinė direktorė pabrėžė, kad tokie auditai – labai retas ir brangiai kainuojantis atvejis.

„Tai yra labai retas atvejis, kai Seimas paveda Valstybės kontrolei atlikti konkrečios įstaigos auditą. Paprastai Valstybės kontrolė yra laisva pasirinkti, ką jie audituoja. Gavome tą auditą ir maždaug per penkis mėnesius nuo gegužės buvome labai apkrauti. Mus auditavo 12 auditorių, gavome apie 1300 klausimų, ir jie ėjo iki pat paskutinės dienos. Nemaniau, kad Valstybės kontrolė ims taip plačiai. Daugybę informacijos reikėjo surinkti, 90 žmonių iš LRT dirbo ir sugaišo nemažai laiko“, –  sako LRT vadovė.

Auditą M. Garbačiauskaitė-Budrienė drąsiai vadina politizuotu. „Vien tai, kad Seime plenariniame posėdyje vyko audito pristatymas, irgi nėra labai dažnas atvejis. Tai, kad pirmu numeriu gaunu klausimą, ar planuoju atsistatydinti po to audito – tai irgi parodo“, – sako LRT generalinė direktorė pridurdama, kad audito išvadomis dalis politikų manipuliuoja, tiesiog meluoja ir bando „pritempti“ prie sau patogios tiesos.

Nacionalinio transliuotojo vadovė teigia mananti, kad auditas – dar ne pabaiga.

„Tik atrodo, kad auditas atliktas ir tai jau pabaiga, bet iš tiesų čia –dar tik startas. Todėl, kad dabar politikai, kurie nemėgsta LRT, išspaus viską iš šito klausimo. Kviesis mus į komitetus, siundys ant mūsų kitas institucijas. Žodžiu, apsunkins mums gyvenimą. Tą mes suprantame ir esame pasiruošę“, – tikina M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Paklausta, ko priešiškai nusiteikę politikai siekia tokiais veiksmais, LRT direktorė sako, jog pagrindinis tikslas veikiausiai yra atstatydinti vadovybę, sumažinti pasitikėjimą LRT ir apriboti biudžetą.

Tikslas – būti arčiau žiūrovo

Tačiau net ir be šių „povandeninių srovių“ nacionalinis transliuotojas, kaip ir kitos žiniasklaidos priemonės, susiduria su iššūkiais. LRT vadovė pripažįsta, kad viso pasaulio žiniasklaida praranda dalį įtakos. „Vartotojų įpročiai pasikeitė, ir žiniasklaidai dabar yra ne patys lengviausi laikai. Tai yra industrija, kuri per pastaruosius 10-15 metų patyrė labai dideles transformacijas. Interneto, socialinių tinklų ir dirbtinio intelekto atsiradimas esmingai keičia žiniasklaidos veiklą“, – sako LRT generalinė direktorė.

Ji pasakoja, kad neseniai atliktas Europos transliuotojų sąjungos tyrimas atskleidė, kad įvairių dirbtinio intelekto įrankių pateikiamose visuomeninių transliuotojų naujienose gausų neatitikimų ir netikslumų. Anot M. Garbačiauskaitės-Budrienės, tokios ir panašios tendencijos – didelė grėsmė, nes galbūt tuoj gyvensime paralelinėje visatoje.

Vienas iš LRT strateginių tikslų šiuo metu – pasiekti jaunąją auditoriją. M. Garbačiauskaitė-Budrienė sako, kad jaunimas vis rečiau žiūri televiziją, o informaciją gauna iš socialinių tinklų ir YouTube kanalo.

„Mes stengiamės būti ten, kur jie ir kalbėti jų kalba. Įtraukiame jaunus žmones ir su jais pasitikriname, kaip jiems atrodo viena ar kita tema, laidų vedėjai ar animacija“, – pasakoja LRT vadovė.

Kitas būdas, kaip nacionalinis transliuotojas bando priartėti prie žiūrovų – specialus formatas, skirtas auditorijos įtraukimui. Tai LRT ambasadorių projektas, kuris nuo šių metų vadinsis LRT Klubu. Generalinė direktorė tvirtina, kad ši iniciatyva, subūrusi apie 300 aktyvių LRT vartotojų, labai pasiteisino, o šiuo metu ruošiamasi rinkti naujus entuziastus.

„Labai džiaugiamės, kad žmonės norėjo įsitraukti į LRT tobulinimą, teikė pasiūlymus, davė patarimus, vertino mūsų laidas, naują sezoną. Pakeitimų buvo padaryta, pradedant laidos „Auksinis protas“ anonsu, baigiant klaidų pataisymais“, – sako M. Garbačiauskaitė-Budrienė pridurdama, kad dabar pirmoje LRT prioritetų pozicijoje – žiūrovų, klausytojų, skaitytojų poreikiai.

Darbo kabinete – tėčio tapyti paveikslai

Nors M. Garbačiauskaitės-Budrienės kasdienybė kupina skaičių, planų ir atsakomybės, darbo aplinkoje netrūksta ir šilumos – jos kabinetą puošia tėčio, tapytojo Ričardo Garbačiausko, darbai. Dideli abstrakcijų paveikslai ne tik puikiai atrodo, bet ir primena vaikystę Šiauliuose, menininkų kvartale, vadinamajame „Šabakštyne“, kur  ji augo apsupta paveikslų, skulptūrų ir kitų neįprastų daiktų.

„Net sovietmečiu, kai viskas visur buvo vienoda, mes turėjome ypatingų baldų, kuriuos mano tėvas padarydavo pats. Pavyzdžiui, vonioje turėjome veidrodį per visą sieną, kas tiems laikams buvo labai neįprasta“, – prisimena M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Galbūt dėl to LRT vadovei išprūsta, kad viena mėgstamiausių jos laidų yra „Daiktų istorijos“. „Jei laidų tinklelis būtų dėliojamas tik pagal mane, tai ten būtų daugiausiai LRT Plius turinio, būtų „Daiktų istorijos“, kitos lietuvių kūrėjų laidos, daug naujienų, analitikos ir dokumentikos“, – šypsosi LRT vadovė, ilgą laiką ir pati dirbusi naujienų žurnalistės, redaktorės darbą. Kartu ji suskumba paaiškinti, kad tinklelis tikrai nėra dėliojamas pagal jos skonį, strategines kryptis nubrėžia LRT taryba, stengiamasi patenkinti įvairių auditorijų poreikius.

Paklausta, kas jai padeda atsipalaiduoti po darbo rūpesčių, M. Garbačiauskaitė-Budrienė mini tenisą, slidinėjimą, taip pat ji gilina prancūzų kalbos žinias. Žinoma, menas, parodos, koncertai, spektakliai – didelė laisvalaikio dalis. „Tikrai Lietuvoje turime daug įdomių meno renginių, parodų. Susižymiu viską iš anksto, ką norėčiau aplankyti, bet ne visada net ir savaitgalio pakanka, kad viską suspėčiau“, – atskleidžia M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Architektė ir erdvių kūrėja Aurelija Slapikaitė Jurkonė kuria įspūdingus interjerus, kurie ne tik pelno apdovanojimus, bet ir keičia žmonių gyvenimą. Kūrybiškumu spinduliuojanti moteris sako, kad nuo mažens tėvai ją ugdė mąstyti kitaip, atskleisti savo originalumą. Dar vaikystėje Aurelija pradėjo pati sau kurti drabužius, o dabar jos idėjos virsta originaliomis erdvėmis gyvenimui ir darbui. „Aš niekada nesiekiau būti geriausia – siekiau būti kitokia. Jei visi madingi, tai aš rengsiuosi nemadingai. Jei trumpi sijonai, aš ilgus rinksiuosi. Taip ir su interjerais. Jei kažkas yra labai madinga, aš stengiuosi nuo to pabėgti, kad galėčiau sukurti savitumą“, – sako architektė. Svečiuodamasi režisieriaus, renginių organizatoriaus Aurimo Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“, Aurelija papasakojo, kaip sukurti namus, kuriuose gera būti.

A. Slapikaitė Jurkonė taip pat yra asociacijos „Kūrybinės jungtys“ narė, viena iš šeimoms skirto festivalio „Žaltytis“ organizatorių bei daugumos „Architektūros fondo“ iniciatyvų buvusi savanorė.

Svajonių namai – tokie, kuriuose yra viskas

Architektė sako, kad šiuolaikinio svajonių būsto viziją labai pakoregavo prasiautusi COVID-19 pandemija bei karo grėsmė. Karantino patirtis įtikino žmonės, kad namuose verta turėti kuo daugiau skirtingų funkcionalių erdvių.

„Po karantino pradėjom svajoti, kad namuose galėtume viską turėti. Kai kurie mano užsakovai iš namų galėtų neišeiti niekada, nes juose yra ir spa zona, ir darbo kambariai, biblioteka, sporto kambarys. Jie toje oazėje ne tik miega, bet ir valgo. Netgi virtuves darome kartais su dviem indaplovėmis, dviem kriauklėmis. Dvigubiname viską, net šaldytuvus. Žmonės nori daugiau produktų parsinešti į namus, jei reikėtų savaitę ar dvi užsidaryti namuose, kad turėtų maisto. Beveik visiems projektuojame tamsiuosius kambarėlius, sandėliavimo patalpas. Namai tampa tokia oaze, kurioje gali ir kino teatro mini salę įsirengti“, – kalbėdamasi su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu ir tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi Aurimu Kamantausku pasakoja erdvių kūrėja.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

O kaip šiais laikais kuriama prabanga? Architektė sako, jog vienas iš būdų – aukštos lubos. „Aukšta erdvė yra prabangos, kokybės ženklas. Gyvename ganėtinai ekonominiais laikais, kai rangovai labai skaičiuoja aukščius, kubatūras. Aukšta erdvė yra brangi erdvė, todėl retas statytojas pasirenka investuoti į aukštį“, – teigia A. Slapikaitė Jurkonė.

Architektei teko projektuoti būstą, kurio miegamojo aukštis buvo beveik 6 m. Šis miegamasis net pelnė apdovanojimą, nes atrodė iš tiesų išskirtinai.

„Tai buvo milžiniškas komforto pojūtis – visas Vilnius tau po kojom ir beveik šeši metrai aukšto. Ir dar elektra valdomos užuolaidos užsitraukia ir atsitraukia“, – prisimena architektė.

Pasak jos, vis didesnę rinkos dalį šiais laikais užima išmanūs namai. Tačiau architektė abejoja ar visi išmanieji produktai prigis ir taps mūsų kasdienybės dalimi. „Vienuose namuose labai sunku buvo žmonai net įsijungti šviesas. Taip viskas buvo išmanu, kad reikia vyro telefono, pagalbos, nes tualetai nenusileidžia, šviesa neveikia. Vis keliu sau klausimą, ar toks visiškas išmanumas yra ateitis. O gal mes nusispjausime ir sakysime: ne, man kartais reikia ranka atidaryti šaldytuvą ir atverti užuolaidą“,  – sako architektė, pabrėždama, kad išmaniuosius namus labiau mėgsta tie, kurie dirba su technologijomis. Tačiau kai kuriuos kitus žmones nuo to atbaido technologinis perdegimas. Tad gali būti, jog net ir galėdami atrakinti namus telefonu, galbūt vis tiek dar norėsime juos atrakinti raktu.

Natūralios medžiagos – namams, kurie gydo

Savo interjerui erdvių kūrėja renkasi ilgaamžes medžiagas ir sprendimus, kurie nepraras vertės net po šimto metų. „Jei dedu plyteles, iš karto galvoju, po kiek metų jas norėsis kažkam išdaužyti. Jei jos bus iš gero akmens, ilgai išliekančios, po ateis kažkas kitas po manęs ir galvos: čia reikėtų pakeisti, o čia gal reikėtų išlaikyti“, – sako Aurelija.

Ir pati perdarydama senas erdves architektė stengiasi išlaikyti tai, kas ten yra gražaus ir vertingo. Seni laiptų turėklai, sienų apdaila ir net grindų detalės prikeliamos naujam gyvenimui šiuolaikiniame interjere.

Architektė pasakoja, kad buvusiuose jos ir vyro namuose vyravo medis ir nebuvo nei vieno plastikinio elemento. „Labai daug panaudojome tvarių medžiagų. Viską darėme, kad būtų arčiau žmogaus. Kad viskas būtų labai natūralu, žalia, kad tu ten mažiau sirgtum ir net nesuprastum, kad tuose namuose mažiau sergi, geriau išsimiegi. Iš tikrųjų tie namai gydė ir labai sunku buvo juos perleisti kitiems šeimininkams“, – pasakoja A. Slapikaitė Jurkonė.

Savo naujuose namuose architektė pagrindinėmis medžiagomis pasirinko stiklą ir metalą. „Kai sukūriau tuos namus, tik po metų Milano dizaino savaitėje pasirodė metalinės virtuvės ir stikliniai stalai. Buvau tarsi pradininkė ir po to nuvažiavau pažiūrėti atspindžio, kas vyksta Europoje. Iš pradžių visai buvau nemadinga, visi mane bandė perkalbėti, kad tai yra siaubingai nepraktiška. Ką dažniausiai išgirstu iš klientų – kad reikia labai praktiškų namų“, –  sako architektė pabrėždama, kad iš tiesų žmogui namuose reikia ne tik praktiškų sprendimų, bet ir to, kas džiugina akį ir kuria erdvės charakterį. Svariausia, kad žmogui toje erdvėje būtų gera gyventi, kad ji atitiktų jo filosofiją ir vidines gelmes, kurių kartais jis ir pats nemato.

Biurai tampa miela vieta būti

Didelę architektės darbo dalį sudaro projektai viešosiose erdvėse ir valstybiniuose objektuose. Aurelija sako, jog stengiasi šias erdves „sujaukinti“, padaryti priimtinesnes, sveikesnes žmogui. Deja, pirmas įspūdis jose apsilankius dažnai būna nekoks.

„Pirmą kartą pamačiusi kai kurias erdves jaučiuosi kaip ligoninėje ar įstaigoje, kur rankos surištos. Jautiesi, kad tave erdvė slegia, joje labai blogos emocijos kyla. Lubos, sienos slegia, tamsu, nėra šviesos natūralios, jokio gyvo augalo. Kodėl valstybinėje įmonėje negali būti daug augalų arba kodėl negali būti ryškesni baldai? Kodėl jie turi būti pilki visi? Man atrodo, aš ateinu gydyti tuos interjerus, kurie yra pilki“, – sako architektė.

Ji pastebi, kad šioje srityje po truputį vyksta pokyčiai. Vis dažniau atkreipiamas dėmesys į tai, ar darbuotojas darbo erdvėje jaučiasi gerai, kaip erdvė atsiliepia jo emocinei savijautai ir fizinei sveikatai. Tai tampa naujuoju prioritetu įrengiant biurus, konferencijų sales, bendras patalpas.

„Nustebino vienos valstybinės įstaigos vadovas, kuris sako – atverkim erdves, sugalvokim kiekvienam aukšte, kas mano darbuotojams patinka. Ką jie nori veikti: ar skaito knygas, ar žaidžia žaidimus, ar nori miego kambario. Kiekvienas žmogus turės savo augalą prie darbo stalo, savo erdvę, savo spintelę. Kiekvienam turi būti malonu dirbti, turi būti jauku“, – sako A. Kamantausko pašnekovė.

Architektė juokauja dabar esanti tiesiog apgulta valstybinio sektoriaus įstaigų, kurios nori atsinaujinti, atsikratyti sovietinio relikto ir priartinti darbo erdves prie žmogaus. Tad pagaliau ant darbo stalų ima dygti augalai, kambariuose įkurdinamos spalvingos sofos, o šaltus langus uždengia jaukios užuolaidos.