Olimpinės čempionės Vidos Vencienės dukra Dominyka Venciūtė nuo mažens matė, ką reiškia atkaklumas ir ryžtas. Nors sportas lydėjo ją paauglystėje, tikruoju jos pašaukimu tapo švietimas – nuo rinkodaros dėstymo universitete iki mokymų ir konsultacijų komunikacijos bei įvaizdžio formavimo temomis. Šiandien D. Venciūtė – ISM ekonomikos ir vadybos universiteto profesorė, bene jauniausia Lietuvoje, bei konsultacijų įmonės „Persona Cognita“ įkūrėja, padedanti žmonėms ir organizacijoms kurti stiprius prekės ženklus.

Kaip pristatyti visuomenei savo asmeninį prekės ženklą ir save? Kaip elgtis, apie ką kalbėti socialiniuose tinkluose, kad pritrauktum auditorijos dėmesį? Ar susikurtas įvaizdis turi būti autentiškas ir atitikti tikrąjį tave? O gal galima šiek tiek pagražinti realybę? Žiniomis apie tai D. Venciūtė pasidalino renginių organizatoriaus Aurimo Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Ką daryti, kad socialiniai tinklai kurtų vertę?

D. Venciūtė, kalbėdama su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku sako, kad iš tiesų mes visi kuriame savo asmeninį prekės ženklą, tik ne visi sąmoningai tai suvokiame. Pavyzdžiui, komunikuodami socialiniuose tinkluose formuojame savo įvaizdį. Nuo jo gali priklausyti, kaip mus vertins kiti, kaip seksis profesiniame kelyje, kokios galimybės atsivers. Tačiau kas yra tas asmeninis prekės ženklas?

„Jei paklausčiau, su kuo tau asocijuojasi, pavyzdžiui, „Nike“, „Adidas“ ar „Balenciaga“, ką sakytum? Vardintum logotipo spalvas, šriftus? Greičiausiai ne. Turbūt kalbėtum apie emocijas. Taigi prekės ženklas yra tam tikras vidinis žmogaus jausmas, įspūdis, nuomonė apie tam tikrą produktą, paslaugą ar organizaciją. Kai kalbame apie asmeninius prekės ženklus – lygiai tas pats. Tai yra tam tikras jausmas, įspūdis, nuomonė apie kitą žmogų. Visi apie vieni kitus galime susidaryti tam tikrą įspūdį, todėl, pagal apibrėžimą, kiekvienas turime asmeninį prekės ženklą. Tačiau ar jį vystome sąmoningai ir strategiškai – tai jau kitas klausimas“, – aiškina profesorė.

Kiek savęs verta parodyti socialiniuose tinkluose? Demonstruoti nuogą realybę ar šiek tiek pagražinti paveikslą? Ekspertė tvirtina, kad su pagražinimais persistengti nereikėtų.

„ Nors autentiškumo sąvoka šiandien jau kiek pabodusi, jis išlieka esminis. Natūralu, kad dauguma šiek tiek pagražiname realybę. Bet žmonės, kurie yra autentiški, natūralūs, mažai ką nuslepia, yra įdomesni auditorijai. Kodėl? Todėl, kad auditorija gali su jais susitapatinti. Aš – toks pats kaip ir tu, tada man yra įdomu. Jei naujienų sraute matau dalykus, kurie man atrodo labai tolimi ir nepasiekiami, man bus sunku su tuo susitapatinti. Greičiausiai tokio žmogaus neseksiu, nebent jis įkūnytų viziją, į kurią lygiuojuosi“, – sako D. Venciūtė.

Kai tampame priklausomi nuo patiktukų

Vis dėlto trokštant populiarumo nesunku imti pildyti sekėjų užgaidas ir komunikuoti ne tai, kas esame, o tai, ko nori auditorija. „Ar kartais netampame tų reakcijų įkaitais, nepradedame pataikauti sekėjams?“ – klausia A. Kamantauskas laidos viešnios. D. Venciūtė pritaria, kad žmonės iš tiesų dažnai tampa priklausomi nuo patiktukų. Nors pataikavimas algoritmui ir bandymas įtikti auditorijai gali turėti šiokį tokį poveikį, ilguoju periodu tai gali atstumti sekėjus.

„Matau, kaip žmonės bando pateikti informaciją tam tikru būdu, kad tik gautų daugiau like‘ų. Ilgainiui auditorija tai nuskaito. Tampa aišku, kad tai ne natūralus žmogaus stilius. Matau, kad tam tikru laiku įkelta, tam tikra nuotrauka panaudota, tekstas atitinkamai sukonstruotas, kad būtų pataikaujama algoritmams. Auditorijai ilgainiui tai taps neįdomu“, – išlaikyti autentiškumą ir natūralumą ragina ekspertė.

Tačiau, anot jos, išmanyti algoritmus ir paisyti rekomendacijų taip pat svarbu. „Mes galime būti geriausi, bet jei nebūsime geriausiai žinomi, greičiausiai mūsų žinutė nepasieks tinkamos auditorijos. Algoritmus reikia suprasti, paisyti jų, bet jie neturėtų būti pagrindinis tikslas. Mano pagrindinis tikslas turėtų būti – ką aš noriu pasiekti vystydama savo asmeninį prekės ženklą, kokį noriu palikti pėdsaką, kokią noriu kurti vertę auditorijai. Tai turėtų būti prioritetas“, – svečiuodamasi režisieriaus, renginių organizatoriaus Aurimo Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“ sako D. Venciūtė.

Trys klausimai sau pačiam

Ar egzistuoja universali sėkmingo asmeninio įvaizdžio socialiniuose tinkluose formulė? D. Venciūtė sako, kad jokių visiems galiojančių taisyklių nėra. Taisykles patys kuriame, patys ir laužome. Kas veikia vienam, gali netikti kitam. Todėl svarbiausia – pažinti save. Tai padaryti padės sau užduoti taiklūs klausimai.

Pirmasis klausimas: koks mano tikslas? Galbūt išauginti savo auditoriją iki 10 tūkst. per tam tikrą laiką? O gal būti pakviestam į konferenciją, kurioje noriu pasidalinti savo ekspertinėmis įžvalgomis? Profesorė siūlo nusistatyti konkrečius tikslus, kurie turėtų būti pasiekti per konkretų laiką. Kitas svarbus žingsnis: atrasti ir pažinti savo auditoriją. Tad svarbu savęs paklausti: kas yra tie žmonės, kurių akyse noriu vystyti savo asmeninį prekės ženklą ir kuriems noriu kurti turinį?

„Kai žinau auditoriją, atitinkamai formuluosiu tam tikras žinutes. Galvosiu ir rašysiu turėdama tą auditoriją galvoje. Tolesniuose etapuose lengviau kurti turinį galvojant, kas yra mano skaitytojas. Ir trečias dalykas – klausimas, kaip noriu save pozicionuoti? Kaip noriu, kad mane kiti matytų? Su kuo identifikuotų?“, – sako D. Venciūtė.

Ekspertė primena, kad asmeninio prekės ženklo formavimas nesibaigia socialiniais tinklais. Svarbu ir tai, kaip atrodome bendraudami „offline“. O gyvas įvaizdis neturėtų skirtis nuo to, kurį formuojame socialiniuose tinkluose.

Įkvepia olimpinė čempionė

Kokios asmenybės socialiniuose tinkluose įkvepia pačią D. Venciūtę? Profesorė sako, kad jai pavyzdys ir įkvėpimas – pavyzdingai savo įvaizdį kurianti olimpiečių pora.

„Yra tikrai fantastiškų pavyzdžių. Vienas mano mėgstamiausių paskyrų – The Woodhalls – olimpinė šuolių į tolį čempionė Tara Davis-Woodhall ir jos vyras, paralimpinis čempionas Hunter Woodhall. Jie savo asmeninius prekių ženklus vysto ir atskirai, ir kaip šeima. Visas palaikymas, kurį šį pora spinduliuoja vienas kitam, labai įkvepia“, – sako A. Kamantausko pašnekovė.

Anot jos, sportininkai ir sveiko gyvenimo būdo propaguotojai socialiniuose tinkluose apskritai pritraukia daug dėmesio. Tačiau kodėl vieniems sekasi, o kitiems nepavyksta sudominti auditorijos? „Sportininkams galėtų būti labai lengva save pristatyti, parodyti, pritraukti rėmėjus. Tačiau dažniausiai pritrūksta laiko arba yra tam tikras kuklumas“, – aiškina D. Venciūtė.

Nepaisant to, profesorė sako, kad kuklumas nebūtinai turi trukdyti siekti tikslų. Kartais ir kukli, santūri komunikacija gali būti įdomi. O svarbiausia – išlaikyti balansą tarp to, ko nori auditorija ir to, kas esi tu pats.

Dirbtinis intelektas (DI) atlieka vis daugiau funkcijų, kurias anksčiau atlikdavo žmogus. Nors vieniems šis įrankis palengvina darbą, kitiems kelia baimę. Ir ne be reikalo. „Mano prognozė – kad jauniems specialistams bus vis sunkiau susirasti darbą. Tai yra liūdna prognozė“, – sako „Danske Bank“ filialo vadovas Lietuvoje Giedrius Dzekunskas.

Beveik 5 tūkst. darbuotojų turinčios įmonės vadovas renginių organizatoriaus Aurimo Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“ prabilo apie greitus ir aukštyn kojomis rinką verčiančius pokyčius. Ar ne per greitai skubame integruoti skandinavišką darbo modelį į savo kultūrą? Ko reikia darbuotojui, kad jis būtų laimingas ir produktyvus? Ir kodėl šiais laikais visiems reikia psichologo?

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Dirbtinis intelektas išstumia jaunus darbuotojus

„Dauguma paprastų darbų, nuo kurių anksčiau pradėdavo jauni specialistai, yra automatizuojami. Anksčiau ką tik atėjusiems dirbti programuotojams duodavo rutininius darbus. Dabar labiau patyręs programinės įrangos specialistas tiesiog atlieka tai dirbtinio intelekto pagalba. Jei pažiūrėsime į paslaugų industriją, yra daug darbų, kurie padeda jaunam žmogui suprasti, kaip sistema veikia, kokia yra darbo kultūra. Šie darbai yra didžiuliu greičiu automatizuojami“, – sako „Danske Bank“ Lietuvoje vadovas, kalbėdamas su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku.

Pasak jo, dauguma procesų įvairiose srityse bus automatizuoti per tris ar keturis metus. Sistema nesugebės apdoroti tik tų dalykų, kurie yra sudėtingi, nestandartiniai, reikalauja išskirtinės įžvalgos, būdingos tik žmogui.

„Bet kaip tada jaunam specialistui ateiti į darbą, kuriame reikia aukšto lygio kompetencijų, nes kiti darbai yra automatizuoti? Nežinau. Bet tikiu, kad žmonės visada prisitaiko, jie randa savo kelią, ir sistema veikia. Manau, pradės ateiti į rinką žmonės, kurie ne tik lengvai ir produktyviai naudosis dirbtiniu intelektu, bet ir turės kitų gebėjimų“, –tvirtina G. Dzekunskas.

Tačiau šiuo metu jis neįžvelgia tokio scenarijaus, kuriame jauniems žmonėms atėjimas į rinką taptų lengvesnis. Maža to, jau dabar jaučiami pirmieji pokyčiai įmonių struktūrose.

„Galime pasižiūrėti pagal bendrovių struktūrą. Anksčiau ji būdavo piramidinė – apačioje daug jaunų specialistų, per vidurį jų kiek mažiau, o viršuje – ekspertai. Buvo tobulas „fabrikas“ gerąja prasme ruošti ekspertus. Tačiau jau dabar daugumos įmonių struktūra yra rombinė: jaunų specialistų yra mažiau nei vidutinio lygio. Kiekvienais metais 5-6 procentais mažėja rolių jauniems darbuotojams. Galbūt bus industrijų, kurios išlaikys piramidės formą. Bet ką matau iš didžiųjų paslaugų įmonių – nebėra didelio poreikio jauniems žmonėms“, – sako G. Dzekunskas.

Jis kelia klausimą ir dėl akademinės  bendruomenės – ar ji pajėgs greitai adaptuotis ir įtraukti į mokymo programas pakankamai DI kompetencijų? Nes jų poreikis, pasak vadovo, tik auga ir augs ateityje.

Skandinaviškas modelis – patrauklus, bet ar efektyvus?

Ne tik dirbtinis intelektas, bet ir žmonių požiūris keičia darbo kultūrą. Laikai, kai aukštinome persidirbimą ir mielai dirbome viršvalandžius – praeityje. Dabar dauguma idealizuoja skandinavišką modelį, pagal kurį stengiamasi dirbti mažiau, bet efektyviau.

„Danske Bank“ Lietuvoje vadovas sako, kad šis modelis įkvepiantis. Žmonės turi daugiau laiko šeimai, saviugdai, pomėgiams, sveikatai.

„Skandinavai yra pavyzdys, kaip kokybiškai žmonės gali gyventi. Ketvirtą valandą praktiškai ofisas tuščias. Tuo metu Amerikoje – žiurkių lenktynės, visi bėga, griūva. Kai nuvažiuoju į kitą šalį, atkreipiu dėmesį, kokiu greičiu savaitgalį žmonės vaikšto miesto centre. Niujorke ir Londone šeštadienį žmonės praktiškai bėga į metro ir iš metro. Kodėl? Nežinau. Kopenhagoje žmonės net ir darbo dieną niekur nebėga, ramiai vaikšto“, –  tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ pasakoja G. Dzekunskas.

Tačiau, pasak jo, skandinaviškų vertybių integravimas lietuviškoje visuomenėje kelia ir iššūkių. Ar iš tiesų esame tam pasiruošę?

„Vienintelis dalykas, kuris mane neramina – ar iš tikrųjų mes neišsišakojame tarp atlygio lūkesčio ir efektyvumo, kurį galime sukurti kaip žmonės? Ar mes ne per greitai evoliucionuojame iš to work hard, play hard modelio į tokį pakankamai subalansuotos, homogeniškos, labai brandžios visuomenės modelį, koks yra Skandinavijos šalyse? Jiems tai užtruko 50 metų, mes bandome peršokti per penkis“, – pabrėžia A. Kamantausko pašnekovas.

Anot jo, jau dabar atėjus į didelės įmonės automobilių parkavimo aikštelę šeštą valandą vakaro ten jau nebėra 50 proc. automobilių. Penktą valandą ar net pusę penkių visi jau būna namuose.

„Žmonės turi daugiau gyvenimo. Jei sugeba susitvarkyti su darbais, gali skirti daugiau laiko šeimai, sau – nuostabu. Žiūrint iš verslo pusės, klausimas ar mes išlaikome tą patį produktyvumą? Neturiu aiškaus atsakymo į tai“, – sako „Danske Bank“ Lietuvoje vadovas.

Paklaustas, ar jo įmonėje galėtų būti įvesta keturių darbo dienų savaitė, jis atsako kategoriškai – to nenutiks niekada. „Nebent turėsime keturių dienų darbo užmokestį – tuomet nors ir rytoj“, – juokauja vadovas.

Ko reikia laimingam darbuotojui?

„Laimingas darbuotojas yra mažiausiai 10 kartų produktyvesnis“, – anksčiau yra sakęs G. Dzekunskas. Šiuo metu populiaru motyvuoti darbuotojus vadinamaisiais small benefits – nemokamais užkandžiais, sporto klubo abonementais ir panašiai. Kokia iš tiesų tokios motyvacijos vertė? G. Dzekunskas pateikia kitą požiūrį.

„Kai darbas neįdomus, galbūt vadovai negeri, galbūt darbo pobūdis rutininis – tada greitai bandelės ir meduoliai pasidaro labai svarbu. Tuomet vienintelis pokalbis, kuris vyksta per susitikimus yra „kur dingo bandelė“ arba „kur dingo pienas“. Tai nėra tikroji problema. Maži dalykai nėra taip svarbu“, – sako „Danske Bank“ Lietuvoje vadovas.

Anot jo, kur kas svarbiau už simbolinius paskatinimus ir mažus priedus – darbo prasmės pojūtis. „Jei norime būti laimingi, turi būti geras tikslas, kodėl mes darome tą darbą. Ar plytą lipdom ar Bažnyčią statom – yra skirtingas emocinis įsitraukimas. Girdėjau tokį posakį, kuris įstrigo visam gyvenimui: žmonės nemiršta nuo sunkaus darbo, jie miršta nuo darbo, kurio nekenčia. Kai turi labai įdomų projektą, esi emociškai prie jo prisirišęs – tu gali dirbti 16 val. per parą metus laiko. Ir viskas su tuo gerai. Dopaminas ir ta emocija tave veda į priekį. Ir atvirkščiai, yra darbai, kuriuos dirbi 2 valandas per parą, bet tu jų nemėgsti, pavargsti, grįžti namo juodais paakiais“, – sako G. Dzekunskas.

Ji sako akcentuojantis kūrybinį pradą – juk kiekvienas žmogus džiaugiasi galėdamas sukurti kažką svarbaus. Tai jam suteikia jėgų ir prasmės jausmą gyvenime. Kitas svarbus elementas – emocinis saugumas ir psichologinė gerovė.

„Mano, kaip vadovo, misija yra sukurti žmonėms emociškai tinkamą aplinką. Kuo saugesnė aplinka, tuo kokybiškesni sprendimai priimami“, – sako G. Dzekunskas. Jis pripažįsta, kad šiais laikais darbuotojai turi vis daugiau emocinių ir psichologinių iššūkių, todėl kartais pasikonsultuoti su psichologu gali būti naudinga kiekvienam. Anot jo, psichika – kaip raumuo, kurį taip pat turime treniruoti.

„Daug žmonių turi psichologinių problemų, ir tai mažina produktyvumą. Jei atsiverstume Maslow piramidę ir pažiūrėtume, kokie yra pagrindiniai poreikiai, tai yra: saugumas, maistas, aukščiau – emocinė gerovė ir savirealizacija. Kodėl anksčiau nebuvo tiek daug emocinių problemų? Manau, todėl, kad ant kurio Maslow piramidės laiptelio stovime – tomis ligomis ir sergame“, – sako G. Dzekunskas.

Galiausiai jis pabrėžia bendruomeniškumo svarbą, nes be to neįmanoma nei emocinė gerovė, nei profesinis produktyvumas.

„Žmonėm reikia renginių, reikia būti kartu. Mes esam bendruomeniniai gyviai. Blogiausias dalykas, ką gali padaryti žmogui – tai uždaryti jį į vienutę“, – sako „Danske Bank“ Lietuvoje vadovas.