Viešasis kalbėjimas daugeliui kelia stresą ar net varo siaubą. Moksliniai tyrimai rodo, jog baimė kalbėti prieš auditoriją yra viena labiausiai paplitusių baimės rūšių. Viešojo kalbėjimo ir lyderių komunikacijos ekspertė Neringa Bliūdžiūtė sako, kad labiausiai mes bijome būti vertinami, atstumti ir netobuli. Tačiau nugalėti save ir išmokti kalbėti viešai – įmanoma.

„Net ir geriausi pasaulio kalbėtojai kažkada dėjo pastangas, kad tokiais taptų“, – viešėdama režisieriaus ir  renginių organizatoriaus Aurimo Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“ sako komunikacijos ekspertė N. Bliūdžiūtė.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Svarbiausia – išsikelti aiškų tikslą

„Aš nemačiau savęs kaip geros viešos kalbėtojos. Man reikėjo tai prisijaukinti“, – pripažįsta N. Bliūdžiūtė. Ji sako, kad kalba yra įrankis, kurį naudoti galima išmokti. N. Bliūdžiūtė moko žmones viešai kalbėti pasitelkdama savo sukurtą metodologiją.

„Tikslas, žinutė, argumentai, struktūra, pradžia, pabaiga. Tai yra tie momentai, kuriems turiu skirti laiko. Analogija – kai mokinatės plaukti, treneris duoda techniką, kuri padidina tikimybę, kad nenuskęsite. Taip pat ir su viešuoju kalbėjimu – yra tam tikri žingsniai“, – aiškina ekspertė.

Ji ragina visų pirma apgalvoti kalbos tikslą – kodėl rengiuosi kalbėti ir ko šia kalba siekiu. Ekspertė sako, jog žmonės paprastai tam skiria per mažai laiko ir net nustemba, kaip šis žingsnis pakeičia kalbos kokybę.

„Jei tai gimtadienio kalba, trumpas atsakymas paprastai būna „einu pasveikinti“. Aš sakau, nei velnio, jūs neinate pasveikinti. Jeigu jums gimtadienio, vestuvių ar jubiliejaus kalba kelia daug streso, tai pasveikinti galima tiesiog nusiunčiant atviruką. Arba atsistokite ir sakykite „sveikinu“ – ir funkciją atlikote. Bet juk jūs ne to einate. Einate sukurti ypatingą atmosferą, žinutę perduoti, sukurti tam žmogui ar visai grupei žmonių ypatingą jausmą. Kai pradedame galvoti, ko aš iš tikrųjų ten einu, ką noriu pasiekti – štai čia yra pasiruošimas“, – kalbėdama su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku pabrėžia N. Bliūdžiūtė.

Spontanišką viešąjį kalbėjimą be pasiruošimo ji vadina „prabanga, balansuojančia ant neatsakomybės ribos“. O pagrindine sėkmės formule įvardina kruopštų ir atsakingą ruošimąsi kalbai.

Kitas svarbus momentas – suvokti, kam skiriama kalba. Juk net vestuvininkų sveikinimas gali būti labiau koncentruotas į jaunąją, jaunąjį, jų tėvus ar bendrus draugus. „Kai nuspręsite, kam ir kokią emociją norite sukurti, argumentai ir detalės pačios ateis. Čia nėra kažkokios didelės kalbos kūrimo paslapties. Intencija ir emocija yra svarbesni momentai“, – aiškina ekspertė.

Suprasti padės struktūra, o įsiminti – emocijos

Kalba perduoda ne tik informaciją, bet ir emociją. Norint sukurti sėkmingą, paveikią kalbą N. Bliūdžiūtė rekomenduoja koncentruotis į tai, kokią emociją norime perduoti. Būtent emocija yra tas dirgiklis, kuris sujaudins, įtikins ir pavers kalbą įsimintina. Tai galioja ruošiantis bet kokiai kalbai – tiek sveikinimui su jubiliejumi, tiek įmonės susirinkimui.

„Didžiąja dalimi sprendimus mes priimame remdamiesi emocijomis. Yra tik ketvirtadalis žmonių, kurie labiau remiasi logika. Bet kokia tikimybė, kad jūsų kolektyve visi surinkti tik logikai? Nėra tokios galimybės. Ir čia tenka daug diskutuoti ar net ginčytis su vadovais, kuriems atrodo, kad užtenka statistikos, faktų, lentelių ir tuo visus sužavėsim. Na, nesužavėsite jūs. Parodysite, bet nesužavėsite“, – tikina N. Bliūdžiūtė.

Anot ekspertės, rengiant darbines ir oficialias kalbas galima vadovautis paprasčiausia struktūra: situacija, problema, sprendimas. Paeiliui aptariant kiekvieną iš šių momentų sukuriamas sklandus ir nuoseklus kalbėjimas.

„Kas vyksta, kodėl tai yra blogai, kaip galime tai pakeisti – pati paprasčiausia struktūra. Kai sudėliojame savo mintis į šitą struktūrą, auditorijai savo minčių srautą pateikiame tuo būdu, kaip jų smegenys yra įpratę informaciją priimti. Jos nesipriešina, nesiblaško, nes tai yra natūrali seka“, – „Kamantinėjimuose“ kalbėjo komunikacijos ekspertė.

Geru kalbėtoju tampama, o ne gimstama

„Noriu išsklaidyti mitą, kad yra žmonių, kuriems ruoštis nereikia. Nėra tokių žmonių“, – sako N. Bliūdžiūtė. Kalbėti mokosi ir ruošiasi visi geri kalbėtojai – tarp jų ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurios komandoje teko dirbti Neringai, ir JAV vadovas Donaldas Trumpas, stebinantis auditoriją rėksmingais pranešimais.

Pastarojo politiko asmenybę ekspertė vadina specialiai „sukurta“ taip, kad pritrauktų dideles auditorijas.

„Jis turi susikūręs patogaus spontaniškumo ir autentiškumo mitą. Jis pasirinko tokiu būti – tai nėra autentiška D. Trumpo asmenybė. Jei pažiūrėtumėte jo klipus, kai jis tik pradėjo kurti savo šou „Mokinys“ – ten buvo kuriama asmenybė. Kai ta asmenybė buvo sukurta, visi pamatė, kokia ji patraukli ir gerai „važiuojanti“. Mano nuomone, tai yra kryptingai konstruojamas įvaizdis“, – kalbėdamasi su tinklalaidės autoriumi A. Kamantausku sako ekspertė.

Vienas iš JAV prezidento kalbos bruožų – paprastas kalbėjimas, naudojant visiems suprantamus žodžius, vengiant sudėtingų išsireiškimų. N. Bliūdžiūtės teigimu, paprastumas yra išmintingas pasirinkimas, nes jis priartina prie plačiosios auditorijos.

„Niekada nereikia nekalbėti įmantriais žodžiais. Nesukuria įmantrūs žodžiai jokios pridėtinės vertės auditorijai. Jie sukuria iliuziją kalbėtojui, kad čia kažkaip protingiau ir dėl to mane lengviau priims. Bet tai yra iliuzija“, – sako komunikacijos ekspertė.

O kas, jei kalba nepavyko? Jei liko įžeistų, nesupratusių, pasipiktinusių? N. Bliūdžiūtė ragina tiesiog atsiprašyti pačiu paprasčiausiu būdu.

„Atsiprašyti atsiprašymo būdu. Krizių komunikacija ir kalbos – mes jas labai mistifikuojame. Tikimės, kad ten yra kažkas paslaptingo, nepažinaus, kitaip nei veikia gyvenime. Ne, ten veikia tie patys dėsniai. Jei jūs pasakėte nesąmonę – atsiprašote ir žmogus jums atleidžia, jei mato, kad nuoširdžiai tai darote“, – tikina laidos „Kamantinėjimai“ pašnekovė.

Neseniai grįžusios į Lietuvą menininkės Indros Marcinkevičienės ir jos vyro tapytojo, ekspresionisto Vilmanto Italijoje jau laukia antri namai ir draugai, suplanuotos parodos bei projektai. Italiją šeima pasirinko dėl saulėto klimato, o netrukus įvertino ir stebinantį žmonių svetingumą.

Šiuo metu moters akys žiba. „Dabar noriu kurti“, – sako ji. Tačiau menininkė neslepia ne kartą kūrybos kelyje išgyvenusi emocines duobes. Apie savo pakilimus ir nuopuolius, pažeminimų kultūrą Lietuvoje bei svajonių gyvenimą Italijoje Indra pasakoja svečiuodamasi režisieriaus ir renginių organizatoriaus Aurimo Kamantausko tinklalaidėje „Kamantinėjimai“.

Indra kuria ryškių spalvų, išskirtinių formų ir faktūrų meno objektus. Susižavėjusi interjerais ji įkūrė studiją „Interjerai be saiko“. Tačiau, kaip pati sako, tokiam projektui buvo per anksti ir jis žlugo. Kurį laiką menininkė gamino vienetinius rankų darbo baldus, tačiau išskirtiniai darbai pasirodė per brangūs masinei gamybai.

„Man tai buvo labai skausminga. Kritau į liūną, į tylą. Žiūrėjau į vieną tašką ir galvojau, ką aš čia darau, man taip nesiseka, aš tokia lūzerė. O paskui po kiek laiko vėl save susirenki. Kaip Miunhauzenas išsitrauki iš pelkės. Tada draugų pagalba supranti, kad pasaulis yra nepaprasto grožio ir tavo baterija po truputį vėl kyla į viršų. Taip ir vėžinuosi aukštyn-žemyn“, – kalbėdama su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku laidoje atvirauja menininkė.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Nepaisant skausmingų patirčių, baldų ir kilimų kūrimo menininkė neatsisakė, o žiemą Belgijoje, Durbuy miesto Louise galerijoje, bus pristatyta Indros darbų paroda. Menininkės kūrinių bus galima pamatyti ir šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“.

Žiauri kritika – įprasta meno pasaulyje

Nors šiuo metu džiaugiasi gyvenimu ir kūryba, Indra sako ne kartą susidūrusi su nesėkmėmis ir kritika, kurios nublokšdavo žemyn. Anot jos, Lietuvos meno pasaulyje – itin daug pažeminimo ir mažai palaikymo.

Bene skaudžiausi kirtį I. Marcinkevičienė gavo iš Lietuvos kultūros tarybos, kuriai prieš keletą metų pateikė prašymą paremti „Madonų ciklą“. Šia kūrinių serija menininkė norėjo pabrėžti moterų emocinį foną ir joms tenkančią naštą. „Juk ilgą laiką į moteris buvo žiūrima kaip į darbinį arklį“, – sako kūrėja. Tačiau Kultūros taryba šiuos I. Marcinkevičienės kūrinius stipriai sukritikavo.

„Tas pats, kas gauti į snukį, atsiprašant. Buvo toks nemalonus laiškas. Jame buvo parašyta, kad ji kuria interjerus ir baldus, ko ji lenda visai ne į savo sritį, ir iš viso jos meno kūriniai yra ypač menkaverčiai. Ir tas žodelis „ypač“ mane taip įžeidė. Galvoju, Dieve mano, kaip gali ekspertas sau leisti taip žeminti žmogų“, – prisimena menininkė.

Pasak Indros, Lietuvos menininkai nuolat susiduria su pažeminimu ir žiauria kritika. „Maža šalis, maža rinka ir tas vienas kito dergimo dalykas yra labai įprastas. Žmonės galvoja, jeigu tu kitą apkakosi, tai tavo aureolė nušvis. Nenušvis“, – „Kamantinėjimuose“ kalbėjo I. Marcinkevičienė.

Kas nutinka, kai kūrėjas negali kurti…

Vėliau „Madonų ciklas“ sulaukė daug teigiamų žiūrovų vertinimų, o pernai buvo atrinktas dalyvauti trijose parodose Prancūzijoje. Moteris išlaukė savo sėkmės valandos. Ji sako, kad kiekvieną kartą po kritikos strėlių labiausiai atsitiesti padeda vyro palaikymas.

Jos vyras tapytojas Vilmantas Marcinkevičius, pasak menininkės, Lietuvoje taip pat nėra pakankamai įvertintas. „Septyniolikti metai jis daro Jaunojo tapytojo konkursą. Ir tas konkursas daugiausia jam atneša žinote, ką? Apkalbas ir pavydą“, – sako I. Marcinkevičienė.

Ji neslepia, kad kurti Lietuvoje nėra lengva, tačiau ragina kitus nepasiduoti. „Iš pradžių būna labai skaudu. Ne kartą esu kritusi į tą duobę, po to į tylą. O po kiek laiko vėl atsigauni. Po kiekvienos nakties vis tiek aušra ateina. Reikia tiesiog išlaukti tą laiką. Nes jei esi kūrėjas iš prigimties, negali pasiduoti. Pažiūrėkit, kiek jaunų žmonių yra nusižudžiusių. Jie žudosi, nes yra pažeminti, nuvertinti ir neįvertinti. Jie negali išgyventi ir savęs realizuoti. O kai žmogus turi didžiulę energiją ir negali savęs realizuoti, tada tiesiog sudega“, – sako Indra.

Tiems, kurie skuba kritikuoti ir nuvertinti, kūrėja primena, jog vietos po saule yra daug: „Geriau savo darbais konkuruok, o ne pagalius kišk į stipinus“.

Svajonių gyvenimą kuria Italijoje

Galbūt ne veltui sakoma, kad savoje šalyje pranašu nebūsi. Po pasaulį pakeliavusi menininkė sako supratusi, kad sunkiausias „kastingas“ yra čia – Lietuvoje.

Neseniai su šeima namą pietų Italijoje nusipirkusi menininkė su vyru daug laiko praleido ten. Sako, jog naujos pažintys gimsta tiesiog gatvėje – žmonės užkalbina moterį dėl jos originalios išvaizdos.  O ir Indros kūryba sulaukia daugiau dėmesio. Italijoje jau laukia ir suplanuotos parodos, o menininkų pora kviečiama į žymių Italijos žmonių namus.

„Mes esame buvę tokiuose namuose, kad aš kartais turiu sau tiesiog įsižnybti. Negalėjau pagalvoti, kad kažkada bendrausiu su ta garsiąja Giorgia, kuri Italijoje yra kaip Whitney Houston ir priklauso geriausių Italijos atlikėjų penketukui. Ir ji yra mūsų kaimynė“, – šypsosi A. Kamantausko pašnekovė.

Lietuvos menininkų pora įsirengė namus Apulijos regione, nedideliame Galatinos miestelyje. Vos per pusantro mėnesio jie susirado būrį draugų iš Venecijos, Romos, Milano. Tarp naujų pažįstamų – keleto miestų merai ir netoliese gyvenanti garsi Kinijos laidų vedėja, aktorė ir šokėja, visame pasaulyje žinoma Jin Xing, vaidinusi Rimo Tumino paskutiniame spektaklyje. Beje, jau sutarta dėl kelių Indros ir Vilmanto kūrybos parodų surengimo Galatinos muziejuje ir keliose privačiose erdvėse.

Indra sako neatsidžiaugianti italų svetingumu. Galbūt ir spalvoti Indros darbai labiau derės prie saulėto Italijos dangaus nei prie pilko lietuviško peizažo.

Ištikima sau nepaisant nieko

Ryški ir fantazijos nestokojanti menininkė yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos dizaino forumo narė, o jos darbai perkami visame pasaulyje. Nepaisant to, I. Marcinkevičienė sako kartais susidurianti su nuvertinimu, nes nėra baigusi Lietuvos dailės akademijos. Anot jos, požiūris, kad nebaigęs akademijos negali būti profesionalus menininkas – vis dar sušmėžuoja. „Atrodo, jei nesi baigęs, tai tu kaip ir neturi teisės. Bet aš galvoju kitaip“, – sako kūrėja.

Menininkė teigia susidūrusi ir su klausimais, kodėl kuria taip ryškiai bei ekscentriškai. Tačiau sako neketinanti išsižadėti į akį krintančių spalvų ir įmantrių formų. Nors tenka pakelti skaudžius žodžius, menininkė džiaugiasi, kad tiek užsienyje, tiek Lietuvoje yra mylima žiūrovų. Indros ir jos vyro darbai yra trokštami meno pirkėjų, tad iš kūrybos pavyksta gerai išgyventi.

„Gyvenimas yra nepaprastai gražus. Palinkėčiau visiems matyti daugiau pozityvo, o ne negatyvo. Nes dabar pas mus Lietuvoje – gal dėl to, kad vyksta karas Ukrainoje – jaučiasi kažkokia agresija. Ir jos yra labai daug. Reikia daugiau pozityvo, daugiau saulės spindulių, matyti gėles, čiulbančius paukščius išgirsti. Ir nesilyginti vienam su kitu. O menininkams norėčiau palinkėti kuo daugiau keliauti. Kai keliauji, atrandi labai daug įvairių dalykų ir pamatai ir kitokią žmonių nuomonę, kaip kitose šalyse reaguojama į tavo kūrybą. Lietuvą aš labai myliu, čia mano Tėvynė, tik skaudu, kad pas mus tie pilki atspalviai kartais užgožia gražias spalvas, nes mes gyvename tikrai labai gerai“, – sako I. Marcinkevičienė.

Vienas pirmųjų Lietuvoje su dirbtinio intelekto (DI) įrankiais profesionalius vaizdo įrašus, reklamas ir muzikinius klipus pradėjęs kurti menininkas Tomas Sakro, rodos, turėtų mėgautis šlove savo karjeros viršūnėje. Tačiau realybė – visai kitokia. Kalbėdamas naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje, audiovizualinio turinio kūrėjas pripažįsta – visapusiškai džiaugtis sėkme jam trukdo apsišaukėlio sindromas.

Nepasitikėjimas įkvepia kūrybai

Apsišaukėlio sindromas yra psichologinė būsena, kuomet žmogus linkęs menkinti savo pasiekimus, juos aiškindamas sėkme, atsitiktinumu ar išorinėmis aplinkybėmis. Tokia būsena neretai būdinga talentingiems, kompetentingiems ir daug pasiekusiems asmenims, kurie, nepaisydami aplinkinių pripažinimo, išgyvena stiprų vidinį nepasitikėjimo savimi jausmą.

„Kartais jaučiu apsišaukėlio sindromą. Atrodo, jog visi aplinkiniai klysta manydami, kad padarei kažką gero, o tau pačiam atrodo, kad taip gavosi tik per kažkokį atsitiktinumą. Atrodo, kad tave tuoj visi demaskuos, nors ir supranti, kad tam nėra jokio loginio pagrindo. Būtent šis jausmas ir priverčia dar daugiau dirbti, mokytis ir kurti“, – kalbėdamasis su renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu ir tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi A. Kamantausku pripažįsta T. Sakro.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Išgyvenant apsišaukėlio sindromą, susiduriama su paradoksu: kuo labiau ugdai savo talentus, gilini žinias ar sulauki aplinkinių pagyrų, tuo stipriau imi abejoti savo įgūdžiais ir gebėjimais, o norėdamas atsikratyti abejonių, dar stropiau mokaisi.

Iš dalies toks paradoksas skatina žmogų būti žingsniu priekyje, o tai – didelis privalumas šiuolaikiniame technologijų amžiuje, kuriame viskas sparčiai kinta. Kitaip tariant, jeigu aistra technologijoms įkvėpė T. Sakro anksti pagauti DI bangą, tai retsykiais patiriamas apsišaukėlio sindromas jam padeda dar geriau ją įvaldyti.

„Kai atsirado ChatGPT, prieidavau prie visų ir sakydavau –  chebra, pažiūrėkit, kas vyksta, čia bus revoliucija, čia bus ateitis. Niekas manęs neklausė. Kai atsirado „MidJourney 3.0“, su kuriuo gali parašyti tekstą ir iš nieko gauti paveikslėlį – dalyką, kurio nebuvo ir staiga jis yra – aš nebegalėjau veikti nieko kito, tik generuoti, generuoti ir dar daugiau generuoti“, – pirmąją pažintį su dirbtiniu intelektu tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ prisimena T. Sakro.

DI – ateitis, kurios išvengti jau nebegalime

Daugiau kaip tris metus su skirtingais DI įrankiais – „Leonardo AI“, „Flux“, „Suno“, „Gemini“ ir kt. – aktyviai laisvalaikiu eksperimentuojantis kūrėjas tikina, kad tai – technologija, kurios negalime ignoruoti. Priešingai, turime ją kuo greičiau prisijaukinti.

„Jeigu rinkoje nori būti lyderiu, visų pirma, turi apmokyti savo komandą naudotis visais įmanomais dirbtinio intelekto įrankiais. <…> Tai kainuoja tik mūsų laiką, pastangas ir smalsumą. Visi turime internetą, kiekvienas iš mūsų gali domėtis ir savarankiškai pradėti mokytis. Informacijos apstu, kaip ir visada, bet žmonės paprasčiausiai yra tingūs“, – akcentuoja T. Sakro.

Jo teigimu, kiekvienas asmuo anksčiau ar vėliau bus priverstas tapti aktyviu DI vartotoju, nes ši technologija taps ne mažiau svarbia žmogaus gyvenimo dalimi nei elektra. „Nė vienas iš mūsų nesame elektrikas, bet aplink mus yra lempos, apšvietimas, elektriniai įrenginiai. Mes visi esame elektros vartotojai –  tas pats bus ir su dirbtiniu intelektu“, – aiškina T. Sakro.

Dar prieš kelerius metus tik mokslinės fantastikos romanuose skambėjusios istorijos apie dirbtinio intelekto revoliuciją šiandien jau tapo realybe – DI kuria tekstus, generuoja vaizdus, rašo muziką, o netrukus, regis, gali pakeisti ir žmogiškąją darbo jėgą.

„Kokia yra profesija arba profesijos, kurios turi saugumo garantą, kad dirbtinis intelektas jų niekada nepakeis? Aš, pavyzdžiui, nesugalvoju. Manau, kad visos profesijos gali būti pakeistos – absoliučiai visos. Tiktai ne vienu metu, o po truputėlį“, – ekspertinėmis prognozėmis dalinasi T. Sakro.

Mokyklose siūlo įvesti DI raštingumo pamokas

Kalbėdamas apie informacinių technologijų kaitą, T. Sakro akcentuoja, jog šiuolaikiniam žmogui nebeužtenka turėti vien bazinių kompiuterinių įgūdžių: paraleliai jis privalo turėti žinių ir apie dirbtinį intelektą.

„Yra labai didelis pasipriešinimas, didelė baimė išbandyti kažką naujo, pradėti su tais įrankiais kažką daryti, nes „man nesigauna, man baisu, aš kažko nesuprantu“. Taip ir padedama į tolimesnį stalčių, o tai yra blogiausia, ką galima padaryti“, – įsitikinęs T. Sakro.

Dėl šios priežasties Lietuvos mokyklose bei kitose ugdymo įstaigose T. Sakro siūlo kaip įmanoma greičiau įvesti DI raštingumo pamokas, o ne riboti vaikų prieigą prie dirbtinio intelekto.

„Turi būti ribojimas, reguliavimas. Geriau atsiskaitymų metu uždrausti visus įrenginius, telefonus ir kompiuterius, kad mokiniai sėdėtų klasėje ir rašytų, spręstų užduotis tiesiog iš savo atminties. Nes, kaip ten bebūtų, žmogiškasis protas vis tiek turi būti lavinamas. Tačiau reikėtų, kad vėliau tos pačios užduotys būtų atliekamos, naudojant papildomus DI įrankius.

Nes kas nesinaudoja DI įrankiais, tas yra keletą žingsnių atgal. Tas, kuris naudojasi, gali padaryti daug greičiau ir atlikti kelių žmonių darbą. Tai tampa būtinybe – kam per daug googlinti, kam vaikščioti per dešimt skirtingų puslapių, kai galime per vieną puslapį atlikti tą patį?“, – sako T. Sakro.

Menininkas pastebi, kad žmonių baimės DI atžvilgiu dažnai būna neracionalios. Daugelis bijo, kad ši technologija atims darbo vietas ar kitaip neigiamai paveiks žmogaus gyvenimą, tačiau, kaip pastebi T. Sakro, didesnė tikimybė suklysti, apgauti ar net pakenkti kitam vis dar išlieka paties žmogaus rankose.

„Saugiau yra skristi lėktuvu negu važiuoti automobiliu, bet vis tiek žmonėms kažkodėl atrodo, kad reikia bijoti lėktuvo, nes jis skraido ir gali sudužti, o kadangi automobiliu važiuoji kiekvieną dieną, vadinasi, nieko nenutiks. O iš tikrųjų nė velnio: didesnė tikimybė yra mirti pakeliui į oro uostą negu skrydžio lėktuvu metu“, – sako T. Sakro.

Atgrasus žvilgsnis į viską, kas yra svetima ir dar nepažinta, labai žmogiška savybė, todėl T. Sakro įsitikinęs, kad požiūris į DI pasikeis – tik reikia kantriai luktelėti.

„Mano nuomone, gyvename nuostabiausiu laiku žmonijos istorijoje. Turim tokias galimybes, kokių nebuvo absoliučiai niekada. Šiandien kiekvienas iš mūsų gali padaryti, kad jis būtų nukeliavęs į šalį, kurioje niekada nebuvo – skamba keistai, bet galima tai padaryti. Galima sukurti savo klonus – tai yra įrankiai kūrybos, marketingo, automatizacijų plėtrai. Vienintelis dalykas, ką reikia nugalėti – savo tingulį, nes tai tikrai nuostabūs laikai“, – šypteli T. Sakro.

Norėdami greitai ir nemokamai išsiaiškinti, ką slepia turimos sveikatos problemos, žmonės vis dažniau „konsultuojasi“ su „Google“ ir „ChatGPT“. Tačiau Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslo ir inovacijų prodekanas, vaikų nefrologas doc. dr. Karolis Ažukaitis naujoje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje tikina, kad tokiu būdu gaunama tik puokštė skirtingų diagnozių, kuri ne tik išgąsdina pacientus, bet ir apsunkina gydytojų darbą.

Pagrindiniai dr. K. Ažukaičio pacientai yra šeimos, kurių tėvai savo vaikams ieško pagalbos dėl įvairių inkstų ir šlapimo takų sutrikimų. Būtent mažiesiems pacientams gydytojas kasdien diagnozuoja pasikartojančias šlapimo takų infekcijas bei šlapimo nelaikymą, tačiau taip pat susiduria ir su atvejais, kuomet reikia gydyti sudėtingas įgimtas anomalijas ir retas ligas, dėl kurių blogėja inkstų funkcija ar vystosi inkstų nepakankamumas.

„Kai žmonių baimė tampa gerokai didesnė už pačią problemą – randa nedidelį pokytį šlapime, o tu matai tėvų akis, sklidinas baimės – tuomet supranti, kad jie prisiskaitė informacijos suaugusiems, pavyzdžiui, apie prostatos vėžį.

Jiems užtenka išvysti sąvoką „vėžys“ – ir nesvarbu, kad čia visai kita situacija ir kad čia yra vaikas – jie vis tiek galvoja, kad jei yra pakitimas, vadinasi, bus ir vėžys“, – kalbėdamasis su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu Aurimu Kamantausku sako dr. K. Ažukaitis.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galima čia:

Gydytojas tikina jau akimirksniu atpažįstantis paciento tėvus, kurie jo kabineto duris atveria su išankstinėmis nuostatomis apie savo vaiko sveikatos būklę ar visą medicinos sistemą. Jo teigimu, tokius žmones išduoda baimingas žvilgsnis, nerimastingos klausimų formuluotės bei jautrios reakcijos į specialisto atsakymus.

„Jei tik pajuntu, kad tėvams nepakanka to, ką sakau, nes jie laukia kito atsakymo, iškart klausiu: gerai, pasakykite atvirai – ką jūs galvojate, ką ir kur skaitėte. Tada galime ramiai pasikalbėti ir judėti ten, kur, mano manymu, reikėtų“, – gydytojo kasdienybe tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ dalinasi dr. K. Ažukaitis.

Dirbtinio intelekto vaidmuo medicinoje tik augs

Nors pacientų tendencija ieškoti sveikatos atsakymų „Google“ ar „ChatGPT“ programėlėse gydytojams išties kelia papildomų iššūkių – nuo klaidingos savidiagnostikos iki nepagrįstų lūkesčių – dr. K. Ažukaitis tai vertina kaip natūralią šiuolaikinės medicinos darbo dalį.

„Ir taip aišku, kad dirbtinis intelektas taps kasdienybe, bet jis jokiu būdu nepakeis gydytojų“, – šypsosi dr. K. Ažukaitis ir priduria, kad dirbtinio intelekto priemonėmis vis dažniau pasitiki ne tik pacientai, bet ir gydytojai.

„Klausimas jau nebėra ar, o kada galėsime visiškai pasikliauti dirbtiniu intelektu kasdieniniame gydytojo darbe. Jau dabar matome, kaip dirbtinis intelektas padeda rinkti paciento anamnezę ar analizuoti radiologinius vaizdus – nuo echoskopijų iki plaučių rentgenogramų.

Tikiu, kad dirbtinis intelektas taps svarbiu pagalbiniu įrankiu, kuris leis greičiau ir tiksliau priimti sprendimus bei padidins visos sveikatos sistemos efektyvumą“, – teigiamą dirbtinio intelekto naudą Lietuvos medicinos sistemai akcentuoja dr. K. Ažukaitis.

Ląstelių terapija ir kitos medicinos inovacijos

Kalbėdamas apie kitas Lietuvos medicinos sistemos inovacijas, dr. K. Ažukaitis be dirbtinio intelekto dar išskiria dvi naujienas: personalizuotos medicinos praktiką bei ląstelių terapiją – gydymo būdą, taikomą gydyti vėžį ir imuninės kilmės ligas.

„Ląstelių terapijoje rodome regioninę lyderystę – esame vieni iš pirmųjų Baltijos šalyse, pradėję taikyti ląstelių terapiją vėžiui gydyti. Taip pat daug dėmesio skiriame personalizuotai medicinai: greta įprastinės vizualinės diagnostikos, kompiuterinės tomografijos tyrimų, Lietuvoje kartu atliekame ir molekulinius tyrimus, kraujo biožymenų analizes, biopsijas, kad kiekvienam pacientui, nepriklausomai nuo vėžio lokalizacijos, galėtume parinkti kuo labiau individualų gydymą“, – naujovėmis tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje dalinasi pašnekovas.

Apie šias ir kitas sveikatos sistemos inovacijas dr. K. Ažukaitis įprastai išgirsta tarptautiniuose renginiuose, kuriuose atstovauja Lietuvą bei Vilniaus universitetą. Dalyvaudamas konferencijose ir skaitydamas pranešimus, jis pabrėžia turintis vieną pagrindinį tikslą – ne tik parvežti žinių apie naujausias medicinos pasaulio inovacijas, bet ir užmegzti tvirtus ryšius su užsienio kolegomis.

„Jeigu negrįžau su bent vienu geru kontaktu, kuris padės Lietuvoje kurti pridėtinę vertę, vadinasi, renginį praleidau netinkamai“, – juokauja dr. K. Ažukaitis.

O naujų tarptautinių kontaktų pridėtinė vertė Lietuvai – tai išgelbėtos gyvybės. Tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje dr. K. Ažukaitis dalinasi savo asmenine patirtimi ir pasakoja glaudžiai bendradarbiaujantis su patyrusiais kolegomis iš Londono ir kitų didžiųjų Europos miestų, su kuriais konsultuojasi, kuomet iškyla papildomų klausimų dėl pacientų gydymo.

„Jie neskaičiuoja savo laiko – tai gydytojai, kurie visada yra pasiruošę pasidalinti savo asmenine patirtimi, atsakyti į elektroninius laiškus ar surengti nuotolinius susitikimus, net jeigu tuo metu intensyviai dirba didžiausioje Londono vaikų ligoninėse. Už tokį papildomą žingsnį jie negauna jokio atlygio, tačiau gauna pasitenkinimą ir prasmę savo darbu – galbūt netgi realizuoja tai, dėl ko pasirinkto tapti gydytojais“, – svarsto dr. K. Ažukaitis.

Įkvėptas kolegų pavyzdžio ir tarptautinio bendradarbiavimo patirties, dr. K. Ažukaitis Lietuvoje taip pat stengiasi ugdyti tokius medicinos specialistus, kurių motyvacija padėti žmonėms būtų grįsta ne tik pragmatiniais veiksniais. „Tikiuosi, kad po manęs liks žmonių, kuriems padėjau tapti gerais gydytojais, lyderiais ar mokslininkais – man tai būtų didžiausias įvertinimas“, – šypsosi dr. K. Ažukaitis.