Profesionalaus sporto fotografo Vytauto Dranginio kolekcijoje – net devynios Dakaro ralio lenktynės, istorinių Lietuvos olimpiečių Mykolo Aleknos ir Rūtos Meilutytės nuotraukos bei pirmojo lietuvio, fotografavusio „Formulės-1“ varžybas, titulas. Kiekvienas įamžintas kadras savyje talpina gilias istorijas, kuriomis jis pirmąkart dalinasi naujausioje renginių režisieriaus Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje.

„Mano darbas yra užfiksuoti emocijas, net jeigu tai – pralaimėjimas“, – kalbėdamasis su renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu ir tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi A. Kamantausku sako žymus Lietuvos sporto fotografas V. Dranginis.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

30 laipsnių šaltis ir kita tamsioji fotografijos pusė

Anot V. Dranginio, sporto fotografo profesija reikalauja begalinės kantrybės ir ištvermės – neretai dėl geresnio kadro į varžybas fotografams tenka atvykti pirmiems, o išvykti patiems paskutiniams.

Vienas tokių kartų, kurį tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje prisimena V. Dranginis, nutiko 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Šioje olimpiadoje dėl aukso medalio kovojo daugybė Lietuvos sportininkų, tačiau visų žvilgsniai buvo nukreipti į Rūtos Meilutytės pasirodymą.

Norėdamas įamžinti jos finišą, V. Dranginis į olimpinį baseiną atvyko likus net dviem valandoms iki varžybų pradžios. Pirmąkart olimpines žaidynes fotografuojantis menininkas pasakoja, kad buvo pasiruošęs viskam, išskyrus Rūtos pralaimėjimą.

„Suvokiau, kad spaudoje bus įvairių žinučių ir man nereikia situacijoje, kuri savaime yra drama, ieškoti papildomos dramos elementų. Turėjau nuotrauką su jos ašaromis, bet atrinkau tokią, kurioje ji yra užsidengusi veidą – tai yra puiki, estetiška nuotrauka, aiškiai įgarsinanti skausmingą pralaimėjimo istoriją“, – sako V. Dranginis ir priduria, kad tai – brangiausia nuotrauka jo karjeroje.

Kalbėdamas tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje, V. Dranginis prisimena ir daugiau nuotykių, pavyzdžiui, kaip 2022 m. Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse varžybų pradžios laukė stovėdamas net 30 laipsnių šaltyje.

„Čia yra tamsioji olimpinės fotografijos pusė: jeigu nesi oficialus organizatorių ar didžiųjų agentūrų fotografas, vadinasi, dirbti nebus paprasta. Ne visada pavyksta patekti į svarbiausius renginius, kartais pritrūksta bilietų net į atidarymo ceremoniją. Apskritai atidarymo ir uždarymo ceremonijos, finalai – ypač tie, kurie sulaukia didelio žiniasklaidos dėmesio – turi labai ribotą fotografų kvotą.

Pamenu, Paryžiuje fotografavau krepšinio finalą. Kadangi Lietuva į jį nepateko, teoriškai neturėjau jokių šansų gauti akreditacijos – visos vietos buvo užimtos JAV, Prancūzijos ir kitų didžiųjų šalių atstovų. Laimė, liko kelios laisvos vietos, tad vis dėlto patekau. Bet ir ten geriausias pozicijas užima televizijos kameros, o fotografams lieka tik labai ribotos pozicijos“, – tikina V. Dranginis.

Fotografas taip pat atskleidžia, kad dėl gero kadro retkarčiais tenka ir surizikuoti: „Kartais tik „žaidimas ne pagal taisykles“ leidžia padaryti istorinius kadrus.“

Smėlynai, karštis ir svylančių padangų kvapas

Profesionalaus sporto bendruomenėje V. Dranginio objektyvas jau seniai tapo neatsiejama varžybų dalimi, tačiau bene stipriausiai jo vardas siejamas su Dakaro lenktynėmis. „Jeigu yra Dakaro nuotrauka, tikriausiai ji – Dranginio“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ juokiasi fotografas.

Iš tikrųjų Dakaro ralio lenktynių fotografu V. Dranginis tapo atsitiktinai. Neturėdamas jokios patirties automobilių sporto fotografijoje, menininkas tiesiogiai kreipėsi į Dakaro ralio lenktynininkus – Saulių Jurgelėną bei Vaidotą Žalą – ir įkalbėjo sportininkus suteikti jam šansą.

„Kai per savo pirmąjį Dakarą pajutau pro mane lekiantį ir riaumojantį didelį automobilį, supratau, kad aš iš tikrųjų jaučiu gyvenimą. Stoviu kopose, bet užuodžiu tepalų, išmetamųjų dujų kvapą, o pro šalį pralėkdamas automobilis sudrebina žemę ir apžeria mane smėliu – apie tai man ir yra gyvenimas. Tik fotografuodamas jaučiuosi gyvas“, – sako V. Dranginis.

Iš kitų Lietuvos sporto fotografų V. Dranginio nuotraukos išsiskiria spalvomis ir išraiškingais kontrastais. Naudodamas plačiakampį objektyvą ir subtiliai žaisdamas šviesa, menininkas sportininkų emocijoms ne tik suteikia papildomą atspalvį, bet ir estetinį patrauklumą.

„Manau, kad sportas ir jo fotografija yra apie veiksmą, judesį, energiją. Viskas, kas tai papildo, yra okay, kol neperspaudi, todėl retušuodamas nuotraukas nesistengiu pakeisti istorijos – pataisau vieną ar kelias detales, tačiau dar prieš fotografuodamas ieškau kampo, kuriame vaizdas iš karto būtų estetiškas, o istorija – aiški. Noriu, kad mano nuotraukose kažką įdomaus atrastų net sportu nesidomintys žmonės“, – sako V. Dranginis.

Gali atrodyti, kad fotografas jau įgyvendino visas savo gyvenimo svajones, tačiau V. Dranginio norų sąraše dar liko viena neįgyvendinta svajonė. „Vienas iš nenufotografuotų renginių – tai Aliaskos šunų kinkinių varžybos. Iš čia atėjęs mano požiūris, idealizuojantis paskutinius bėgikus, jų svarbą varžyboms ir visuomenei. Šunų kinkinių varžybose lyderiai finišuoja per keletą savaičių, o likusieji finišą pasiekia tik per mėnesį, tačiau miestelis entuziastingai laukia visų – net paskutinių“, – šypsosi V. Dranginis.

Artėjant 80-ajam aktorės, režisierės ir legendinės Lietuvos teatro pedagogės Elenos Savukynaitės jubiliejui, žvilgsnis nevaldomai krypsta į didžiausią menininkės palikimą – žmones.  Kiek talentų užaugino Lietuvos teatro „mama“ tituluojama pedagogė ir kokias pamokas savyje vis dar nešiojasi jos mokiniai – apie visa tai aktorė kalbasi su tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi, renginių režisieriumi ir savo buvusiu studentu Aurimu Kamantausku.

Plukdoma prisiminimais po įvairiaspalvę Lietuvos teatro sceną, E. Savukynaitė pakeliui atgaivina pirmuosius savo vaidmenis užburiančiuose spektakliuose „Ecce Homo!“ (1967), „Sapnų sapnai“ (1968), „Saugokite peteliškę“ (1969), „Koliažas“ (1971). Čia ji prisimena ir tarptautines gastroles su legendinio Modrio Tenisono pantomimos trupe, ir prasmingais simboliais apipintą spektaklį „XX amžiaus capriccio“ (1970).

„Tai – spektaklis, kuriame buvo ryškiai kalbama apie menininko žlugdymą ir nurodoma, jog tą daro kažkas „iš aukščiau“. Visi suprato, kas „iš aukščiau“ sužlugdo žmogų, jo asmenybę, meninę prigimtį, intelektą, kūrybą. Tiesiog sulaužo žmogų, nukerta jam galvą ir nužudo“, – spektaklį apie sunkią kūrėjo padėtį sovietmečiu prisimena aktorė.

Visą pokalbį apie Lietuvos pantomimos istoriją, šiuolaikinį teatrą, iššūkių kupiną menininkų ir artistų kasdienybę sovietmečiu išgirsti ir pamatyti galima čia:

Vaidmuo, kuris tęsėsi dešimtmečius

Tačiau bene svarbiausias, visą gyvenimą trukęs E. Savukynaitės „vaidmuo“ buvo atliekamas ugdant būsimus Lietuvos menininkus ir scenos žvaigždes, aktorius bei teatro režisierius.

Visi, bent akimirką stebėję E. Savukynaitę mokytojos amplua, galėjo patvirtinti, kad tai – jos pašaukimas. „Visuomet suburdavau į save panašius studentus, todėl man ir sekėsi, – „Kamantinėjimų“ laidoje prisimindama ilgametę dėstytojos karjerą, šypsosi E. Savukynaitė. – Turėjau ir labai stiprią intuiciją, iš kelių detalių suprasdavau, ar tam žmogui galėsiu būti mokytoja.“

O tokių laimingųjų buvo nei daug, nei mažai – maždaug penki šimtai. Būtent šiems studentams E. Savukynaitė atvėrė scenos judesio, fechtuotės, vaidybos ir režisūros paslaptis bei išmokė juos įvaldyti laikui nepavaldžią, ypatingą saviraiškos formą, kuri sovietmečiu menininkams grąžino valdžios prislopintą balsą ir iki šiol išlaiko savo svarbą šiuolaikinėje teatro scenoje.

„Sovietmečiu gyvenome užčiaupti. Kalbėjome apie tokius dalykus, kurie mums dažniausiai visai nepatiko – visas teatras kalbėjo tai, apie ką buvo leista kalbėti. O čia staiga atsiranda pantomima – judesio menas, kuriame nėra žodžių. Kai mūsų klausdavo: ką jūs čia norėjote pasakyti?, mes atsakydavome: o ką jūs supratote? Jei kas nors suprato „ne taip“, tai jau jo problema – vadinasi, jis pats taip galvoja. Tuo metu susidarė keista, net paradoksali situacija: scenoje neištarėme nė vieno žodžio, tačiau darėme tai, kas akivaizdžiai prieštaravo sovietinės kultūros rėmams“, – prisimena aktorė.

Kadaise svajojusi tapti balerina, teatro pedagogė E. Savukynaitė sako anksti perpratusi judesio svarbą ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Jos teigimu, kūno kalba yra tikrasis žmogaus emocijų ir minčių atspindys, leidžiantis išgirsti ir suprasti kitą net tuomet, kai pasaulyje vyrauja triukšmas.

„Dėl to man patinka žiūrėti spektaklius anglų kalba. Aš jos nemoku, tačiau viską suprantu – būna, aktorių kūno kalba žymiai daugiau pasako nei žodžiai, išeinantys iš jų lūpų. Judesys mintimis nuveda iki tokių emocijų, tokio apsinuoginimo, kad man kaifas. Todėl gali būti moderniausias teatras, bet jeigu jis išlaiko emocinę įtampą ir turi emocinę įtaigą, tuomet aš jį labai priimu, sveikinu ir myliu“, – laidoje kalbėdamasi su savo buvusiu studentu, renginių režisieriumi A. Kamantausku sako aktorė.