Ateidami į pasaulį, kartu su fizinėmis ypatybėmis paveldime ir genetinį polinkį sirgti tam tikromis ligomis. Tai mūsų organizmo „silpnosios vietos“, kurias pažinti ir saugoti padės neseniai įkurtas pirmasis šalyje Lietuvos populiacijos ir retųjų ligų biobankas. Apie tai, kaip pasirūpinti savo šeimos gerove ir išvengti akistatos su rimtais sveikatos iššūkiais, naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje pasakoja Lietuvos populiacijos ir retųjų ligų biobanko direktorė dr. Giedrė Kvedaravičienė.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Kviečia į populiacinį biobanką ateiti ne pavieniui, o šeimomis

Vilniaus universiteto Medicinos fakultete įkurtas Lietuvos populiacijos ir retųjų ligų biobankas turi išskirtinę misiją – kaupti sutikimus davusių gyventojų biologinius mėginius ir susijusią sveikatos informaciją. Sukaupus unikalią mūsų tautos biologinių mėginių kolekciją, biobanko duomenimis lyg biblioteka galės naudotis tyrėjai mokslinių tyrimų tikslais. Duoti mėginius populiaciniam biobankui kviečiami visi Lietuvos gyventojai bei retomis ligomis sergantys asmenys. Esant abiejų tėvų sutikimui, kraujo mėginius biobankui gali duoti ir vaikai.

Kalbėdama naujoje „Kamantinėjimų“ laidoje Lietuvos populiacijos ir retųjų ligų biobanko vadovė dr. G. Kvedaravičienė ypač pabrėžė, kad itin svarbu biobanko dalyviais tapti ne atskiriems asmenims pavieniui, o šeimomis.

Mokslininkės teigimu, aktyvus šeimos narių ir giminaičių įsitraukimas į populiacinio biobanko veiklą ne tik praturtintų mokslinius tyrimus kokybiškais duomenimis, bet ir su laiku suteiktų šeimos nariams vertingų įžvalgų apie savo giminės sveikatos istoriją. O tai leistų sumažinti riziką susirgti ar net gali padėti išvengti tam tikrų paveldimų ligų.

„Nemaža dalis ligų ir fiziologinių ypatumų yra paveldimi, todėl turėdami ne tik vieno individo, bet galbūt ir jo tėvų, senelių biologinius duomenis, mes turėsime didesnes galimybes rasti tikslius atsakymus ir sprendimus. Ypač – prognostinėje dalyje, kuomet dar tik matome vienos ar kitos ligos riziką.

Jei žmogus nuolat sugrįš į biobanką duoti savo mėginių ir pateikti sveikatos informacijos, tuomet mes turėsime dar išsamesnį vaizdą ir žinosime, ko galime tikėtis. Turėdami išsamius duomenis apie Lietuvos populiaciją ir jos genetinius, gyvenimo būdo ar sveikatos ypatumus, gydytojai  galės pasiūlyti priimti vienus ar kitus prevencinius sprendimus, remiantis nebe bendrosiomis teorijomis, bet konkrečiam žmogui, biobanko dalyviui, aktualiais duomenimis. Tokia ir yra personalizuotos medicinos, kurią siekiame vystyti,  esmė“, – kalbėdamasi su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu ir tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi Aurimu Kamantausku sako pirmojo populiacinio biobanko direktorė dr. G. Kvedaravičienė.

G. Kvedaravičienė akcentuoja, kad skirtingais amžiaus tarpsniais surinkti asmens biologiniai duomenys taip pat parodytų, kurie pokyčiai yra natūralaus senėjimo proceso dalis, o kurių pakitimų vis dėlto buvo galima išvengti. Tad vizitas į populiacinį biobanką galėtų tapti kasmetine Lietuvos šeimų tradicija.

„Gydytojai, turėdami išsamią vieno žmogaus biologinių mėginių informaciją, pacientui sutikus galėtų ne tik įvardyti, ką jis galėjo daryti kitaip, bet ir pasiūlyti, kokių veiksmų dar galima imtis. Galbūt kai kuriuos pokyčius pavyktų pristabdyti ar net pasukti atgal“, – svarsto populiacinio biobanko direktorė.

Populiacinis biobankas – greitkelis naujiems vaistams ir ilgo gyvenimo receptui

Prieš tapdama pirmojo Lietuvoje populiacinio biobanko direktore, dr. G. Kvedaravičienė gavo prestižinę Fulbright stipendiją, stažavosi medicinos pasaulio Meka tituluojamame JAV Johns Hopkins universitete bei Izraelio Ben-Guriono universite Negeve.

Tarptautinė patirtis mokslininkei leido iš arčiau pamatyti svarbų biobankų indėlį į efektyvesnės medicinos sistemos kūrimą. Pasak dr. G. Kvedaravičienės, šiuo metu reikšmingos sveikatos problemos lietuviams dažniausiai prasideda nuo 65-erių, tačiau tokią statistiką, mokslininkės teigimu, įmanoma pakeisti.

„Visi norime gyventi kuo ilgiau ir kuo sveikiau, bet tam turime žinoti visą savo istoriją. Kaip ir šeimos istorijoje ieškome šaknų, kas ir kaip buvo, kad geriau suprastume, kodėl šiandien mes esame būtent čia, tai lygiai tas pats yra ir su sveikata. Dėl to labai laukiame biobanke ir vaikų biologinių mėginių“, – kalbėdamasi su „Kamantinėjimų“ autoriumi A. Kamantausku pažymi G. Kvedaravičienė.

Kita problema, kurią netiesiogiai padėtų spręsti įvairiapusė ir išsami populiacinio biobanko duomenų bazė, yra naujų vaistų įvedimo į rinką procesas. Pasak dr. G. Kvedaravičienės, šiuo metu gali prireikti ir 12 metų, kol naujas vaistas bus oficialiai patvirtintas, ir dar ne vienus metus – kol jis pasieks pacientus. Tai yra vienas didžiausių šiuolaikinės farmacijos iššūkių.

„Populiacinio biobanko duomenų kaupimas gali labai reikšmingai sutrumpinti naujų vaistų kūrimo procesą, nes kuo daugiau išsamių duomenų turime, tuo lengviau „išgaudyti“ tam tikras beveik garantuotas, problemines vietas, kurios įprastai yra sutinkamos kuriant naujų vaistų molekules“, – sako tinklalaidės viešnia dr. G. Kvedaravičienė.

Duoti kraują biobankui galima ir sočiai pavalgius, ir išgėrus kavos

Priešingai nei atliekant diagnostinius kraujo tyrimus poliklinikoje, apsilankymas populiaciniame biobanke įvyksta greitai, sklandžiai ir paprastai. Dr. G. Kvedaravičienės teigimu, duodant kraują biobankui nėra taikomi jokie apribojimai, todėl dalyviai gali atvykti ir sočiai pavalgę, ir ką tik išgėrę kavos.

Duodant savo kraujo mėginį, biobanko dalyvių taip pat prašoma užpildyti klausimyną apie mitybos, fizinio aktyvumo ir kitus gyvenimo būdo įpročius. Visa surinkta informacija griežtai naudojama tik moksliniais tikslais, pavyzdžiui, ieškant naujų gydymo būdų ligoms, kurioms efektyvus gydymas dar nėra atrastas.

„Kartais žmonės, pildydami klausimyną, vengia mus informuoti apie savo žalingus įpročius, pavyzdžiui, rūkymą. Tada stengiamės jiems paaiškinti, kad biobanko darbuotojai visiškai nevertina ir nesmerkia asmeninių žmogaus gyvenimo būdo pasirinkimų. Mes tiesiog fiksuojame faktus ir, svarbiausia, surinktus duomenis nuasmeniname“, – teigia dr. G. Kvedaravičienė.

Laidos žiūrovams populiacinio biobanko direktorė primena, kad visa informacija apie biobanko dalyvius yra anonimiška ir konfidenciali, o saugomi ėminiai yra koduojami, laikantis griežčiausių duomenų apsaugos reikalavimų.

Gyventojai, norintys tapti biobanko dalyviais, kviečiami registruotis tinklalapyje https://biobankas.mf.vu.lt/. Duoti kraujo mėginį galima biobanko laboratorijoje VU MF Medicinos mokslo centre, Vilniuje arba „Rezus“ sveikatos priežiūros įstaigose Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose. Populiacinio biobanko veiklai plečiantis, ateityje tai bus galima padaryti ir kituose miestuose bei sveikatos priežiūros įstaigose.

Nuo Vilniaus šviesų festivalio iki projektų Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir neseniai įgyvendintos instaliacijos Naujajame Džersyje – vizualinių istorijų architektas, prodiuseris Linartas Urniežis savo kūrybinėmis vizijomis kadaise prikaustė net Danijos princesės dėmesį. Kalbėdamas naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje, menininkas atvirai dalinasi ryškiausiais karjeros momentais ir pirmąkart pristato brangiausią savo gyvenimo projektą.

„Kai žmonės manęs paklausia, ką aš veikiu gyvenime – atsakau, kad esu prodiuseris. Tai banalus, bet tuo pačiu ir labai gilus žodis. Prodiuseris yra jungtis, klijai, molis, sulipdantis skirtingas dalis ir padarantis skulptūrą, kuri pasakoja istoriją“, – kalbėdamasis su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu ir tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi Aurimu Kamantausku sako audiovizualinių projektų kūrėjas, įmonės „Video architechts“ vadovas L. Urniežis.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Menininko rankose prabyla architektūra

Architekto išsilavinimą turinčio menininko rankose nebylios pastatų sienos virsta drobe, kurioje metai iš metų gimsta magiškos audiovizualinės istorijos.

Vienas žymiausių jo komandos darbų – tai kasmet Vilniaus katedros sienas nušviečianti trimatė „Kalėdinė pasaka“, į šventiškai papuoštą sostinės centrą suburianti tūkstantines žiūrovų minias.

„Kartais net kaimynai paklausia, ar šiemet bus „Kalėdinė pasaka“ – tada suprantu, kad žmonėms ji tapo gražia ir laukiama žiemos tradicija. O man didžiausias įvertinimas yra matyti, kaip žmonės po pasirodymo apsikabina, dalijasi emocijomis. Tą akimirką suprantu, kad vizualinė priemonė veikia – ji sukuria ryšį, o mes, kūrėjai, tampame tų emocijų gaudytojais“, – pasakoja menininkas.

Tautiečių žvilgsnius L. Urniežis drauge su Videoarchitektais prikausto ne tik per Kalėdas: šiemet, įkvėpti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų ir renginių režisieriaus A. Kamantausko vizijos, menininkai „Druskininkų – Lietuvos kultūros sostinės“ atidarymo ceremonijai sukūrė įspūdingą vizualinį pasakojimą „Didysis Čiurlys“.

Tarp kitų jo darbų – vizualinės instaliacijos kasmetiniame Vilniaus šviesų festivalyje, bendri projektai su operos režisiere Dalia Ibelhauptaite, atlikėjais Ten Walls, Linu Adomaičiu, Marijonu Mikutavičiumi bei Lilu ir Innomine.

Tarp gerbėjų – net karališkoji šeima

Užburiančios L. Urniežio audiovizualinės istorijos jau daugiau kaip penkiolika metų rašomos universalia – meno kalba, kurią suprasti gali visų žemynų, kultūrų bei amžiaus žmonės. Dėl šios priežasties išskirtinė videografo kūryba vis dažniau sutinkama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstybėse, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ar Indonezijoje.

„Pirmasis užsienio projektas, žinoma, buvo Latvijoje, – juokiasi L. Urniežis, – bet mums tai buvo pirmas rimtesnis žingsnis į tarptautinę areną, o pirmi kartai atmintyje visuomet palieka gilų įspaudą. Anksčiau Latvija buvo didelis etapas, o šiandien be galo džiaugiamės, kad turėjome galimybę įgyvendinti projektą JAV“, – šypsosi menininkas.

Prisimindamas ryškiausias savo karjeros akimirkas, L. Urniežis tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje taip pat dalinasi nuotykiais iš Skandinavijos šalių. „Danijos nepriklausomybės dienos šventei rengėme projektą, kurio pasižiūrėti atvyko pati Danijos princesė. Buvo nepaprastai gera žinoti, kad karališkosios šeimos atstovai matė projektą, prie kurio dirbai ne tik tu, bet ir tavo komanda“, – sako videografas.

Brangiausias gyvenimo projektas kurtas su tėčiu

Tarptautinis prestižas, karališkosios šeimos dėmesys ir renginiai po visą pasaulį – prieš visa tai, L. Urniežio teigimu, nublanksta tik vienas ypatingas projektas, sukurtas drauge su artimiausiu šeimos nariu – mylimu tėčiu.

„Man brangiausias kūrinys, ko gero, yra tas pirmasis – sukurtas kartu su tėčiu ką tik baigus mokyklą. Pamenu, buvo paskutinė naktis prieš peržiūrą Vilniaus dailės akademijoje, o mes ketvirtą ryto dar klijavome vieno aukšto namo projektą.

Tėtis vairavo iš Klaipėdos į Vilnių, o aš sėdėjau automobilio gale ir pirmajai peržiūrai rašiau filosofinį raštą – tai vis dar yra labiausiai įsimintinas mano gyvenimo projektas. Aš tai vertinu kaip labai didelį indėlį į mano, kaip kūrėjo, architekto ir apskritai kaip sūnaus, išeinančio į platų kūrybinį pasaulį, gyvenimą“, – prisiminimais dalinasi kūrėjas.

Dalį savo talento L. Urniežis, be abejonės, paveldėjo iš tėvų. Menininko mama – muzikantė ir dirigentė, o tėtis – tapytojas. „Gyvenime teko paragauti ir muzikos, ir dailės, bet vis dėlto labiau pasukau tėčio pėdomis“, – pripažįsta videografas.

Panašu, kad iš tėčio menininkas paveldėjo ne tik kūrybinį talentą, bet ir aistrą žvejybai. Žvejoti jis išmoko būdamas šešerių, o šiandien šią veiklą vadina meditacija, sielos apvalymu ir neišsemiamu kūrybos šaltiniu.

„Žvejyba – tai kūrybinių minčių paieškos, savęs analizė ir gera adrenalino dozė. Apskritai esu gamtos žmogus. Man ji – neatsiejama kūrybos dalis. Aš be jos negaliu, tiesiog džiūvu kaip rugiagėlė, jeigu neturiu galimybės pabūti gamtoje su paukščiais. Galbūt tai yra brandos ir senatvės požymis, bet man atrodo, kad kiekvienas medelis ir paukštelis turi prasmę, sėklą kitiems dalykams. Tiesiog lengviau kurti, spręsti dalykus ir priimti sprendimus, kai esi prasivalęs dvasią ir mintis“, – kalbėdamasis su „Kamantinėjimų“ vedėju A. Kamantausku sakė pašnekovas.