Ore sklandančios karo nuojautos ne vienam šiuo metu kelia nerimą. Tačiau dailininkė, keramikė, laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė sako niekada nebijojusi karo. Ne todėl, kad būtų bebaimė, o todėl, kad visada jam ruošėsi. Kaip susidoroti su baime ir kaip apie karą kalbėti su vaikais? Kaip kurti drąsų ir laimingą gyvenimą net ir pavojaus akivaizdoje? Apie tai Nomeda Marčėnaitė pasakoja renginių režisieriaus Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ eteryje.

Bijai karo – ruoškis

Menininkė sako, kad norint susidoroti su karo baime visų pirma reikia jam ruoštis ir turėti planą, ką darysi. Bus jis ar nebus – kitas reikalas. Tačiau pasiruošimas nuima didelę dalį nerimo.

„Aš gyvenime nesu patyrus blogų situacijų, nes visuomet joms ruošiausi. Esu buvusi įkaite ir išsisukau iš tos situacijos. Dėl to, kad buvau derybininkė ir sugebėjau išsiderėti. Kitas dalykas, pas mane visąlaik namuose yra mačetė, kuri yra pagaląsta. Aš visada esu pasiruošusi situacijai, todėl gyvenime nebuvau išsigandusi“, –  kalbėdama su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu Aurimu Kamantausku sako N. Marčėnaitė.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Menininkė sako mokanti ir taikliai šaudyti, jei to prireiktų. O taip pat nuolat domisi, kaip reikėtų elgtis blogiausio scenarijaus atveju.

„Vieną dalyką aš išsiaiškinau – karo atveju nepasiruošę civiliai yra našta kariškiams. Kai žmonės žino, kad tokia galimybė yra ir nieko dėl to nedaro, man atrodo yra nepadoru. Čia yra nesirūpinimas, nemąstymas kažkoks, nebuvimas čia ir dabar“, – sako Nomeda.

Drąsą įskiepijo seneliai

Minėta įkaitų drama vyko Nomedos sodyboje, į kurios langus vieną naktį staiga pradėjo daužyti keli nepažįstami vyrai. Jie reikalavo įleisti, tačiau moteris nesutriko. Ji pažadino buvusį vyrą ir liepė jam laukti su pistoletu, kuris buvo laikomas namuose. O pati nuėjo derėtis su bandančiais įsilaužti ir galiausiai įkalbino juos traukti savo keliais.

Iš kur tokia drąsa? Menininkė sako, kad ji galimai paveldėta iš Lietuvos kariuomenėje kariavusio ir žuvusio senelio bei močiutės, kuri sugebėjo septynis kartus pabėgti nuo tremties į Sibirą.

„Ji turėjo tiek drąsos ir ryžto, kad septynis kartus išspruko jiems iš po nosies. Ir man mažai sakydavo „Nomedėle, būk pilietiška“, – „Kamantinėjimuose“ pasakoja Nomeda.

Karo metu jos seneliai gelbėjo žydus, o vokiečių kariams suėmus ir įkalinus senelį devintojo forto tvirtovėje, močiutei pavyko įkalbinti forto viršininką jį paleisti. Su tokia dvasia per gyvenimą eina ir Nomeda bei skiepija ją savo vaikams. Su jais ji taip pat atvirai kalba apie karą, nes geriau apsidrausti, nei po to gailėtis.

„2022 metų vasario 24 dieną aš pasisodinau vaikus ir sakau: dabar, vaikai, žiūrėkit. Jeigu bus tokia situacija, tai reikės elgtis taip ir taip, važiuoti ten ir ten. Jūs man greičiausiai nebepaskambinsit, gali toks variantas būti. Nebėgti per sieną, o trauktis į gilumą, trauktis iš Vilniaus. Žodžiu, varau tą dainą, o Ula sako: mama, tu mums 2014 metais tą jau papasakojai“, – kalbėdamasi su renginių režisieriumi A. Kamantausku juokiasi N. Marčėnaitė.

Gyvenimas čia ir dabar

Nepaisant aplinkoje sklandančio nerimo, menininkė sako kiekvieną dieną pasitinkanti su smalsumu ir dėkingumu. Ir net naktį nubudusi visų pirma pasidžiaugia, jog yra gyva.

„Pora kartų prabundu naktį tam, kad pasidžiaugčiau, kad esu gyva. Aš net vaikystėj atsikeldavau, vaikščiodavau po namus ir galvodavau: tu gyva, tu matai per langą, matai šešėlius, tu esi gyva, tu čia ir dabar! Ir tada galvoju: užfiksavau, einu miegot. Miegot man labai patinka. Kai atsibundu iš ryto – kava. Bet pirmiausia galvoju: vau, kiek gerų dalykų manęs laukia šiandien”, – teigia Nomeda.

Kaip prisikviesti į savo gyvenimą bent šiek tiek to džiugaus buvimo dabarties momente? N. Marčėnaitė išduoda paprastą būdą – rašykite dienoraščius. „Man labai gražu buvo, kai į Lietuvą atvažiavo lietuvių kilmės mokslininkė iš Amerikos, kuri sakė: rašykite visi dienoraščius, nes tai yra laiko liudijimas. Man atrodo, kad tame yra ir papildoma vertė. Tai yra išliekamąją vertę turintis dalykas, nes jis padeda gyventi ČIA ir DABAR“, – sako menininkė.

O taip pat ji ragina neužsisklęsti savo burbule, bendrauti su skirtingais žmonėmis ir išdrįsti pažinti pasaulį vis kitokiu kampu. „Aš už kiekvieną progą pamatyti pasaulį kitaip. Mes turime labai trumpą laiką šitam dalykui“, – primena menininkė.

Žymus architektas Gintautas Natkevičius, kartu su komanda projektavęs Kauno oro uostą, SEB areną, prezidento Gitano Nausėdos namą ir šimtus kitų objektų, nuolat nustebina originaliomis idėjomis. Kaip gimsta netradiciniai sprendimai? Koks potencialas slypi nebemadingose medžiagose bei formose ir kodėl Kauno oro uosto projekto kritikams tenka graužtis nagus? Į šiuos ir kitus klausimus šiuolaikinės architektūros meistras atsako naujausioje renginių režisieriaus Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje. Beje, ieškantys geriausio sklypo būsimam namui čia ras ir konkretų atsakymą, ko žvalgytis. 

Vaikai nori būti suaugusiais, tai ir aplinką jiems darykime kaip suaugusiems

Visada ieškoti naujų formų ir idėjų, neturėti jokio braižo – toks yra G. Natkevičiaus architektų komandos kūrybos būdas. Netikėta, bet kartais naujas galimybes architektai atranda tame, kas jau išėjo iš mados. Pavyzdžiui, iš mados išėjusios klinkerinės plytelės vėl gali sužibėti iš naujo.

„Jeigu vakar mes projektavome ir šaipėmės iš kokio nors klinkerio, tai esu beveik užtikrintas, kad po dviejų savaičių vėl projektuosime iš klinkerio. Nes jau visi persisotino, vėl atsiranda atstumas. Kadangi visuomenė tą medžiagą ar sprendinį niekina, mums atsiranda galimybė pažvelgti kitaip. Parodyti, kad gal vis dėlto čia yra gerai. Ir visą laiką žaidžiame su tuo. Madingas metalas, po to išėjo metalas iš mados – pabandykim vėl padaryti iš metalo“, – kalbėdamasis su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu ir tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi Aurimu Kamantausku sako architektas G. Natkevičius.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Vienas netradicinių architekto ir jo komandos projektų – mokyklos „Herojus“ Kaune ir „Eruditas“ Vilniuje. Siekiant tvarumo jos įrengtos perkonstravus nebeveikiančią spaustuvę ir buvusį biurų pastatą. Čia taip pat pažvelgta netradiciškai.

„Žmogaus pasąmonėje, jei yra mokykla arba darželis, tai yra šiltos spalvos, medis, mediniai amfiteatrai, drambliukai ant sienų, saulutės, garvežiukai. Aš galvoju, kad yra kitaip. Vaikas nori būti suaugusiu. Vos pradeda protauti, jie jau nori tapti mumis, suaugusiais. Tai ir aplinką jiems darykime kaip suaugusiems“, – teigia G. Natkevičius.

Mados tendencijoms ir galiojantiems standartams nepaklūsta ir paties architekto butas. G. Natkevičius atvirauja, kad jame nėra nei gabalėlio medžio – tik betonas, metalas ir plastiko grindys. Architektas sako, kad nėra blogų medžiagų, kurti galima iš bet ko.

„Vienu metu kažkas pabandė su kortenu kažką daryti, su rūdintu metalu. Dabar aplinka yra persisotinusi ir kartais net jauti tokį blogą prieskonį, nesinori jo naudoti. Tačiau įdomumas tame, kad architektūroje nėra blogų spalvų, kaip ir nėra blogų medžiagų. Gali iš visko viską padaryti“, – „Kamantinėjimuose“ kalbėjo žinomas architektas.

G. Natkevičius apie Nacionalinį stadioną: jo nesėkmės priežastis yra aiški

Kad gimtų gera nauja idėja, būtina pasikankinti, įsitempti, „pagraužti“ save – įsitikinęs architektas. Kauno oro uostą jis įvardina kaip vieną tokių projektų – per kančias išgimdant naujas, anksčiau nebandytas idėjas. „Neturėjome net su kuo pasikonsultuoti. Projektavome šiek tiek iš nuojautos“, – sako jis.

Statant Kauno oro uostą G. Natkevičiaus architektų komanda dalį pamatų paliko po žeme – išplėtimui, kai to prireiks. Architektas sako, kad tuomet jo komandos niekas nesuprato ir laikė tai pinigų švaistymu. Dabar šie pamatai atkasti ir tuoj bus panaudoti.

„Visi nustebę, kaip čia buvo sugalvota, kad šalia padaryti pamatai kitam žingsniui. Sutaupėme ir laiko, ir pinigų“, – pasakoja G. Natkevičius.

O ką architektas mano apie gausiai visuomenės iškritikuotą ir žlugusį kolegų kūrinį – Nacionalinį stadioną? G. Natkevičius sako, kad jo nesėkmės priežastis yra aiški. Buvo per daug užsimota.

„Man visą laiką atrodė, kad jame per daug funkcijų prikrauta. Ar nėra taip, kad jo sudėtingumas ir komplikuotumas yra tose papildomose funkcijose? Pastatyti tiesiog gerą stadioną be daugiafunkcinių dalykų būtų paprasčiau, greičiau, pigiau. O daugiafunkcinius dalykus galima auginti pagal tai, kaip tau sekasi. Man pasirodė, kad idėja per daug apaugo šalutinėmis idėjomis. Kaip laivo apačia kriauklėmis. Ir nebepaplaukia laivas“, – sako architektas.

Paklaustas, kaip galėtų atrodyti nacionalinis stadionas, G. Natkevičius nesiima prognozuoti. Sako, jog galimybių yra daugybė, o tabu tokių objektų projektavime nebeliko.

Kaip išsirinkti gerą sklypą būsimam projektui

Kiekvienas architektūros kūrinys visų pirma prasideda nuo sklypo. Kas svarbiausia žvalgantis sklypo namui? Architektas drąsiai atsako – geografija. O visa kita gali būti išspręsta: „Gali išnaudoti prastą, standartinį sklypą slėpdamas jo gerąsias savybes ir pabrėždamas gerąsias“.

Kalbėdamasis su tinklalaidės autoriumi A. Kamantausku  G. Natkevičius taip pat pataria ieškoti sklypo savitumo, išskirtinumo. „Sklypas, kaip ir žmogus, turi turėti charizmą. Kažkas jame turi būti. Nebūtinai gražaus. Gal jis yra labai ilgas ir siauras – architektūrą visada pritaikysi. Gal jis yra ant skardžio krašto. Patys blogiausi sklypai yra tie, kai sudalina didžiulę pievą į rajoną. Tada yra žiauriai sudėtinga“, – sako G. Natkevičius.

Lietuvoje vis dar yra tokių sklypų, kuriuose lieki vienas su gamta. Nors tame daug romantikos, visiškai nutolti nuo civilizacijos G. Natkevičius nerekomenduoja. „Jeigu tu turėsi unikalų sklypą, kuriame nieko nėra, tu turėsi saugumo problemų. Saugumo tikrąja to žodžio prasme ir psichologinio saugumo, nejaukumo prasme. Patys geriausi sklypai, pavyzdžiui, prie ežerų, yra tie, kur šalia yra gyvenvietė. Tu tada esi bendruomenėje, jautiesi saugus, nes kaimynai tave „seka“. O to unikaliausio sklypo, manau, net neverta ieškoti“, – pataria žymus architektas.

Vos prieš dvejus metus Mindaugas Šatkauskas net nebuvo vienas iškeliavęs iš Lietuvos, o šiandien jis – septintasis lietuvis, įkopęs į Everestą ir pirmasis tuo pačiu kopimu pasiekęs ketvirtąją pasaulio viršukalnę Lhocę. Apie tai, kaip vos per dvejus metus gyvenimas gali pasikeisti neatpažįstamai, į naują ekspediciją išvykęs keliautojas pasakoja naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje.

Mindaugas Šatkauskas neseniai išskrido į naują ekspediciją – šįkart jo laukia trys aukštesnės nei 8 km viršūnės Annapurna, Makalu ir Kangčendženga. Visa ekspedicija turėtų trukti du mėnesius.

Sunku patikėti, kad Mindaugas, kuris dabar vieną po kitos it riešutus gliaudo aukščiausias pasaulio viršūnes, vos prieš dvejus metus neturėjo nieko bendra su kalnais ir net nesvajojo apie tokias keliones. Apie netikėtus gyvenimo pokyčius bei kalnų pamokas Mindaugas pasakojo naujausioje režisieriaus ir renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovo Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Gyvenimas netikėtai virto kino filmu

Nors prieš kelerius metus iki Everesto ir nebuvo jokių minčių apie kalnus, M. Šatkauskas sako, kažkas jo viduje tarsi šaukėsi nepatirtų nuotykių ir pokyčių gyvenime. Tuomet 37-erių būdamas Mindaugas išvyko savanoriauti į Nepalą. Ten iš Alytaus kilusį vyrą pasitiko visiškai nematytas pasaulis.

„Kelionė į Nepalą man tuo metu atrodė kaip į kosmosą nuskristi. Kažkokia nežinoma, nepažįstama, paslaptinga šalis. Iki tol niekada nesavanoriavau ir net nebuvau jokiame žygyje net Lietuvoje. Daug naujų dalykų buvo, naujų pradžių. Kartais negaliu patikėti, kaip ta kelionė mano gyvenimą apsuko. Tada mano  gyvenimas pasivertė lyg filmu. Džiugu, kad esu to filmo pagrindinis veikėjas“, – kalbėdamasis su renginių režisieriumi A. Kamantausku laidos „Kamantinėjimai“ eteryje šypsosi M. Šatkauskas.

Po savanorystės Nepale vyras išėjo į žygį kalnuose. Kaip pats sako, iš ten galėjo ir negrįžti. Po išgyventų grėsmingų patirčių jis pats sau pasakė, kad niekada į kalnus kojos nebekels – tai buvęs pirmas ir paskutinis kartas.

„Panašu, kad labai klydau taip galvodamas. Tuo metu kažkokia sėkla pasisėjo viduje. Po kokio mėnesio pradėjau žiūrėti video, filmus apie kalnus, knygas skaityti. Įsuko mintys apie kalnus. O aš toks žmogus – maksimalistas. Jei į kalnus, tai į aukščiausius”, – juokiasi aukščiausią pasaulio viršukalnę įveikęs vyras.

Ko reikia, norint šturmuoti kalnus?

Jei jau ėmėte svajoti apie kalnus, turbūt svarstote, kokių sąlygų reikia tokiai kelionei. Viena aišku – amžius tam ne kliūtis. Bazinėje Everesto stovykloje Mindaugas buvo vienas jaunesnių. Kaip jis pats sako, dauguma kopiančiųjų – 50-60 metų amžiaus žmonės, atvykę įveikti atšiaurias ir pavojingas trasas.

Kitas svarbus resursas – pinigai. Anot Mindaugo, tokia ekspedicija vidutiniškai kainuoja apie 60 tūkst. Eur.

Na, o galiausiai – kaip ir siekiant bet kurios svajonės – svarbu išdrįsti pradėti.

„Manau, kad daug žmonių turi svajonių, bet dažnai jos ir lieka svajonėmis. Tas pirmas žingsnis yra svarbiausias. Tiesiog reikia pradėti, žengti pirmą žingsnį. Esu įsitikinęs, kad įdomus, prasmingas gyvenimas yra ne komforto zonoje. Jei tavęs gyvenimas neišmetė iš komforto zonos, tu turi pats žengti tą žingsnį“, – sako M. Šatkauskas.

Šiuo metu Mindaugas svajoja apie Antarktidos ir Pietų ašigalio viršukalnes bei kuria planus kuo greičiau įkopti į visas 14 aukščiausių pasaulio viršūnių, kurių aukštis siekia virš 8 km. Kol kas pavyko įkopti į tris, o per ateinančius trejus metus Mindaugas nori įveikti visas. Nors jos žemesnės už Everestą, tai nereiškia, kad įkopti bus lengviau.

„Jau turėjau pamokų, kai kopiau į tokius „apšiliminius“ kalnus. Juokaudamas pasakiau, kad atbulas galėčiau į juos įlipti. Ten buvo tokia šešių kilometrų viršukalnė. Gavau tokią pamoką, kad nežinau, ar į ją buvo sunkiau įkopti, ar į Everestą. Niekada negali nuvertinti jokio kalno“, – sako „Kamantinėjimų“ pašnekovas.

Mes galime daugiau nei manome

Dažnai didelės svajonės atrodo per didelės, kad bandytume jų siekti. Mindaugas sako, kad ir troškimas užkopti į Everestą iš pradžių jam atrodęs nerealistiškas. O pavykus tai įgyvendinti, prasiplėtė ir suvokimo, ir galimybių ribos.

„Everestas man davė suvokimo, kiek daug gali žmogus. Mūsų galimybės yra daug didesnės, nei mes suprantame ir suvokiame. Dabar viskas atrodo kitaip nei iki tol. Per tą kelią sulaužiau daug klaidingų įsitikinimų apie save ir ribų, kurios yra tik mūsų galvoje“, – pasakoja Mindaugas.

Kita svarbi kalnų pamoka, kuria dalinasi Mindaugas – baimė neturi sulaikyti mūsų nuo svajonių. „Aš supratau, kad baimė yra OK. Ji visą laiką šalia. Neįmanoma tapti bebaimiu, tačiau net ir bijant galima kažką daryti. Pavyzdžiui, kopti į kalnus. Aš aukščio kaip bijojau, taip ir bijau. Bet, nepaisant to, kad bijai, tu gali daryti dalykus gyvenime“, – ragina visas aukščiausias pasaulio viršūnes siekiantis įveikti Mindaugas.