Kamantinėjimai #37 Pokalbis su Diana Aleknaite ir Žilvinu Usoniu

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2024 08 21

Galimybė aplankyti vieną iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų jau greitai gali tapti praeitimi. Apie tai naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje lietuvius įspėja Čikagos lietuviai ir kelionių po Pietų Ameriką organizatoriai Žilvinas Usonis ir Diana Aleknaitė.

Aistringi keliautojai Žilvinas ir Diana jau beveik 30 metų gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje. Gyvendami už Atlanto jie puoselėja lietuviškas tradicijas – lietuvių šeima jau daug metų aktyviai dalyvauja netoli Čikagos įkurto Lemonto Pasaulio lietuvių centro veikloje. Jame Diana dirba lėšų rinkimo koordinatore, o Žilvinas įsitraukia kaip renginių, koncertų ir kultūrinių projektų savanoris.

Nenuostabu, kad šią vasarą Žilvinas ir Diana nepraleido progos sudalyvauti ir šimtmečio Dainų šventėje, kur jų vaikai, Benas ir Adelė, dalyvavo Dainų dienoje su išeivijos vaikų choru „Vyturys“.

Lietuvių šeima mėgaujasi ir dar viena širdžiai miela veikla – organizuoja keliones po Pietų ir Šiaurės Ameriką. Šiuo tikslu Žilvinas ir Diana įkūrė nišinių kelionių agentūrą „You Go Wild Adventures“ ir sako, kad tai jiems lyg trečias vaikas, gimęs iš meilės Pietų Amerikai, kelionėms, Lietuvai ir jos žmonėms.

Ką reikėtų žinoti apie keliones Pietų Amerikoje ir kodėl norintiems aplankyti vieną iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų – Andų kalnų ir Amazonės džiunglių sankirtoje slypintį senajį inkų miestą Maču Pikču – reikėtų suskubti,  tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėdamiesi su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu Aurimu Kamantausku pasakoja Žilvinas Usonis ir Diana Aleknaitė.

Pokalbį su jau daugiau kaip dešimtmetį keliones po Pietų ir Šiaurės Ameriką organizuojančia Čikagos lietuvių pora išgirsti ir pamatyti galima čia:

Kai užsiveria durys, atsidaro langas

„Yra kalbų, jog Maču Pikču žadama uždaryti“, – laidoje prasitaria Ž. Usonis.

Kol kas, laikantis tam tikrų apribojimų, turistams leidžiama klaidžioti po Maču Pikču griuvėsius ir savomis akimis iš arti pamatyti įspūdingąjį pasaulio stebuklą bei prisiliesti prie tūkstančio metų istoriją bylojančių sienų. Tačiau keliautojas Ž. Usonis įspėja, kad ribojimų sparčiai daugėja, todėl netolimoje ateityje Maču Pikču gali visiškai užverti duris pasaulio turistams.

„Vien nuo koronaviruso pandemijos iki dabar įvyko aštuoni taisyklių pakeitimai. Galiu drąsiai užtikrinti, kad ateityje dalis žmonių – tie, kurie dabar žiūri ir klausosi šios laidos – jau nebegalės tyrinėti Maču Pikču teritorijos“, – įsitikinęs Ž. Usonis.

D. Aleknaitė laidoje „Kamantinėjimai“ priduria, kad jeigu toks sprendimas iš tikrųjų būtų priimtas, prarastuoju inkų miestu vadinamą Maču Pikču turistai vis dar galėtų pamatyti, tačiau šįkart – iš labai toli. Jiems nebereikėtų važiuoti žvyruotais kalnų takeliais ar kopti į kalną: užtektų asfaltuotu keliu pasiekti kalne esantį apžvalgos tašką ir nuo ten pasigrožėti stebuklinguoju Maču Pikču.

Lotynų dvasią gniaužia vakarietiška prabanga

Bėgant metams įvairūs pokyčiai palietė ir daugiau Pietų Amerikos valstybių, ne išimtis ir Panama. Maždaug prieš 14 metų pirmąkart Panamoje svečiavęsis Žilvinas sako, kad gražiausios šalies vietovės vis dažniau atsiduria verslininkų rankose, kurios be gailesčio paverčia miestelius prabangiais kurortais.

„Anksčiau tarp vietinių kolonijinių namų matydavau kabant padžiautus drabužius, žmonės grodavo gitaromis ir gatvėse kepdavo maistą, vaikai žaisdavo futbolą – buvo tikrai nepakartojamas vaibas. Dabar visai neseniai aplankiau Panamą, tą patį Casco Viejo rajoną, o ten – „Gucci“, „Armani“… Aišku, viskas gražu ir gatvės yra švarios, namai – balti, bet nebėra tų vietinių žmonių, autentiškumas nyksta“, – laidoje „Kamantinėjimai“ apgailestauja keliautojas.

Norėdami lietuviams padovanoti autentišką pažintį su Pietų Amerika, agentūros „You Go Wild Adventures“ įkūrėjai ne tik organizuoja grupines ekskursijas po slapčiausias žemyno vietas, bet ir stengiasi jų metu supažindinti lietuvius su vietiniais gyventojais bei išlaikyti „atsakingo turizmo“ principą.

„Jeigu keliauji į 5 žvaigždučių viešbutį, didžioji dalis tavo pinigų lieka tame versle, o mums rūpi vietiniai žmonės. Gal mes ir važiuojame truputį sunkiau, atokiau, nuošaliau, bet visur, net ir lankydamiesi pas šamanus džiunglėse, stengiamės palaikyti vietinį žmogų, kuris augina vištytę, turi namuką ar mažą šeimos verslą, viešbutėlį“, – pripažįsta Ž. Usonis.

Sąlytis su vietiniais gyventojais taip pat padeda griauti stereotipus apie Pietų Amerikos kultūrą, kuriai neigiamą atspalvį dažnai suteikia socialiniai tinklai, filmai ir serialai. Būtent stereotipai, pasak Ž. Usonio, neretai ir atbaido tautiečius nuo atostogų tolimame žemyne.

„Visi peržiūrėję „Netflix“ serialą „Narcos“ galvoja, kad Meksika ar Kolumbija – tai vien narkotikai ir galvų pjovimas, todėl bijo peržengti „viskas įskaičiuota“ viešbučių teritoriją. Chebra, laikas laužyti stereotipus. Jau devynerius metus kiekvieną žiemą organizuojame keliones į Meksiką, rodome gražiausias vietas ir žmonės negali patikėti, kad čia iš tikrųjų yra saugu, o vietiniai žmonės – geri ir dosnūs“, – gerąja kelionių patirtimi dalinasi Ž. Usonis.

Paskutinė stotelė – Bolivija

Būtent „pavojingoji“ Meksika yra šalis, nuo kurios patyrę keliautojai D. Aleknaitė ir Ž. Usonis rekomenduoja pradėti savo kelionę po Pietų Amerikos labirintus. Kitas sustojimas, jų teigimu, galėtų būti Argentina.

„Lietuviams, kurie niekada nekeliavo po šį žemyną, turbūt lengviausia būtų aplankyti Lotynų Amerikos Paryžiumi vadinamą Argentinos sostinę Buenos Airės. Kam patinka miestai, šis tikrai nustebins grožiu ir draugiškais gyventojais“, – A. Kamantausko laidos „Kamantinėjimai“ žiūrovams pataria Ž. Usonis.

Paragavę gyvenimo Meksikoje ir Argentinoje, toliau galite drąsiai tyrinėti Peru, Kolumbiją ar kitas Pietų Amerikos valstybes, tačiau į Boliviją patariama neskubėti. Abu keliautojai vienbalsiai nutaria, kad Bolivija turistams palieka didžiausią kultūrinį šoką, todėl ją derėtų aplankyti tik tada, kai jau svečiavotės ir kitose Pietų Amerikos valstybėse.

„Turiu klientų, kurie ateina pas mane ir sako: „Mane domina Bolivija.“ Aš iškart klausiu, ar jie yra anksčiau keliavę Lotynų Amerikoje ir, jeigu pripažįsta nekeliavę, esu labai skeptiškas rodyti jiems tą šalį, nes čia – visai kita planeta“, – įspėja Ž. Usonis.

Planuojantiems pažintinę kelionę į Pietų Ameriką, laidos „Kamantinėjimai“ pašnekovai pataria įsiminti vieną auksinę taisyklę: nesvarbu, į kurią šalį keliaujate, sausakimšus lagaminus su ratukais privalote palikti Europoje. „Per daug daiktų ir lagaminas ant ratukų – tai yra baisiausi dalykai kelionėje. Pamirškit lagaminus, važiuokite su kuprinėmis“, – klausytojams pataria D. Aleknaitė.

Ko pasigedau Paryžiaus olimpinėse žaidynėse?

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Naujienos, Rekūrai
Publikuota
2024 08 12

Specialiai iš Paryžiaus – Aurimas Kamantauskas, profesionalus režisierius, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovas

Nuvykau į Paryžių, kad galėčiau savo akimis įsitikinti, kaip prancūzams sekasi organizuoti svarbiausią sporto renginį pasaulyje – vasaros olimpines žaidynes, kurių atidarymas sulaukė nemažai prieštaringų vertinimų ir diskusijų. Mano išvada vienareikšmiška – organizuoti žaidynes prancūzams sekasi iš tiesų puikiai. Praleidęs Paryžiuje beveik savaitę ir iš labai arti pamatęs olimpinio kaimelio kasdienybę, kaip režisierius ir renginių organizatorius šiose olimpinėse žaidynėse pasigedau tik vieno, tačiau labai svarbaus, dalyko.

Olimpiniame Paryžiuje viskas gražu, tvarkinga ir disciplinuota. Būnant Paryžiuje, lankantis olimpiniame kaimelyje, stebint varžybas ir bendraujant su žaidynėse dalyvaujančiais treneriais bei sportininkais abejonių nekyla – su užduotimi suorganizuoti didžiausią sporto renginį pasaulyje Paryžius susitvarkė puikiai.

Likau sužavėtas savanorių gausa, jų pastangomis greitai suteikti visą reikalingą informaciją. Įspūdį palieka ir puikus transporto srautų valdymas, išradingai ir moderniai įrengtos olimpinių žaidynių gerbėjams skirtos interaktyviosios zonos. Apskritai visas renginio mastelis – tiesiog įspūdingas, viskas sustyguota tikrai nepriekaištingai.

Galbūt vienintelė detalė, kurios nuoširdžiai pasigedau, žiūrėdamas šių metų olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją, buvo taikos šaukliai.

Komentatoriai po žaidynių atidarymo išnarstė kiekvieną smulkmeną iki kaulelių, suvedė simbolius ir paraleles (pagrindiniam Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo režisieriui, šalies teatro vadovui Thomas Jolly bei visiems prancūzams, išdrįsusiems realizuoti savitą žaidynių viziją, skriejo ir tūkstantis komplimentų, ir įžeidimų), tačiau vienas olimpinių žaidynių epizodas – taikos šaukliai – taip ir nesulaukė jų  dėmesio. O būtent šis simbolis, mano vertinimu, yra esminis ir pats svarbiausias.

Taikos šaukliai, balandžiai bei legendinė Džono Lenono daina „Imagine“ jau tapo olimpinių žaidynių simboliais, perduodančiais žiūrovams labai svarbią ir prasmingą žinutę – stabdome karą, kovojame kitaip.

To žaidynių atidarymo renginyje pasigedau, tačiau „kovą kitaip“ aš pamačiau aplankęs Paryžiaus olimpinį kaimelį.

Olimpiniame kaimelyje trumpam apsigyvena visų šalių olimpiečiai. Jie gyvena, valgo ir laiką leidžia kartu, pavyzdžiui, renka bei kolekcionuoja kitų šalių nacionalinius ženklelius. Būtent čia, olimpiniame kaimelyje, aš irgi aistringai įsitraukiau į olimpinių trofėjų medžioklę.

Čia lankydamasis ir pats nebūdamas olimpiečiu aš labai aiškiai pajutau, ką reiškia būti olimpinių žaidynių dalimi. O tai kiekvienam sportininkui ir treneriui reiškia be galo daug.

Dar vienas dalykas, kurio negali nepastebėti olimpiniame kaimelyje, – tai kova be kovos. Dalis sportininkų Olimpiniame kaimelyje, dar net neįžengę į varžybų aikštelę, jau vaikšto kaip nugalėtojai. Kaip atrodai, kaip tave aprengė tavo šalis, kokį įvaizdį tau sukūrė ir kokį olimpinį ženklelį pagamino – akivaizdu, kad visa tai labai sustiprina sportininko pasitikėjimą savo jėgomis. Jeigu įvaizdis nesuteikia sparnų, tai tikrai įkvepia vaikščioti išpūsta krūtine ir didžiuotis, kad esi olimpietis.

„Medžiodamas“ nacionalinius šalių ženklelius sutikau atletę, kuri labai kuklinosi man įteikti savąjį – sakė, kad jos šalies ženklelis jai yra negražus. Paguodžiau sportininkę, kad anaiptol taip nepasakyčiau. Klausiau, stebėjau aplinką ir galvojau – įspūdinga ir stipru, kaip net ir ne pačiam pajėgiausiam atletui galima padėti jaustis stipresniam. Reikia investuoti į įvaizdį, rinkodarą, patį geriausią dizainą, nes visa tai – šalies prestižo elementas ir papildomas įrankis prie tos kovos, kuri olimpinėse žaidynėse kartais vyksta be ginklo.

Kova tikrai vyksta, bet kitaip. Konkurencija olimpinėse žaidynėse yra iš tiesų nuožmi. Net jeigu šalies vardas neskamba auksinį medalį laimėjusių sportininkų gretose, vis tiek galima laimėti daugybę kitų gražių ir įsimintinų pergalių – užmegzti kontaktus, būti pastebėtais, matomais ir kviečiamais.

Ypač daug pagyrų dėl įvaizdžio šiemet sulaukė šventinis Mongolijos olimpiečių kostiumas – jį pamatęs aikčiojau ir aš. Akimirksniu prisiminiau Lietuvos olimpiečius per 1992 m. Barselonos olimpines žaidynes, kuomet juos puošė japonų dizainerio Issey Miyake apranga. Tai pavyzdys, kaip išskirtinai šiandien galėtume kurti Lietuvai atstovaujančių sportininkų įvaizdį.

Įspūdį paliko ir Jungtinės Amerikos Valstijos, kiekvienai sporto šakai pagaminusios po atskirą nacionalinį ženklelį. Jie – vienas už kitą įspūdingesni. Be išimčių norėjosi surinkti visus: nuo jų grožio net akys raibsta.

Ženklelių medžioklė olimpiniame kaimelyje yra labai smagi veikla, kurios metu žmonės pristato savo šalį, susipažįsta su kitais atletais ir kartu namo parsiveža smulkų, tačiau labai prasmingą suvenyrą. Mano akimis, ženkliukai jau yra maži medaliai, pasakojantys autentišką istoriją, simbolizuojantys draugystę, santykius ir gražiausias sporto karjeros akimirkas.

Juos medžiodamas, sutikau legendinį krepšininką Pau Gasolį, olimpinius ir pasaulio badmintono čempionus – ispanę Caroliną Marin ir daną Viktorą Axelseną. Taip pat daugkartinį pasaulio čempioną, 2022 m. Pekino olimpinių žaidynių vicečempioną irkluotoją norvegą Kjetilą Borchą bei Kanados krepšinio rinktinės žvaigždyną, sudarytą iš NBA krepšininkų. Neįkainojama patirtis ir euforija.

Tuo tarpu Paryžiaus gyventojai ir verslininkai nusivylę: jie pasigenda turistų. Miesto svečiai įdėmiai stebi varžybas, todėl miestas – tuščias. Nėra planuotos apgulties ir didelių apyvartų, kurių tikėjosi restoranų, viešbučių ir parduotuvių savininkai. Nepaisant to, paryžiečiai džiaugiasi ir didžiuojasi, galėdami organizuoti didžiausią sporto renginį pasaulyje.

Na, o pabaigai – apie lietų. Prie olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos dirbo prancūzų kūrybinė agentūra „Magic Garden“, kuri drauge su mano įsteigta renginių paslaugų grupe „ReKūrai“ priklauso geriausias nepriklausomas gyvų patirčių agentūras Europoje vienijančiai bendruomenei „27Names“.

Agentūra sukūrė įspūdingą parodą, skirtą Olimpinių žaidynių istorijai ir sporto šakoms paminėti, bei  interaktyvią fanų zoną Tokijo rūmuose. Senos upės pakraštyje „Magic Garden“ komanda olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos svečiams taip pat įrengė tris svetingumo zonas. Deja, daugelis gūžėsi nuo lietaus ir, negalėję mėgautis švente, skirstėsi.

Klausiau jų – kodėl nepadarėte nieko, kad išsklaidytumėte lietų? Juk su identiška gamtos išdaiga ankstesnės olimpinės žaidynės puikiai susitvarkė, lėktuvais išsklaidę olimpinę sostinę apgulusius lietaus debesis. „Magic garden“ vadovė Beatrix Mourer Fromonteli žavingai šypsojosi ir atsakė, kad lietaus nerodė net orų prognozė.

Nežinau, kaip buvo iš tikrųjų. Galiu sakyti tik tai, ką mačiau savo akimis. Sėdėjau ant Senos kranto su Lietuvos olimpiečiu, geriausiu visų laikų badmintonininku Kęstučiu Navicku, stebėjau praplaukiančius laivus ir galvojau – žavus tas Paryžius, ir žirgas skrodė sceną įspūdingai, bet vis dėlto šio to pritrūko, kad tiek žiūrovai, tiek sportininkai atidarymo metu pajustų tikrą šventę.

Galbūt laimingiesiems pavyks atsigriebti stadione per šių olimpinių žaidynių uždarymo ceremoniją. Tikiu, kad ir ji sulauks daug reakcijų ir apkalbų. O aš tuo tarpu viliuosi, kad išvysiu arba išgirsiu taikos šauklius. Šiandien jie – ypač svarbūs.

Kamantinėjimai #36 Pokalbis su Ralfu Spechtu

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2024 08 12

Lietuvoje pirmąkart lankėsi „Amazon“ bestselerio autorius Ralfas Spechtas, knygoje „Įmonės sielos kūrimas“ (angl. „Building Corporate Soul“) aprašęs įspūdingą savo asmeninės sėkmės istoriją. Kaip jam pavyko sukurti sėkmingą tarptautinį verslą, ką pravartu žinoti šiuolaikiniams lyderiams ir kodėl ateities verslas privalo turėti sielą – apie tai naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje pasakoja verslininkas Ralfas Spechtas.

Vadovaudamas tarptautinei kūrybinei agentūrai „Spark44“, R. Spechtas išplėtė įmonės veiklą į 18-ą šalių ir išaugino darbuotojų skaičių iki 1200. Bestseleriu tapusios knygos „Įmonės sielos kūrimas“ puslapiuose aprašyta ne tik asmeninė autoriaus tarptautinio verslo valdymo patirtis, bet ir išsamiai nagrinėjamos prekinių ženklų, pavyzdžiui, „LinkedIn“ ir „Lego“, sėkmės istorijos.

R. Spechtas šiuo metu yra geriausias nepriklausomas gyvų patirčių agentūras Europoje vienijančios bendruomenės „27Names“ vadovas. Šiai organizacijai priklauso tik po vieną agentūrą iš kiekvienos Europos šalies – Lietuvai šioje asociacijoje atstovauja renginių paslaugų grupė „ReKūrai“.

Rašydamas bestseleriu tapusią knygą R. Spechtas teigia išanalizavęs daugybę verslo modelių ir sako pastebėjęs bendrą tendenciją – kiekvienas sėkmingas verslas turi savo autentišką sielą.

„Verslas privalo turėti sielą. Galėjau šią informaciją arba pasilikti sau, arba aprašyti ją taip, kad žmonės suprastų, ko reikia, norint įkurti sielą turinčią įmonę ar organizaciją. Dėl šios priežasties savo knygoje pristatau „Sielos sistemos“ (angl. „Soul system“) modelį“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėdamasis su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku sako verslininkas R. Spechtas.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galima čia:

Pasak R. Spechto, „Sielos sistemos“ modelį sudaro 3 lygiai: bendras tikslas, bendras supratimas ir bendras elgesys. „Šiame kontekste vertėtų išgirsti žodį „bendras“. Jis nurodo tam tikrą individo paskirtį, bendrystės jausmą organizacijos viduje, o jis žmonėms – be galo svarbus“, – akcentuoja R. Spechtas.

Svarbiausia atsakyti į du klausimus

Laidos „Kamantinėjimai“ klausytojams R. Spechtas užduoda du klausimus: kodėl esu čia ir kodėl mes esame čia? Jo teigimu, atsakymai į šiuos klausimus padeda išsiaiškinti – įmonė turi sielą, jos užuomazgas ar vis dėlto yra besielė.

„Šie klausimai skamba paprastai, bet atsakymų į juos reikia gerai paieškoti. Į pirmąjį klausimą – kodėl esu čia –  pirmiausia turi atsakyti vadovai, o tik paskui įmonės darbuotojai. Antrasis klausimas – kodėl mes esame čia – susijęs su bendru, vieningu supratimu apie tai, kuo tikite ir kaip tą tikėjimą įkvepiate kitiems. Jei savo organizacijoje gebate atsakyti į šiuos klausimus, vadinasi, einate teisinga kryptimi“, – sako R. Spechtas.

Nors „patrauklus atlyginimas“ yra vienas populiariausių atsakymų į R. Spechto užduodamus klausimus, norą dirbti įmonėje vis dėlto atneša ne pinigai, o priklausymo grupei jausmas ir įvertinimas už atliktą darbą. Jo įžvalgas pagrindžia 2022 m. „McKinsey“ atliktas tyrimas, kurio metu paaiškėjo, kad viena iš trijų pagrindinių priežasčių, skatinančių žmones išeiti iš darbo, yra svetimumo jausmas.

„Apklausoje dalyvavę asmenys pripažino, jog darbo vietą pakeitė dėl to, kad nesijautė vertinami savo vadovo, organizacijos. Jie išėjo iš darbo, nes taip ir nepajuto, kad yra komandos dalis“, – A. Kamantausko tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ pasakoja R. Spechtas.

Jeigu įmonėje dirbantys žmonės yra susvetimėję, pasak R. Spechto, griūva visa organizacijos kultūra: įmonė tarsi suskaldoma į mažesnes, savo asmeninę viziją ir tikslus puoselėjančias bendroves.

„Pirmaisiais ar antraisiais verslo gyvavimo metais didelės problemos galbūt ir neįžvelgsite, tačiau verta prisiminti, kad versle yra kaip buriavime – jeigu nuo pirminės krypties nutolsite per pusę laipsnio, kompasas galiausiai nuves visai į kitą krantą“, – įspėja R. Spechtas.

Žmones suvienija renginiai

Laidoje „Kamantinėjimai“ analizuodamas vienybės ir bendrumo jausmo svarbą, R. Spechtas pripažįsta, kad daugumoje įmonių jis ypač susilpnėjo praūžus koronaviruso pandemijai, nes jos kontekste tam tikrų profesijų atstovams įsitvirtino galimybė dažniau pasirinkti darbą iš namų.

„Pandemija panaikino neformalias akimirkas, pokalbius su kolegomis prie kavos puodelio ar pietų stalo. Manau, kad tai atnešė vieną didžiausių iššūkių šių laikų vadovams: jiems reikia atrasti priežastį, dėl kurios žmonės norėtų sugrįžti į biurą, o ne tęsti darbą namų aplinkoje“, – pastebi R. Spechtas.

Koronaviruso pandemijos sukeltų pasekmių „priešnuodis“, pašnekovo nuomone, galėtų būti renginiai: jie perkelia žmonių bendravimą iš virtualios realybės į fizinį pasaulį. Apsilankyti renginiuose nevengia ir pats R. Spechtas – šiemet jis pirmąkart svečiavosi Lietuvoje ir dalyvavo Vilniuje vykusiame idėjų ir tendencijų festivalyje „Revolution“.

„Festivalis „Revolution“ randa atsakymą į labai svarbų klausimą – kaip suburti žmones? Jis suteikia erdvę ir priežastį susitikti, diskutuoti, dalintis informacija ir įžvalgomis. O kadangi savo pašnekovą matome gyvai, galime jam lengvai užduoti klausimus, užmegzti naujas pažintis ir pasisemti įkvėpimo“, – sako tinklalaidės „Kamantinėjimai“ pašnekovas.

 

Kamantinėjimai #35 Pokalbis su Andriumi Kubiliumi

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2024 08 12

Praradimai gali atverti kelius į sėkmę, apie kurią net nesvajojome. Taip nutiko ir neseniai „Michelin“ žvaigždutę pelniusio restorano „Nineteen18“ šefui Andriui Kubiliui. Nepasisekus karjerai reklamos srityje, jis išbandė save virtuvėje ir šovė į aukštumas. Naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje pasaulinį pripažinimą pelnęs šefas pasakoja apie savo kelią sėkmės link ir ateities svajones. O taip pat sužinosite, kas galėjo būti pirmasis lietuviškas gatvės maistas bei ką ant restorano stogo veikia vienaragis. 

„Ne viskas yra baisiai rimta“

Į pokalbį su „Kamantinėjimų“ autoriumi šefas atvyko ne vienas – atsivežė pliušinį vienaragį, vardu Aebelskiveris, kuris su Andriumi šeimininkauja virtuvėje, o kartais svečiams „patiekia“ gėrimus.

„Jis simbolizuoja idėją, kad gyvenime ne viskas yra baisiai rimta ir kartais reikia šiek tiek paprasčiau žiūrėti į dalykus. Mano geras draugas Vygis, kuris yra ir mano pirmas skautų vadovas, išmokė geros taisyklės, kuria dažnai vadovaujuosi: kuo durniau, tuo geriau. Aebelskiveris atsirado iš tokių taisyklių kratinio“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėdamasis su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku pasakoja šefas. Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galima čia:

Vienaragis į restorano virtuvę papuolė per lažybas. Pirmaisiais restorano veikimo metais prieš Kalėdas įmonės savininkas pasakė Andriui, jog restoranas galėtų patrigubinti apyvartą. Šefui tai nepasirodė realistiška mintis. „Jei pasiekiame tokią apyvartą, noriu, kad virš restorano ant stogo atsirastų vienaragis, kakojantis vaivorykštėmis“, – atsakė jis. Jau po 6 mėnesių restorano apyvarta iš tiesų patrigubėjo. Taip ant pastato stogo atsirado vienaragis, o pliušinis Aebelskiveris atsikraustė į virtuvę. Vienaragiai papuošė ir kitas restorano patalpas bei socialinius tinklus. O Andrius siuntinėjo draugams žinutes su garsiąja citata iš Barako Obamos kalbos, kai JAV pajėgos nukovė Osamą bin Ladeną: „Ladies and Gentelmen, We Got Him“.

Panašu, jog vienaragis atnešė restoranui sėkmę – šią vasarą „Nineteen18“ pelnė visų restoranų geidžiamiausią apdovanojimą – „Michelin“ žvaigždutę. Kitą dieną restoraną tiesiog užplūdo rezervacijos. O ką „Michelin“ žvaigždutė pakeitė Andriaus gyvenime?

„Man ji yra apie ramybės ir užtikrintumo suteikimą. Restoranų verslas iš principo yra labai neapibrėžtas. Man „Michelin“ žvaigždutė yra apie tai, kad gali tiksliai žinoti, kas tavęs laukia ateityje. Aš to norėjau būtent dėl šito jausmo“, – kalbėdamasis su renginių režisieriumi A. Kamantausku sakė A. Kubilius.

Svajonė – atidaryti „nepadoraus“ maisto kioską

Gauti „Michelin“ žvaigždutę – didžiulis įvertinimas, o po to seka sunkus darbas, siekiant ją išlaikyti. Tačiau Andrius tikina, kad dėl gautos žvaigždutės restorano „Nineteen18“ gyvenimas nepasikeis. „Juk mes ją ir gavome už tai, ką darėme iki tol“, – sako šefas ir priduria, kad apdovanojimo nesureikšmina. Jis būtų laimingas ir iš furgonėlio pardavinėdamas spurgas. Tiesa, labai ypatingas spurgas.

„Kai pavargsiu nuo šito restorano, o taip greičiausiai kada nors atsitiks, aš atidarysiu kioską. Kioske bus spurgeriai, riebalotorija. Nieko tokio, kas dabar yra mieste. Kas nors labai nešvankaus, nepadoraus, tekančio, teplaus, nepatogaus valgyti ir beprotiškai skanaus“, – pasakoja Andrius ir prilygina tokį nuodėmingai skanų maistą priklausomybėms.

Spurgeris – tai spurgos ir burger‘io hibridas, sugalvotas paties šefo ir kurį laiką buvęs restorano meniu „Jadvygos beigelio“ pavadinimu. Andrius sako, jog būtent taip galėjo atrodyti senovės lietuvių gatvės maistas: „Kai istorikai tyrinėjo, kaip ir kada pirmą kartą pasaulyje paminėti beigeliai, paaiškėjo, kad pas kunigaikščio Jogailos žmoną Jadvygą, jos pirkinių sąraše“.

Nuo fine-dining iki spurgerių kiosko – regis, kraštutinumai? Šefas sako, jog abu juos sieja vienas bendras dalykas – malonumas. Nesvarbu, kur maistas patiekiamas. Svarbiausia – kad jis džiugintų.

„Tiek čia, tiek ten yra apie malonumą. Aš dirbu dėl to, kad man patinka per maistą suteikti žmonėms malonumą. Kai jie ateina pas mane į restoraną, aš juos priimu taip, lyg jie ateitų pas mane į namus. Ir kai pas mane į namus ateina draugai, mes sėdime virtuvėje prie tokių pat apvalių stalų. Ir mano pareiga arba didis malonumas yra pagirdyti, pamaitinti ir palinksminti – trijų P programa. Lygiai tą patį darau restorane su svečiais“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ kalbėjo šefas.

Meilė maistui – paveldėta

Dabar Andriaus karjera klesti, tačiau taip buvo ne visada. 2008-ųjų ekonominės krizės metu jis prarado darbą reklamos srityje. Gauti naujo darbo žymaus tėvo pavardė nepadėjo. Atvirkščiai. Pasak šefo, jo tėvas politikas Andrius Kubilius tuo metu buvo „nekenčiamiausias Lietuvoje žmogus, kuris suveržė diržus ir padidino mokesčius“. Todėl darbdaviai į politiko sūnų žiūrėjo be didelės simpatijos.

„Tuo metu dirbau reklamos agentūroje. Du dalykai, kuriuos mokėjau, buvo mokymai ir reklama. Vieną dieną atėjo direktorius ir sako: žiūrėk, tavo pelningumas yra mažiausias ir mums reikia atsisveikinti. Atsisveikinome. Mano žmona tuo metu laukėsi pirmagimės. Po daugybės išsiuntinėtų CV sulaukdavau atsakymo „ačiū, bet mes tik norėjome pažiūrėti, kaip atrodo Kubilius“. Ir tuo metu geras draugas sako: tau visą laiką patiko gaminti, gal tu pabandyk? Supratau, kad į reklamą nebegrįšiu. Nuėjau į darbo biržos kursus ir nuo to laiko sukuosi virtuvėse“, – pasakoja „Nineteen18“ šefas.

Andriaus karjeros posūkis virtuvės link nebuvo netikėtas. Veikiau jau paveldėtas. Šefas sako, jog tiek jo mama, tiek močiutės – puikios kulinarės. Mamos koldūnai net įtraukti į restorano meniu. O prosenelė, be kitų savo veiklų, leido knygas apie maisto gaminimą. Jos knygas ir raštus šefas sako saugantis iki šių dienų. Pagarba paveldui atsispindi ir jo patiekaluose, kuriuose pirmu smuiku groja vietiniai produktai, gausu tradicinės virtuvės elementų ir nostalgiškų skonių.

Nuo tradicinės užkandos iki patiekalų su skruzdėmis

Paklaustas, ką mano apie anekdotinius atvejus, kai iš fine-dining einama prikimšti pilvų į greito maisto užkandinę, šefas sako laikantis tai didžiausiu įžeidimu. Juk restoranas turi žmogų pamaitinti. Jei jis išėjo nesotus – kažkas daroma blogai. Net jei pasitaiko itin valgių klientų, iš „Nineteen18“ jie neišeina turėdami vietos pilve.

„Būna, kad svečiai sako „aš dar galėčiau“. Tuomet lendam į šaldytuvus, žiūrim, ką juose turim ir buriam. Būna, atriekiame juodos duonos, lašinių, raugintų agurkų, pastatome shot‘ą degtinės ir sakome: „there you go“. Gali ir toks variantas būti“, – apie rūpestį apetitu nesiskundžiančiais svečiais pasakoja šefas.

O jei nedomina tradicinė lietuviška užkanda, Andrius gali nustebinti ledais su skruzdėmis. Šefas sako, kad paprasčiausia Lietuvoje gyvenanti skruzdėlė yra rūgščiausias produktas, kokį galima rasti mūsų aplinkoje. Neturime lietuviškų citrinų – bet turime skruzdėles.

„Man skruzdėlė yra atsiminimas iš skautiškų stovyklų. Su draugais nuvarydavom į mišką, susirasdavom skruzdėlyną ir lazdyną. Nulupi lazdyno šakelę, meti į skruzdėlyną, išsitrauki po 10 minučių visą apsiusiotą, nupurtai skruzdėles. Ir tada dešimt 12-14 metų bernų sėdi vidury miško su pagaliais burnoje. Va čia tai rūgštis!” – prisiminimais su „Kamantinėjimų“ autoriumi A. Kamantausku dalinasi šefas.

Belieka laukti, kokių dar nostalgiškų, bet netradicinių gomurio malonumų pateiks šmaikštusis šefas. Kas žino, gal kada nors „pirmasis lietuvių gatvės maistas“ išpopuliarės kaip prancūziškos bulvytės ar angliški pusryčiai?

 

 

Kamantinėjimai #34 Pokalbis su Martinu Greenu

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2024 08 12

Visame pasaulyje vykstančios „Pride“ eitynės kasmet pritraukia šimtus tūkstančių dalyvių, tačiau tai – ne vienintelis LGBTQ+ bendruomenės dėmesį prikaustantis renginys. Gegužės mėnesį jau kelerius metus minima dar viena šventė – „Gėjų Kalėdos“ (angl. „Gay Christmas“), apie kurias naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje papasakojo 2023 m. „Eurovizijos“ prodiuseris Martinas Greenas.

„Bent jau Jungtinėje Karalystėje „Eurovizija“ yra labai svarbi LGBTQ+ bendruomenės šventė – mes ją vadiname „Gėjų Kalėdomis“. Dievinu „Eurovoziją“ – ypač, kai žiūriu ją su artimais draugais, ir didžiuojuosi, būdamas šios bendruomenės narys“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėdamas su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku pripažįsta M. Greenas.

Išgirsti visą laidą apie M. Greeno patirtį, prodiusuojant didžiausius pasaulio renginius, „Euroviziją“ ir Londono Olimpines žaidynes, jo pažintį su Jungtinės Karalystės karališkąja šeima ir drąsius kūrybinius sprendimus, atnešusius tarptautinį pripažinimą, išgirsti ir pamatyti galite čia:

Kalbėdamas naujausioje A. Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“ M. Greenas paaiškina, kad „Gėjų Kalėdos“ visiškai nesiskiria nuo įprasto draugų ar šeimos susibūrimo prie televizijos ekranų: kompanija užkandžiauja, šnekučiuojasi, keičiasi nuomonėmis, pastebėjimais ir, žinoma, bando išpranašauti „Eurovizijos“ nugalėtoją.

„Įprastai aptariame muziką, atlikėjų sceninį įvaizdį ir geriame daug vyno“, – pasakoja M. Greenas.

Tradiciją žiūrėti „Euroviziją“ su LGBTQ+ bendruomene M. Greenas sulaužė tik kartą gyvenime – 2023 m., kai dėl Rusijos karo prieš Ukrainą „Euroviziją“ buvo nuspręsta organizuoti antrosios vietos nugalėtojo šalyje, Jungtinėje Karalystėje, kurios prodiuseriu ir tapo M. Greenas.

„Ankstesniuose interviu manęs dažnai klausdavo, su kokiu renginiu norėčiau dirbti, ir aš visuomet atsakydavau, kad su „Eurovizija“. Bet ir pridurdavau, jog tai – niekada neįvyks. Visą savo gyvenimą esu ištikimas „Eurovizijos“ gerbėjas, todėl galimybė prodiusuoti šį renginį ir kartu pagelbėti Ukrainai buvo tikras svajonės išsipildymas“, – vieną didžiausių savo karjeros renginių, už kurį jam buvo įteiktas Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimas (angl. BAFTA – The British Academy of Film and Television Arts) tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ prisimena M. Greenas.

Receptas, atvėręs duris tarptautinei karjerai

Šiemet žymus britų prodiuseris ne tik pirmąkart apsilankė Lietuvoje kaip pagrindinis renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ organizuojamo didžiausio Baltijos šalyse idėjų ir tendencijų festivalio „Revolution“ pranešėjas, bet ir tapo visame pasaulyje pramoginius renginius organizuojančios įmonės „Tait“ viceprezidentu. Jis prisijungė prie komandos, kuri yra rengusi pasaulinį dainininkės Taylor Swift turą bei įgyvendinusi atlikėjos Rihannos norą „skristi“ per savo pasirodymą „Super Bowl“ didžiosios pertraukos metu.

„Ieškodamas naujo karjeros ir gyvenimo nuotykio, supratau, kad dar niekada nedirbau tarptautinėje arenoje. Įvertinau savo amžių ir tai, jog tikriausiai esu paskutiniame savo profesinio gyvenimo etape, todėl labai norėjau padaryti tai, kas mane gąsdina“, – šypsosi  M. Greenas.

Kiekvienam naujam renginiui rinkdamas asmeninę komandą, M. Greenas visuomet įvertina rasės, lyčių ir amžiaus įvairovės aspektą. Jis įsitikinęs, kad tik mišrus sąstatas geba sukurti sėkmingą, visus žmones įtraukiantį, renginį.

„Žmonės klysta galvodami, kad šiame versle vienintelis aktualus dalykas yra patirtis. Aš manau, kad tai yra netiesa – manau, kad svarbiausia yra turėti lakią vaizduotę. Mes, patirtį turintys kūrėjai, galime apsupti šiuos jaunus žmones ir būti pasiruošę juos sugauti, jeigu jie kris. Svarbu, kad jie būtų aistringi, atsidavę ir turėtų vaizduotę, o visų kitų detalių mes tikrai išmokysime“, – teigia M. Greenas.

Kalbėdamas tinklalaidėje „Kamantinėjimai“, vyras priduria: „Pasaulyje gyvena baltieji, juodaodžiai, mulatai, homoseksualai, heteroseksualai ir neįgalieji, todėl kiekviena komanda turi būti sudaryta iš visų šių žmonių – kitaip nesukursime nieko, kas iš tikrųjų atspindėtų mūsų pasaulį.“

Kamantinėjimai #33 Pokalbis su Vilmantu Marcinkevičiumi

Autorius
Rekūrai Group
Kategorija
Tinklalaidė
Publikuota
2024 08 12

Provokuojančiais tapybos darbais išgarsėjęs dailininkas Vilmantas Marcinkevičius jau keliasdešimt metų laikomas vienu žymiausių šiuolaikinio meno atstovų. Užsienyje menininkas išgarsėjo nutapęs Danijos princesės Aleksandros, princo Joachimo ir jų vaikų portretus. Kalbėdamas naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje, menininkas atskleidžia naujas detales apie istorinę pažintį su Danijos karališkąja šeima ir ypatingą dovaną, gautą tiesiai iš princesės rankų.

„Danijos princesė Aleksandra ir princas Joachimas kartu su vaikais paaukojo savo žiemos atostogas ir skyrė savo laiką portreto, kurį jiems tapiau, pozavimui, o tai tikrai nebuvo paprasta – vienoje pozoje reikėjo išstovėti mažiausiai dvi valandas“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ kalbėdamasis su režisieriumi, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku sako menininkas V. Marcinkevičius.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Naujausioje „Kamantinėjimų“ laidoje dailininkas V. Marcinkevičius priduria, kad Danijos karališkoji šeima jo tapomiems portretams pozavo netgi dvi savaites – tai buvo laikotarpis, per kurį tarp menininko ir „modelių“ užgimė artimas ryšys. Kūrybiniam procesui artėjant į pabaigą, princesė Aleksandra nusprendė dailininkui įteikti asmeninę dovaną – drabužius, su kuriais pozavo naujiesiems šeimos portretams.

„Princesė Aleksandra kaip moteris, dvi savaites turėjusi pozuoti su tuo pačiu kostiumėliu, galiausiai pradėjo jo nebekęsti. Ji buvo priversta kasdien jį užsivilkti, stovėti ir pozuoti. Nugirdau, kad tą kostiumėlį planuojama išmesti, todėl pasakiau, kad mielai jį pasiimčiau kartu su savimi kaip darbo su karališkąja šeima atsiminimą. Kartais tuo prisiminimu gali tapti akmenukas ar nudrožtas teptukas, o kartais – rūbas, atsiradęs paveiksle, kuris vėlgi įgauna naują prasmę“, – sako V. Marcinkevičius.

Nors princesės kostiumėlį dailininkas saugiai įrėmino, kitas karališkosios šeimos atributas, atsidūręs V. Marcinkevičiaus rankose, virto skudurėliu – šio sprendimo menininkas gailisi jau daugiau kaip 20 metų.

„Kai tapai, vienoje rankoje laikai teptuką, o kitoje – skudurėlį, su kuriuo kaskart pravalai nešvarų teptuką. Atvykęs pas karališkąją šeimą, turėjau dažus, molbertą, rodos, atsivežiau viską, bet skudurėlį ir pamiršau. Paklausiau, galbūt jie turi kokių nors nereikalingų skudurų, man tiktų ir panaudota patalynė ar medvilnės gabalėlis, tai gavau pagalvės apvalkalą su išsiuvinėtomis heraldikomis. Gailiuosi šią relikviją pavertęs tapytojo skudurėliu“, – kalbėdamasis su tinklalaidės „Kamantinėjimai“ autoriumi A. Kamantausku pripažįsta dailininkas.

Laidos metu V. Marcinkevičius kukliai pripažįsta, kad jo kūryba susižavi ne tik karališkosios šeimos atstovai, bet ir diplomatai, kolekcionieriai bei socialiniuose tinkluose menininką stebintys sekėjai. Vis dėlto didžiausio susidomėjimo meno kūriniais menininkas sulaukia iš užsieniečių.

„Pamenu, kaip sekmadienio rytą, tingiai įkėlęs paveikslą į socialinių tinklų platformas, pardaviau jį per 15 minučių. Jį įsigijo klientė iš Danijos, kuri puolė skambinti į galeriją sekmadienį, ne darbo metu, kad tik suspėtų įsigyti norimą kūrinį. Vieną jau buvo praradusi: nespėjo“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ pripažįsta menininkas.

Laidos „Kamantinėjimai“ metu tarptautinį pripažinimą gavęs menininkas taip pat išsakė apmaudą dėl Lietuvos kūrėjų, kuriems netaikoma mokestinė lengvata.

„Lietuvos įstatymuose kultūra padalinta į dvi dalis: lengvata suteikiama atlikėjams, dirigentams, cirko artistams, šokėjams ir kitiems kultūrą atliekantiems asmenims, bet kultūrą kuriantiems – skulptoriams, tapytojams, vaizduojamojo meno kūrėjams, fotografams – ne.

Politikai ir jų ekspertai turi pateisinimų – jie teigia, kad vieni menininkai atlieka kultūrą, o kiti, kurdami meno kūrinį, kuria prabangos prekę. Mano pavyzdys būtų toks – jeigu Čiurlionis kurtų šiandien, tai jo koncertas, atliekamas pianinu, ar sukuriamos kompozicijos būtų lengvatomis remiama kūryba, o jo nutapyti paveikslai jau būtų apmokestinami visai kitu tarifu“, – sako menininkas.

Vilmantas Marcinkevičius yra surengęs 30 asmeninių parodų Lietuvoje, Danijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir Farerų salose. Menininkas dalyvavo Kopenhagos, Kelno ir Gento meno mugėse, 2009 metais laimėjo prestižinės Saatchi galerijos rengiamą internetinį konkursą, o 2014-aisiais nutapė Danijos princą Henriką jo 80-osios sukakties proga.